Райчел Мид - Kraujo pažadas

Adrianas dar labiau nustebo.

– Ką? Kur?

Prikandau lūpą ir papurčiau galvą.

– Po velniais, Rouz! Tai rimta. Juk žinai, kaip mudu su Lisa stengiamės rasti kitus dvasios elemento valdytojus. Pasakyk, kas jie.

– Ne. Gal kada nors vėliau. Nenoriu, kad atlėktumėt manęs ieškoti. – Nors gal jie jau žino, kur aš, gal jie pasamdė Eibą.

Žalios Adriano akys piktai žybtelėjo.

– Klausyk, nors trumpam pamiršk, kad pasaulis sukasi ne vien apie tave, gerai? Kalbam apie mudu su Lisa, apie mūsų galimybes perprasti magiją. Jei pažįsti morojų, kuris galėtų padėti, turi pasakyti.

– Vėliau, – šaltai pakartojau. – Netrukus iškeliausiu… Tada ir pasakysiu.

– Kodėl su tavim visada taip sunku susišnekėti?

– Todėl, kad tokia tau patinku.

– Jei nori žinoti, dabar nė kiek nepatinki.

Įprastas Adriano juokelis privertė mane sunerimti. Staiga dingtelėjo, kad jo susižavėjimas manimi praėjo.

– Būk kantrus, – paprašiau. – Esu tikra, kad ir taip turit ką veikti. O Lisa leidžia laiką su naująja drauge Eivere, – leptelėjau nespėjusi prikąsti liežuvio. Mano žodžiuose buvo justi kartėlis ir pavydas.

Nustebęs Adrianas kilstelėjo antakį.

– Gerbiami prisiekusieji, ji prisipažino! Tu šnipinėji Lisą. Taip ir žinojau!

Nudelbiau akis.

– Tiesiog norėjau sužinoti, ar ji gyva. – Lyg nejausčiau to savaime.

– Gyva. Kaip tu, gyva ir sveika. Dažniausiai. – Adrianas susiraukė. – Kartais jaučiu nuo jos sklindančias keistas bangas. Arba pati būna kaip nesava, arba jos aura trūkčioja. Tai trunka vos akimirką, bet man neramu. – Adriano balsas sušvelnėjo. – Eiverė taip pat dėl jos nerimauja, taigi Lisa bus kas pasirūpina. Eiverė nuostabi.

Nužvelgiau jį su panieka.

– Nuostabi? Gal ji tau patinka? – Nepamiršau Eiverės pažado palikti savo kambario duris nerakintas.

– Aišku, patinka. Ji šauni.

– Turėjau omeny – domina kaip mergina.

– Mat kaip, – Adrianas pavartė akis. – Štai kur šuo pakastas.

– Neatsakei į klausimą.

– Kaip jau sakiau, ji šauni. Protinga. Draugiška. Graži.

Man nepatiko, kaip jis ištarė žodį „graži“. Nusukau akis ir žaisdama su ant kaklo kabančiu nazaru pamėginau suvokti savo jausmus. Tačiau Adrianas juos perprato greičiau.

– Ar tik nepavydi, mažoji dampyre?

Išdidžiai jį nužvelgiau.

– Ne. Jei tavęs pavydėčiau, seniai būčiau išėjusi iš proto, juk tiekai merginų esi susukęs galvą.

– Eiverė ne iš tų, kurioms gali sukti galvą.

Ir vėl ta šiluma balse, svajingas žvilgsnis. Bet kodėl man rūpi? Turėčiau džiaugtis, kad Adrianas susidomėjo kita. Galų gale pati seniai prašiau duoti man ramybę. Jis atseikėjo pinigų kelionei todėl, kad pažadėjau suteikti progą, kai grįšiu (jei apskritai grįšiu) į Montaną. Jei pradės susitikinėti su Eivere, man bus vienu rūpesčiu mažiau.

Jei tai būtų buvusi bet kuri kita mergina, išskyrus Eiverę, tikriausiai nebūčiau prieštaravusi. Bet negalėjau pakęsti, kad kaip tik ji sužavėjo Adrianą. Ar jai dar negana Lisos? Kaip ta mergina taip lengvai užėmė mano vietą? Atėmė geriausią draugę, o dabar ir vaikiną, kuris prisiekinėjo, kad jam esu vienintelė.

Nebūk veidmainė, griežtai liepė vidinis balsas. Ko čia siunti, kad jų gyvenime atsirado kažkas kitas? Tu juos palikai. Ir Lisą, ir Adrianą. Jie turi teisę gyventi toliau.

Supykusi atsistojau.

– Šiąnakt pokalbis baigtas. Malonėk paleisti mane iš sapno. Nesakysiu, kur esu, ir viskas. Be to, tikrai neįdomu klausytis, kokia nuostabi, gera ir graži yra Eiverė…

– Eiverė nesielgia kaip mažvaikė, – pasakė Adrianas. – Ji tikrai nepyktų ant to, kuris ja rūpinasi ir retkarčiais aplanko. Neatimtų galimybės daugiau sužinoti apie magiją tik iš baimės, jog kas nors sutrukdys įgyvendinti beprotišką sumanymą – nužudyti savo buvusįjį.

