Райчел Мид - Kraujo pažadas

Iš netikėtumo net kluptelėjau.

– Tavo brolis? – paklausiau kiek galėdama ramesniu balsu.

– Dimitrijus. Jis už mane vyresnis, jau seniai tapo sergėtoju. Beje, dabar gyvena Jungtinėse Valstijose. Seniai jo nematėm.

Pasijutau klaikiai kalta, ir ne vien dėl savęs. Pirmiausia dėl to, kad nepasakiau tiesos Viktorijai ir jos šeimai. Be to, pasibaisėjau, kad Akademijos vadovai nesiteikė pranešti Dimitrijaus artimiesiems apie jį ištikusį likimą. Paskendusi maloniuose prisiminimuose Viktorija nepastebėjo mano nuotaikų permainos.

– Pavelas labai panašus į Dimitrijų. Parodysiu tau nuotraukas – vaikystės ir dabartines. Dimitrijus labai gražus. Kaip brolis.

Supratau, kad Dimitrijaus vaikystės nuotraukos sudaužytų man širdį. Kuo daugiau Viktorija apie jį pasakojo, tuo blogiau jaučiausi. Ji neįtarė, kas jam atsitiko, ir nors nematė keletą metų, buvo aišku, kad visa šeima pametusi dėl jo galvą. Bet ar reikia stebėtis – kas galėtų nemylėti Dimitrijaus? Užteko praleisti su jais vieną rytą – pamačiau, kokie jie artimi. O iš Dimitrijaus pasakojimų žinojau, kaip jis mylėjo savo šeimą.

– Rouz? Tau viskas gerai? – susirūpinusi paklausė Viktorija. Tikriausiai todėl, kad geras dešimt minučių nepratariau nė žodžio.

Vaikštinėjom apie valandą ir nejučia sugrįžom namo. Žiūrėdama į atvirą, draugišką Viktorijos veidą ir akis, tokias panašias į Dimitrijaus, supratau, kad prieš jį surasdama turėsiu padaryti dar kai ką. Sukaupiau ryžtą.

– Aš… turiu kai ką pasakyti jūsų šeimai.

– Gerai, – sunerimusi atsakė ji.

Olena ir Karolina triūsė virtuvėje. Tikriausiai ruošė pietus, nors visai neseniai pusryčiavom. Man patiko jų valgymo įpročiai. Svetainėje Pavelas iš lego statė sudėtingą lenktyninę trasą. Ieva sėdėjo supamojoje kėdėje ir atrodė kaip paprasčiausia senelė, mezganti kojines. Tik senelės nežiūri taip, lyg galėtų sudeginti žvilgsniu.

Olena ir Karolina kalbėjosi rusiškai, bet pamačiusios mane perėjo prie anglų.

– Grįžot anksčiau, nei tikėjomės.

– Buvom mieste, – paaiškino Viktorija. – Rouz nori kažką pasakyti. Mums visiems.

Olena sunerimusi pažvelgė į dukterį.

– Kas atsitiko?

Į mane susmigusios Belikovų akys privertė širdį plakti greičiau. Kaip joms pasakyti? Kaip paaiškinti tai, apie ką kelias savaites negalėjau kalbėti? Nenorėjau nė pagalvoti, ką joms – ir man – teks išgyventi. Kai atskubėjo Ieva, pasijutau dar blogiau. Matyt, ji suprato, kad reikalas rimtas.

– Gal atsisėskim? – pasiūliau.

Pavelas liko svetainėje ir man šiek tiek palengvėjo. Tikrai nebūčiau sugebėjusi to pasakyti girdint vaikui – ypač tokiam panašiam į Dimitrijų.

– Rouz, kas atsitiko? – paklausė Olena. Ji buvo tokia miela ir… motiniška, kad vos neapsiverkiau. Pykdavau ant mamos, liūdėdavau, kad jos nėra šalia, visada lygindavau su įsivaizduojama tobula mama. Staiga supratau, kad Dimitrijaus mama kaip tik tokia. Ne mažiau sunerimusios Dimitrijaus seserys žvelgė į mane kaip į seną pažįstamą. Nuo jų draugiškumo ir rūpesčio suspaudė širdį, ašaros graužė akis, o juk susipažinome tik rytą. Ievos išraiška buvo keista – tarsi ji to ir būtų tikėjusis.

– Tiesą sakant, į Bają atvykau pas jus.

Tai buvo ne visai tiesa. Atvykau ieškoti Dimitrijaus. Neketinau ieškoti jo šeimos, bet dabar džiaugiausi radusi.

– Viktorija pasakojo apie Dimitrijų. – Išgirdus sūnaus vardą, Olenos veidas nušvito. – Aš jį pažinojau… pažįstu. Akademijoje jis buvo sergėtojas ir mano mokytojas.

Karolinos ir Viktorijos veidai nušvito.

– Kaip jis laikosi? – paklausė Karolina. – Šimtą metų jo nematėm. Gal žinai, kada mus aplankys?

