– Nespėjau tau pasakyti, – pasivijusi paaiškino Viktorija. – Dabar visi dalysis prisiminimais apie Dimitrijų.
– Ilgai jo nematėm, nežinom, ką veikė pastaruoju metu, – pasakė Olena. – Turėsi mums papasakoti.
Krūptelėjau. Aš? Visai to nenorėjau, ypač kai išėjusi į kiemą pamačiau prie laužo susirinkusiųjų veidus. Nė vieno nepažinojau. Kaip papasakoti apie Dimitrijų? Kaip apnuoginti savo sielą? Veidai išsiliejo, dingtelėjo, kad apalpsiu. Iš pradžių niekas nekreipė į mane dėmesio. Kalbėjo Karolina, ant rankų laikydama mažylę. Retkarčiais ji nutildavo, pasigirsdavo juokas. Viktorija atsisėdo ant žemės pakloto patiesalo ir truktelėjo mane. Kiek vėliau prie mūsų prisidėjo ir Sidnė.
– Ką ji sako? – paklausiau pašnibždomis.
Viktorija pasiklausė sesers, tada pasilenkė prie manęs.
– Ji pasakoja, kaip būdamas mažas Dimitrijus maldaudavo leisti žaisti su ja ir jos draugėmis. Jam buvo šešeri, joms aštuoneri, tad jo kompanija mergaitėms buvo neįdomi. – Viktorija pasiklausė ir vertė toliau: – Galiausiai Karolina sutiko, bet iškėlė sąlygą: Dimitrijus turįs vesti jų lėles. Jį išpuošė ir iškėlė vestuves. Dimitrijus vedė mažiausiai dešimt kartų.
Nusijuokiau mėgindama įsivaizduoti, kaip kietas, seksualus Dimitrijus leidžiasi perrengiamas sesers. Tikriausiai ištvėrė ceremoniją su sergėtojui būdingu rimtumu ir orumu.
Paskui kalbėjo kiti, aš klausiausi vertimo. Visi pasakojo apie Dimitrijaus gerumą ir tvirtą valią. Dimitrijus visada padėdavo bėdos ištiktiesiems. Beveik visi susirinkusieji prisiminė, kaip sulaukė Dimitrijaus pagalbos. Manęs tai nestebino. Dimitrijus turėjo tvirtus moralinius principus.
Dėl to jį taip mylėjau. Aš elgiuosi panašiai. Skubu į pagalbą net tada, kai tai nebūtina. Kai kas mane vadina pamišėle, bet Dimitrijus suprato. Visada palaikė ir mokė prieš rizikuojant gerai pagalvoti. Tikriausiai niekas niekada nesupras manęs taip kaip jis.
Nė nepajutau, kaip skruostais ritasi ašaros. Susivokiau, kad į mane žiūri visi susirinkusieji prie laužo. Iš pradžių pamaniau – dėl ašarų, bet paskui supratau, kad jie nori kai ką išgirsti.
– Jie prašo papasakoti apie paskutines Dimitrijaus gyvenimo dienas, – išvertė Viktorija. – Koks jis buvo, ką veikė.
Rankove nusišluosčiau veidą ir pažvelgiau į laužą. Anksčiau nesutrikdavau, kai reikėdavo kalbėti viešai. Bet dabar suglumau.
– Negaliu, – tyliai pasakiau Viktorijai. – Negaliu apie jį kalbėti.
Ji spustelėjo man ranką.
– Prašau. Visi nori apie jį išgirsti. Pasakok bet ką – koks jis buvo…
– Jis – tavo brolis. Pati žinai, koks jis buvo.
– Žinau, – atsakė ji tyliai. – Bet mes norim išgirsti, koks Dimitrijus atrodė tau.
Tebežiūrėjau į laužą: į šokančias melsvai oranžines liepsnas.
– Jis buvo geriausias iš visų, kokius man teko sutikti. – Nutilau – pasinaudojusi proga Viktorija išvertė mano žodžius. – Vienas geriausių sergėtojų. Palyginti su kitais, buvo jaunas, bet garsėjo savo reputacija. Daug kas kreipdavosi į jį patarimo. Dimitrijų vadino dievu. Iškilus grėsmei visada būdavo pasirengęs atremti pavojų. Niekada nedvejodavo. Kai prieš kelis mėnesius strigojai užpuolė Akademiją…
Nutilau. Belikovos sakė, kad dampyrų bendruomenė žinojo apie išpuolį. Iš veidų supratau, kad tai tiesa ir man nereikia pasakoti apie tą naktį patirtą siaubą.
– Tą vakarą Dimitrijus nedvejodamas stojo prieš strigojus. Buvom kartu, kai supratom, kad mus užpuolė. Norėjau pasilikti ir padėti, bet jis neleido. Liepė bėgti ir perspėti sergėtojus. Dimitrijus nežinojo, su kiek strigojų teks susikauti, kol pakviesiu pagalbą. Ir dabar nežinau, kiek jų nudėjo, bet tikrai ne vieną ir ne du. Tai padarė vienas pats.
Pagaliau išdrįsau pakelti akis. Susirinkusieji sėdėjo užgniaužę kvapą, atrodė, kad nekvėpuoja.
