Райчел Мид - Kraujo pažadas

Lisa delsė atsakyti – niekaip negalėjo apsiprasti, kad visi viešai aptarinėja jos galias.

– Ne tik gydomųjų. Mes vis dar jas tyrinėjame.

Kur kas šnekesnis buvo Adrianas – tikriausiai norėdamas padaryti Eiverei įspūdį, jis išklojo apie kitas dvasios elemento savybes – auras ir įtaigą.

– Be to, galiu lankyti žmones jų sapnuose, – užbaigė jis.

Kristianas nutildė jį rankos mostu.

– Gana. Nujaučiu, tuoj pridursi, kad visos Akademijos merginos tave sapnuoja, o aš ką tik pavalgiau.

– Neketinau aiškinti to, kas savaime suprantama, – atkirto Adrianas, bet, atrodė, gailisi, kad ne jis suskėlė tokį sąmojį.

Nejučia nusišypsojau. Viešumoje Adrianas apsimesdavo tuščiu ir arogantišku, bet mano sapnuose visada būdavo rimtas ir susirūpinęs. Jis buvo kur kas dvasingesnė asmenybė, negu visi manė.

Eiverė atrodė pritrenkta.

– O aš buvau tikra, kad šaunu valdyti oro elementą. Matyt, klydau.

Tariant tuos žodžius jai į veidą padvelkė lengvas vėjelis ir pakedeno plaukus – visai kaip per bikinio reklamą. Ji akinamai nusišypsojo. Trūko tik fotografo.

Nuaidėjo skambutis. Kristianas prisiminė, kad klasėje paliko namų darbus, ir išskubėjo jų pasiimti, žinoma, prieš tai pabučiavo Lisą.

Palyginti greitai dingo ir Adrianas.

– Mokytojos pradės gašliai į mane spoksoti, jei pasiliksiu prasidėjus pamokoms. – Jis grakščiai nusilenkė Lisai su Eivere. – Iki pasimatymo, merginos.

Eiverė, kuriai į mokytojų reakciją buvo nusišvilpt, nusprendė palydėti Lisą iki klasės. Mergina buvo susimąsčiusi.

– Tai judu su Kristianu iš tiesų draugaujat?

Rado ko paklausti. Jei Eiverė būtų mačiusi bent pusę to, ką matydavau aš, patekusi į Lisos mintis, toks klausimas nekiltų.

Lisa nusijuokė.

– Taip, o ką?

Eiverės dvejonės pakurstė Lisos smalsumą.

– Na, girdėjau, kad draugauji su Adrianu.

Lisa net stabtelėjo.

– Iš kur ištraukei?

– Girdėjau kalbant rūmuose. Karalienė sakė, kad labai džiaugiasi, jog judu pora ir nuolatos būnate drauge.

Lisa susiraukė.

– Tik todėl, kad kaskart, kai esu kviečiama į rūmus, Adrianas vyksta kartu, o paskui karalienė abiem skiria tuos pačius pavedimus. Aš tikrai to nenoriu. Nesuprask klaidingai, aš jo nevengiu, tiesiog Tatjana pasistengia, kad visur dalyvautume sykiu.

– Bet tu patinki karalienei. Ji visą laiką šneka, kokia puiki ateitis tavęs laukia, kaip ji tavim didžiuojasi.

– Karalienė didžiuojasi manim manipuliuodama. Jei galėčiau, kojos į rūmus nekelčiau. Ji arba dedasi nežinanti, kad draugauju su Kristianu, arba įžeidinėja jį kiekviena pasitaikiusia proga.

Karalienė Tatjana, kaip ir dauguma morojų, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Kristiano tėvai savo noru tapo strigojais.

– Atleisk, – atsiprašė Eiverė. – Nenorėjau liesti skaudžios temos. Tiesiog norėjau išsiaiškinti, ar Adrianas laisvas.

Bet Lisa pyko ne ant Eiverės – jos neapykanta buvo nukreipta į karalienę, įsitikinusią, kad visi turi šokti pagal jos dūdelę. Morojų pasaulį nuo seniausių laikų valdė karalius arba karalienė – kartais Lisai atrodydavo, kad atėjo laikas permainoms, kad tiek kilmingiesiems, tiek nekilmingiems morojams turi galioti vienodi įstatymai. Net ir dampyrams.

Kuo daugiau Lisa apie tai galvojo, tuo labiau niršo – tokie jausmai buvo labiau būdingi man negu jai. Kartais jai norėjosi rėkti, prieiti prie Tatjanos ir išrėžti, kad susitarimas nutraukiamas – joks koledžas nevertas tokios aukos. Gal net pasakys Tatjanai, kad atėjo laikas revoliucijai, metas apversti morojų pasaulį aukštyn kojom…

Lisa sumirksėjo iš nuostabos pajutusi, kad virpa. Iš kur tas pyktis? Tiesa, karalienės žodžiai ją suerzino, bet šitaip įsiusti… Tokių pykčio priepuolių nebuvo nuo tada, kai Lisa pradėjo valdyti dvasios elementą. Giliai įkvėpusi pamėgino nusiraminti, kad Eiverė nieko nepastebėtų.

– Nemėgstu, kai apie mane šneka, ir tiek, – galiausiai pratarė Lisa.

Tačiau Eiverei, regis, tai praslydo pro akis.