Nežinojau, ką atsakyti, todėl pasakojau toliau. Matant tiek mylinčių akių ryžtas išgaravo. Girdėjau savo balsą, bet atrodė, kad kalba kitas žmogus, o aš stebiu viską iš šalies.

– Prieš mėnesį mūsų Akademiją užpuolė strigojai… daugybė strigojų… Žuvo daug morojų ir dampyrų.

Olena kažką šūktelėjo rusiškai. Viktorija paklausė:

– Šv. Vladimiro akademiją?

Nustebusi nutilau.

– Jūs apie tai girdėjot?

– Visi girdėjo, – atsakė Karolina. – Žinom, kas atsitiko. Tai tu ten mokeisi? Ar buvai Akademijoje ir tą naktį?

Linktelėjau.

– Tai štai kodėl turi tiek tatuiruočių, – susiprato Viktorija.

– Ar Dimitrijus Akademijoje? – paklausė Olena. – Negavom iš jo jokių žinių.

– A… – žodžiai įstrigo gerklėje, man trūko oro. – Taip, buvau ten per užpuolimą. Dimitrijus irgi. Jis buvo vienas lyderių… narsiai kovėsi…

Olena aiktelėjo ir kažką sumurmėjo rusiškai. Supratau žodį „Dieve“. Karolina sėdėjo suakmenėjusi, bet Viktorija palinko į priekį. Ji akimis, tokiomis panašiomis į brolio, ragino pasakyti tiesą, kad ir kokia baisi ji būtų.

– Kas atsitiko Dimitrijui?

Žvelgiau į jų veidus, į jų akis. Kitame kambario gale pamačiau lentyną, pilną knygų odiniais viršeliais, jų nugarėlėse buvo auksu įspausti pavadinimai. Nereikšminga smulkmena, bet staiga prisiminiau Dimitrijaus žodžius. Mano mama kolekcionuoja senus nuotykių romanus. Nuostabūs viršeliai, man jie labai patinka. Jei prižadėdavau elgtis atsargiai, ji kartais leisdavo juos paskaityti. Įsivaizdavau mažą Dimitrijų, sėdintį priešais lentyną ir atsargiai sklaidantį lapus. Ar iš čia kilo meilė vesternams?

Staiga suėmė baimė, kad neišdrįsiu pasakyti joms tiesos. Mane užvaldė jausmai, užplūdo prisiminimai, negalėjau prisiversti pasakoti apie mūšį.

Dirstelėjau į Ievą. Jos keistas, kiaurai veriantis žvilgsnis mane tarsi pažadino. Turiu viską iškloti.

– Dimitrijus narsiai kovėsi mūšyje ir dalyvavo gelbėjimo misijoje, vaduojant mūsiškius iš strigojų. Jis buvo labai drąsus ir…

Nutilau – mano skruostais riedėjo ašaros. Prisiminiau tą klaikią akimirką urve, kai Dimitrijui iki laisvės buvo likę keli žingsniai ir jį užpuolė strigojus. Nuvijau tą mintį šalin ir giliai įkvėpiau. Reikia viską baigti. Bent tiek esu skolinga šiai šeimai.

Jei tik būtų galima tai pasakyti kaip nors švelniau.

– Vienas strigojų… pasirodė esąs stipresnis už Dimitrijų.

Karolina įsikniaubė motinai į petį, Olena nė nemėgino slėpti ašarų. Viktorija neverkė, ji tramdė jausmus visai kaip brolis.

– Dimitrijus negyvas, – tarė ji.

Tai buvo teiginys, ne klausimas, bet ji laukė, kad patvirtinčiau jos žodžius. Ar aš kažkaip išsidaviau, kad tai dar ne istorijos pabaiga? O gal jai tiesiog reikėjo patvirtinimo? Trumpai svarsčiau, gal pasakyti joms, kad Dimitrijus negyvas? Taip būtų padarę Akademijos vadovai ir sergėtojai. Joms būtų lengviau. Bet negalėjau meluoti, net jei tas melas paguostų. Dimitrijus būtų norėjęs žinoti visą tiesą, jo šeima irgi.

– Ne, – atsakiau ir akimirką visų veiduose nušvito viltis. Kiti mano žodžiai ją atėmė. – Dimitrijus virto strigojum.

AŠTUNTAS

MOTERYS REAGAVO SKIRTINGAI. Vienos verkė, kitos nepratarė nė žodžio. Viktorija su Ieva sėdėjo akmeniniais veidais, jos slėpė jausmus visai kaip Dimitrijus. Tokia reakcija mane slėgė lygiai taip pat kaip ašaros – pernelyg priminė jį. Jautriausiai sureagavo nėščioji Sonia – ji grįžo namo iškart, kai tik išgirdo apie brolio žūtį. Verkdama nubėgo į savo kambarį ir daugiau nesirodė.

Netrukus Ieva su Olena suskato veikti. Jos pasitarė tarpusavy rusiškai, ėmė kažkam skambinti, o Viktorija buvo išsiųsta su pavedimu. Manęs niekam nereikėjo, todėl klaidžiojau po namus ir stengiausi nesipainioti po kojomis.