– Buvo sunku… – nejučia pradėjau kalbėti pašnibždomis, tad teko pakartoti sakinį. – Buvo labai sunku. Nenorėjau jo palikti, bet privalėjau. Dimitrijus mane daug ko išmokė. Vienas svarbiausių dalykų – turime galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus. Nors ir kaip norėjau pasilikti su juo, mano pareiga buvo visus perspėti. Širdis kartojo: „Apsisuk, grįžk pas jį“, bet aš supratau, ką turiu daryti. Manau, kad taip Dimitrijus norėjo apsaugoti mane. Jo vietoje… aš irgi būčiau pasakiusi tą patį.
Atsidusau stebėdamasi, kad išliejau tiek širdies sopulio. Paskui pasakojau toliau:
– Net atskubėjus kitiems sergėtojams, Dimitrijus nesitraukė. Jis nukovė daugybę strigojų. – Iš tiesų didžiąją dalį pribaigėm mudu su Kristianu. – Jis buvo… neprilygstamas.
Paskui papasakojau tą patį, ką ir Belikovoms, tik šįkart smulkiau ir vaizdingiau, išgyriau Dimitrijaus drąsą ir ryžtą. Kalbėti buvo sunku, bet drauge apėmė savotiškas palengvėjimas. Pernelyg ilgai gniaužiau savy tos nakties prisiminimus. Ir štai atėjo laikas iškloti apie urvą. Baisiausia dalis.
– Strigojus užspeitėme urve. Į jį buvo du įėjimai, puolėme iš abiejų pusių. Tačiau keletas mūsiškių pateko į spąstus – strigojų buvo daugiau, negu tikėjomės. Keli sergėtojai žuvo, bet jei ne Dimitrijus, žuvusiųjų būtų daug daugiau. Jis atsisakė išeiti, kol urve bus bent vienas mūsiškis. Dimitrijus rizikavo gyvybe gelbėdamas kitus.
Prisiminiau, koks ryžtas liepsnojo mylimojo akyse. Buvo nuspręsta trauktis, kai tik visi išsigelbės, tačiau nujaučiau, kad jis būtų norėjęs pasilikti ir pribaigti strigojus vienas pats. Bet įsakymus reikia vykdyti – kitiems sergėtojams išėjus iš urvo, jis taip pat ėmė trauktis. Paskutinę akimirką, prieš pat užpuolant strigojui, mudviejų akys susitiko. Dimitrijaus akyse šviečianti meilė, regis, išsklaidė mus supančią tamsą. Akys pakartojo jau anksčiau ištartus žodžius: Mes būsim kartu, Rouz. Jau labai greitai. Ir tada niekas mūsų neišskirs…
Žinoma, šito nepapasakojau. Man nutilus susirinkusiųjų veidai buvo liūdni, bet kupini pagarbios baimės. Minioje pastebėjau ir Eibą su sergėtojais. Jo veidas buvo neįskaitomas. Griežtas, bet nepiktas ir negrėsmingas. Iš rankų į rankas ėmė eiti nedidelės taurelės, vieną padavė ir man. Nepažįstamas dampyras, vienas iš keleto šermenyse dalyvavusių vyrų, atsistojo ir iškėlė taurelę. Kalbėjo garsiai ir pagarbiai, kelis kartus išgirdau Dimitrijaus vardą. Baigęs kalbą užsivertė taurelę. Visi padarė tą patį, aš irgi.
Ir vos nepaspringau.
Gėrimas nudegino gerklę kaip ugnis. Didžiausiomis valios pastangomis prisiverčiau nuryti užuot išspjovusi visiems matant.
– Kas čia? – paklausiau atsikosėjusi.
Viktorija išsišiepė.
– Vodka.
Įsistebeilijau į taurelę.
– Negali būti. Esu gėrusi vodkos.
– Matyt, ne rusiškos.
Matyt. Likutį susiverčiau tik iš pagarbos Dimitrijui, nors nujaučiau, kad jei būtų čia, nepritariamai purtytų galvą. Maniau, viskas tuo ir pasibaigs, bet klydau. Užgriuvo klausimų lavina. Visi norėjo daugiau sužinoti apie Dimitrijų, apie jo gyvenimą Akademijoje. Taip pat teiravosi apie mudviejų santykius. Regis, susirinkusieji suprato, kad mylėjome vienas kitą, ir tam neprieštaravo. Klausinėjo, kaip susipažinom, kiek ilgai buvom kartu….
Besikalbant kas nors vis pripildydavo mano taurelę. Pasiryžusi daugiau neapsikvailinti gėriau tol, kol galėjau nuryti vodką nekosėdama ir nesiraukydama. Kuo daugiau gėriau, tuo vaizdingesnis darėsi mano pasakojimas. Kojos pradėjo linkti, pasąmonėje suvokiau, kad reikia liautis. Net ne pasąmonėje.
Galiausiai susirinkusieji pradėjo skirstytis. Nenumaniau, kiek valandų, tikriausiai arti vidurnakčio. Ketinau atsistoti, bet tai buvo sunkiau, nei maniau. Pasaulis sukosi, sukilo šleikštulys. Kažkas paėmė mane už rankos ir padėjo atsistoti.
Читать дальше