– Jei tau palengvės, taip galvoja ne visi. Susipažinau su viena mergina – regis, Mija? Taip, Mija. Nekilminga. – Paniekinamas Eiverės tonas bylojo, kad ji laikėsi daugumos kilmingųjų požiūrio į prasčiokus. – Ji tik nusikvatojo iš minties, kad judu su Adrianu pora. Pasakė, kad tai juokinga.

Lisa nusišypsojo. Kadaise Mija buvo didžiausia Lisos priešė ir tikra kalė. Tačiau strigojams nužudžius jos mamą Mija ryžtingai stojo į kovą – mudviem su Lisa tai kėlė susižavėjimą. Dabar Mija su tėvu gyveno rūmuose ir paslapčia mokėsi kautis, tikėjosi kada nors dalyvauti mūšyje.

– Ten Saimonas, – staiga pasakė Eiverė. – Turiu eiti.

Lisa pažvelgė į griežtąjį Eiverės sergėtoją. Saimonas atrodė ne toks niūrus kaip Eiverės brolis Ridas, bet toks pat šaltas ir atšiaurus kaip tada, kai Lisa jį matė pirmąkart. Tačiau Eiverė, regis, neblogai su juo sutarė.

– Ką gi, pasimatysim vėliau, – atsisveikino Lisa.

– Iki.

Eiverė jau norėjo eiti, bet Lisa ją sulaikė.

– Eivere?

– Ką?

– Adrianas laisvas.

Eiverė tik nusišypsojo ir nuskubėjo pas Saimoną.

Tuo metu Bajoje į Belikovų namus pradėjo rinktis draugai ir kaimynai. Dauguma atsinešė maisto. Pirmąkart gavau žvilgtelėti į vietos dampyrų bendruomenę, nors ji man nepasirodė tokia paslaptinga, kaip pasakojo Sidnė. Virtuvė virto valgomuoju, visi stalviršiai buvo nukrauti patiekalais. Kai kurie atrodė pažįstami, be to, buvo daugybė saldumynų – riešutinių sausainių ir pyragėlių su kremu. Kvepėjo kaip ką tik iškepti. Buvo ir nematytų patiekalų, tačiau buvau praradusi apetitą. O dubenėlį su kopūstais stengiausi aplenkti iš tolo.

Pirmiausia susirinkusieji išėjo į kiemą ir sustojo pusračiu. Tik čia tilpo tiek žmonių. Priešais juos išvydau žmonių šventiką. Šiek tiek nustebau, nors tarp žmonių gyvenantys dampyrai lankydavo bažnyčias. Paprastai žmonės neskirdavo dampyrų nuo saviškių, tad ir šventikas tikriausiai buvo įsitikinęs, kad laiko normalias pamaldas. Dalyvavo ir keletas miestelyje viešėjusių morojų, net jie nerodydami ilčių galėjo būti palaikyti – kad ir labai išblyškusiais – žmonėmis. Jei žmogus nesitiki pamatyti vampyro, tai jo nepastebi net stovinčio šalia.

Visi tylėjo. Vakaruose leidosi saulė, raudonai nudažydama dangų, nuo mūsų tįso ilgi šešėliai. Šventikas laikė pamaldas rusiškai, tamsėjančiame kieme jo balsas skambėjo nežemiškai.

Nebuvau dalyvavusi rusiškose pamaldose, bet jos nelabai skyrėsi nuo angliškų. Susirinkusieji retkarčiais persižegnodavo. Kadangi nieko nesupratau, tiesiog žiūrėjau ir klausiausi liūdno šventiko balso. Mano širdyje siautė jausmų audra, iš paskutiniųjų stengiausi juos suvaldyti, neleisti išsiveržti. Pamaldoms pasibaigus išsisklaidė keista visus slėgusi įtampa. Dampyrai pradėjo reikšti užuojautą Belikovoms, spaudė rankas šventikui. Jis netrukus išėjo.

Atėjo metas valgyti. Susirinkusieji prisikrovė lėkštes ir susėdo, kas kur rado vietos – ir name, ir kieme. Niekas iš atėjusiųjų manęs nepažinojo, o Belikovų moterys buvo per daug užsiėmusios, kad kreiptų į mane dėmesį. Jos rūpinosi kitais svečiais. Beveik visą laiką su manim buvo Sidnė, ir nors šnekėjomės apie nereikšmingus dalykus, jos artumas guodė. Mudvi susėdome ant grindų svetainėje ir atsišliejome į sieną šalia knygų lentynos. Sidnė kaip visada knebinėjo maistą ir aš nejučiomis nusišypsojau. Pažįstamas įprotis veikė raminamai.

Gedulingiems pietums pasibaigus dampyrai toliau šnekučiavosi. Nieko nesupratau, bet nuolatos girdėjau minint Dimitrijaus vardą. Kalba priminė nesuprantamą šnypštimą, panašų skleisdavo mane apsupę vaiduokliai. Pajutau, kaip ima trūkti oro. Dimitrijaus vardas slėgė širdį kaip akmuo. Dimitrijus, Dimitrijus, Dimitrijus. Nebegalėjau ilgiau tverti. Sidnė trumpam atsiprašė ir aš išėjau į lauką įkvėpti gryno oro. Kieme buvo sukurtas laužas, bet ir čia buvo kalbama apie Dimitrijų, todėl nuėjau šalin.