Райчел Мид - Kraujo pažadas

Pasvarsčiusi Lisa pripažino, kad gali būti smagu. Mudvi sugebėjom smagiai leisti laiką prabangiuose rūmuose, nors vėlesni apsilankymai buvo dalykiški ir nuobodūs. Bet dabar, su Kristianu ir pašėlusia Eivere? Gali būti smagu.

Ir tada viską sugadino Kristianas.

– Manęs neskaičiuokit, – pasakė jis. – Jei gali pasiimti tik vieną draugą, pasiimk Džil.

– Ką? – nesuprato Eiverė.

– Mažvaikę, – paaiškino Lisa. Ji apstulbus žiūrėjo į Kristianą. – Kurių galų turėčiau imti Džil? Susipažinau su ja prieš penkias minutes.

– Ji rimtai galvoja apie kovinę magiją. Galėsi supažindinti su Mija. Abiejų elementas – vanduo.

– Tiesa, – sutiko Lisa. – O faktas, kad negali pakęsti rūmų, čia visiškai niekuo dėtas?

– Na…

– Kristianai! – staiga supyko Lisa. – Kodėl negali to padaryti dėl manęs?

– Nepakenčiu, kaip ta kalė karalienė į mane žiūri, – paaiškino jis.

Lisos tai neįtikino.

– Taip, bet kai baigsim Akademiją, aš ten gyvensiu. Ir tau teks vykti kartu.

– Tada leisk pasidžiaugti laisve, kol galiu.

Lisos susierzinimas augo.

– Aišku. Aš turiu kęsti tavo kaprizus, o tu dėl manęs negali nė piršto pajudinti?

Eiverė pažvelgė į vieną, paskui į kitą ir atsistojo.

– Vaikučiai, paliksiu judu aiškintis vienus. Man nerūpi, ar vyks Kristianas, ar mažvaikė, svarbiausia, kad ten būtum tu. – Ji žvilgtelėjo į Lisą. – Juk vyksi, tiesa?

– Taip. Vyksiu. – Kristiano atsisakymas ją tik paskatino.

Eiverė nusišypsojo.

– Puiku. Jau eisiu, bet judu būtinai susitaikykit ir pasibučiuokit.

Tarpduryje staiga išdygo Eiverės brolis Ridas.

– Pasiruošusi? – Jo balsas panėšėjo į žvėries urzgimą. Eiverė išdidžiai nužvelgė draugus.

– Matot? Galantiškasis brolis atėjo manęs palydėti, kol nepradėjo klykti bendrabučio prižiūrėtojos. Adrianui teks rasti kitą būdą parodyti savo riteriškumą.

Ridas neatrodė nei galantiškas, nei riteriškas, kita vertus, pasielgė gražiai ateidamas jos palydėti. Ir pasirodė pačiu laiku. Gal Eiverė teisi sakydama, kad jis nėra toks blogas, kaip visi mano?

Eiverei išėjus Lisa atsigręžė į Kristianą.

– Rimtai manai, kad turėčiau pasiimti Džil vietoj tavęs?

– Taip. – Kristianas pamėgino ją apkabinti, jinai jį atstūmė. – Bet nekantraudamas lauksiu tavęs sugrįžtant.

– Ir tu dar juokauji?

– Kalbu rimtai. Nenorėjau tavęs įžeisti. Bet jei atvirai… rūmų intrigos ne man. O Džil tai būtų puiki proga. – Jis susiraukė. – Tikiuosi, nieko prieš ją neturi?

– Aš jos nė nepažįstu, – atsakė Lisa. Ji tebepyko – labiau, negu buvo galima tikėtis. Mane tai nustebino.

Kristianas suėmė Lisos rankas, jo veidas buvo rimtas. Pažvelgus į žydras mylimojo akis, įniršis kiek atlėgo.

– Tikrai nenorėjau tavęs supykdyti. Jei tau taip svarbu…

Lisos pyktis išnyko akimirksniu.

– Ne, ne. Aš nieko prieš pasiimti Džil – nors abejoju, ar jai bus gerai su mumis. Niekad nežinai, kas šaus į galvą Eiverei.

– Supažindink Džil su Mija. Mija ją prižiūrės.

Lisa linktelėjo svarstydama, kodėl Kristianas taip susidomėjo Džil.

– Gerai. Bet tu taip elgiesi ne todėl, kad nemėgsti Eiverės?

– Ne, Eiverė man patinka. Susidraugavusi su ja pradėjai dažniau šypsotis.

– Aš šypsausi, kai esu su tavim.

– Todėl ir pasakiau „dažniau“. – Kristianas pabučiavo Lisai ranką. – Išvykus Rouz buvai labai liūdna. Džiaugiuosi, kad susiradai draugę – jos pakeisti negaliu.

– Eiverė nepakeitė Rouz, – paprieštaravo Lisa.

– Žinau. Bet ją primena.

– Ką? Tarp jų nėra nieko bendro.

Kristianas atsisėdo šalia ir padėjo galvą Lisai ant peties.

– Eiverė tokia, kokia buvo Rouz prieš jums pabėgant iš Akademijos.