– Nevadink manęs mažvaike, – atkirtau. – Pats esi didžiausias savanaudis. Viskas sukasi apie tave – net ir šis sapnas. Laikai mane čia prievarta, nesvarbu, noriu to ar ne, laikai tik todėl, kad tau patinka.

– Ką gi, – šaltai atsakė Adrianas. – Galiu nutraukti ir šį sapną, ir mūsų santykius. Daugiau nebepasirodysiu.

– Puiku. Tikiuosi, šįkart kalbi rimtai.

Prieš pabusdama mačiau jo žalias akis.

Atsisėdau lovoje sunkiai gaudydama kvapą. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, man norėjosi verkti. Adrianas teisus – elgiausi kaip mažvaikė. Užsipuoliau, nors jis buvo nekaltas. Tačiau… negalėjau susilaikyti. Ilgėjausi Lisos. Netgi Adriano. O dabar Eiverė užėmė mano vietą – ir tikrai nesirengia išvykti.

Daugiau nebepasirodysiu .

Supratau, kad šįkart Adrianas kalbėjo rimtai.

TRYLIKTAS

ATĖJO VELYKOS. Namai kvepėjo Olenos kepiniais. Man pradėjo urgzti pilvas, nežinojau, kaip reikės ištverti iki pietų. Namiškiai ruošėsi į cerkvę. Nesu giliai tikinti, bet į bažnyčią vaikštau visą gyvenimą. Tiesa, daugiau iš mandagumo ar norėdama susitikti su draugais. Dimitrijus lankydavo pamaldas ieškodamas ramybės. Jei šiandien nueisiu į cerkvę, gal aplankys nušvitimas ir nuspręsiu, ką daryti toliau?

Pasijutau kaip vargšė giminaitė. Moterys išsipuošė, o aš turėjau tik džinsus ir marškinėlius. Pastebėjusi mano sutrikimą Viktorija paskolino baltą nėriniuotą palaidinukę. Kiek ankštoka, bet tiko. Atsisėdusi šeimos klaupte nusistebėjau, kaip Dimitrijus galėjo rasti paguodą mažytėje Akademijos koplyčioje, jei vaikystėje eidavo į šią cerkvę.

Ji buvo milžiniška, čia būtų tilpusios keturios Akademijos koplyčios. Lubos aukštos ir gražios, išpuošta auksu ir šventųjų ikonomis. Cerkvė stulbino ir kėlė nuostabą. Ore tvyrojo salsvas smilkalų aromatas, sklaidėsi lengvas dūmelis.

Cerkvė buvo pilnutėlė. Buvo susirinkę ne vien žmonės ir dampyrai – pamačiau ir kelis morojus. Matyt, buvo dievobaimingi, nors ir kokių žemų aistrų vedami lankėsi miestelyje. Beje, kalbant apie morojus…

– Eibo nėra, – pasakiau Viktorijai dairydamasi aplinkui. Ji sėdėjo man iš kairės, Olena – iš dešinės. Eibas neatrodė religingas, bet buvau tikra, kad suras mane net čia. Sužibo viltis, kad jis paliko Bają. Po paskutinio mudviejų susitikimo vis dar jaučiausi nejaukiai. – Ar jis išvyko iš miesto?

– Man regis, jis musulmonas, – paaiškino Viktorija. – Bet, kiek žinau, jis vis dar mieste. Karolina matė jį šįryt.

Prakeiktas Žaltys. Neišvyko. Kaip ten jis sakė? Geras draugas arba blogas priešas .

Tylėjau, todėl Viktorija sunerimusi pažvelgė į mane.

– Čia lankydamasis jis nėra padaręs nieko blogo. Paprastai su kuo nors susitinka ir vėl pradingsta. Man dėl tavęs neramu. Ar patekai į bėdą?

Geras klausimas.

– Nežinau. Atrodo, jis manim domisi. Tik nesuprantu kodėl.

Viktorija dar labiau susiraukė.

– Mes neleisim, kad tau kas nors nutiktų, – karingai pareiškė.

Nusišypsojau. Ji atrodė susirūpinusi ir nepaprastai panaši į Dimitrijų.

– Ačiū. Galbūt Amerikoje manęs ieško ir Eibas pasamdytas mane surasti. – Taip kalbu apie vyrą, kuris ketina mane klykiančią ir besispardančią partempti į JAV arba pradanginti visiems laikams…

Viktorija suprato, kad nesakau visos tiesos.

– Kalbėjau rimtai. Neleisiu, kad jis tave nuskriaustų.

Prasidėjo pamaldos, mudvi nutilom. Popo balsas buvo gražus, bet žodžių nesupratau. Kaip ir per Dimitrijaus šermenis, pamaldos buvo laikomos rusiškai, niekas nepasivargino išversti. Bet nesvarbu. Apstulbinta cerkvės didybės, pasinėriau į apmąstymus. Iš milžiniškos ikonos kairėje į mane žvelgė auksaplaukis angelas.