Abi su Lisa susimąstėm. Nejaugi? Kai Lisai dar nebuvo pasireiškusios dvasios elemento galios, mudvi gyvenome gan pašėlusį gyvenimą. Prisigalvodavau visokių nesąmonių, kurios dažniausiai liūdnai baigdavosi. Bet ar buvau tokia patrakusi kaip Eiverė?

– Rouz niekas nepakeis, – liūdnai pasakė Lisa.

– Tiesa, – sutiko Kristianas. Jis švelniai pabučiavo ją į lūpas. – Bet turėsi ir kitų draugių.

Žinojau, kad jis teisus, bet vis tiek dilgtelėjo pavydas. Ir sunerimau. Lisos susierzinimas buvo labai netikėtas. Žinoma, ji norėjo, kad Kristianas vyktų drauge, bet reakcija buvo perdėta – kaip ir pavydas Džil. Lisa neturėjo jokio pagrindo abejoti Kristiano jausmais ir įtarinėti Džil. Tokia nuotaikų kaita man priminė senus laikus.

Gali būti, kad dėl visko kaltas nuovargis, bet nuojauta – o gal mūsų ryšys – pakuždėjo, kad Lisai kažkas negerai. Tačiau tai tebuvo nuojauta, nieko apčiuopiamo, tarsi pro pirštus bėgantis vanduo. Kita vertus, nuojauta dar niekada manęs neapgavo, todėl nusprendžiau dažniau lankytis Lisos mintyse.

DVYLIKTAS

APLANKIUS LISĄ mano galvoje sukosi daugiau klausimų negu atsakymų. Nesumanydama, ko griebtis, likau gyventi pas Belikovas. Apsipratau su jų kasdienybe, net nustebau, kaip tai paprasta. Stengiausi padėti, dirbau įvairiausius darbus, net prižiūrėjau vaiką. Tai, beje, buvo sunkiausia – su vaikais neturėjau patirties. Visą tą laiką Ieva nenuleido nuo manęs akių. Tiesa, nieko nesakė, bet žvilgsnis buvo smerkiamas. Taip ir nesupratau, ar nori, kad išsinešdinčiau, ar nuolatos taip žiūri. Tačiau kitos moterys mano draugija džiaugėsi ir aiškiai tai parodė. Ypač Viktorija.

– Norėčiau, kad su mumis lankytum mokyklą, – pasakė ji vieną vakarą. Mudvi daug laiko praleisdavom kartu.

– Kada ten grįši?

– Pirmadienį, po Velykų.

Pajutau liūdesį. Nesvarbu, liksiu čia ar ne, Viktorijos pasiilgsiu.

– Nesitikėjau, kad taip greitai.

Kurį laiką tylėjom, paskui ji į mane pašnairavo.

– O tu nenorėtum… grįžti į Šv. Vasilijų kartu su mumis?

Išpūčiau akis.

– Į Šv. Vasilijų? Tai ir jūsų mokykla pavadinta šventojo vardu? – Šventųjų vardais buvo vadinamos ne visos mokyklos. Tarkim, Adrianas rytinėje pakrantėje lankė Adlerį.

– Mūsiškis – žmonių šventasis, – šyptelėjo Viktorija. – Galėtum baigti mokslus. Esu tikra, kad tave priimtų.

Per šią kelionę buvau prisigalvojusi visokiausių nesąmonių, bet tokia ir į galvą nebuvo atėjusi. Su mokslais atsisveikinau visiems laikams. Buvau tikra, kad man nebėra ko mokytis, nors po pažinties su Sidne ir Marku supratau dar daug ko nežinanti. Tačiau nemanau, kad papildomas matematikos ar chemijos semestras būtų turėjęs įtakos mano ateičiai. O jei kalbėsime apie sergėtojos pasirengimą… Nuolatiniai susidūrimai ir dvikovos su strigojais tapo pačia geriausia praktika, tokios negaučiau jokioje mokykloje.

Todėl tik papurčiau galvą.

– Ačiū, bet ne. Su mokslais baigta. Be to, tavo mokykla rusiška.

– Tau kas nors išverstų. Beje, – Viktorija šyptelėjo, – per pratybas žodžiai nereikalingi. – Staiga ji surimtėjo. – Jei nebaigsi mokyklos, negalėsi tapti sergėtoja. Kodėl tau nepasilikus čia? Bajoje. Gyventum su mumis.

– Neketinu tapti kraujo kekše, – leptelėjau nepagalvojusi.

Viktorijos veidu perbėgo keista išraiška.

– Turėjau omeny ne tai.

– Man nederėjo taip kalbėti. Atleisk.

Pasigailėjau savo žodžių. Girdėjau gandų apie kraujo kekšes ir pati kelias mačiau, tačiau Belikovos buvo ne tokios. Niekas nežinojo, kas Sonios vaiko tėvas, bet ji dirbo vaistinėje – tai bylojo apie rimtą požiūrį į gyvenimą. Šiek tiek sužinojau ir apie Karoliną. Jos vaikų tėvas buvo morojus, su kuriuo siejo nuoširdūs jausmai. Jisai ja nepasinaudojo, tiesiog gimus mažylei jie nusprendė pasukti kiekvienas savo keliu, bet liko draugais. Dabar Karolina susitikinėjo su sergėtoju, kuris aplankydavo ją kaskart gavęs atostogų.