Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Esu čia todėl… tai ilga istorija, – apgailėtinai mėginau pasiteisinti.

Ieva pasakė dar kažką, Olena ją lyg ir sudraudė. Tada švelniai tarė man:

– Nekreipk į ją dėmesio, Rouz. Šiandien ji prastos nuotaikos. Tavo reikalas, ką čia veiki, nors, manau, Eibas norės pasišnekėti. – Ji vos vos susiraukė ir aš prisiminiau ankstesnį Sidnės ir Olenos pasikeitimą žvilgsniais. – Nepamiršk jam padėkoti. Jis labai tavimi rūpinosi.

– Ir aš norėčiau su juo susipažinti, – sumurmėjau svarstydama, kas tas įtakingas nekilmingas morojus, kuris atvežė mane čia ir privertė visus pasijusti nejaukiai. Norėdama išvengti tolesnio kamantinėjimo skubiai pakeičiau temą. – Taip pat mielai apžiūrėčiau Bają. Nesu lankiusis dampyrių gyvenvietėje.

Viktorija nušvito.

– Viską tau aprodysiu, jei jautiesi pakankamai stipri ir niekur neskubi.

Ji pamanė, kad tiesiog važiavau pro šalį. Tebūnie. Jei atvirai, nežinojau, ką daryti toliau, nes Dimitrijaus miestelyje tikriausiai nėra. Klausiamai pažvelgiau į Sidnę.

Ji tik gūžtelėjo pečiais.

– Daryk, ką nori. Aš niekur neisiu.

Šiek tiek sutrikau. Klausydama paliepimo ji atvežė mane čia, o kas toliau? Pagalvosiu apie tai paskui.

Vos baigiau valgyti, Viktorija ištempė mane pro duris, tarsi būčiau didžiausia pastarojo meto įdomybė. Per visus pusryčius Ieva nenuleido nuo manęs akių ir, nors nieko nebesakė, įtarus žvilgsnis bylojo, kad netiki nė vienu mano žodžiu. Pakviečiau drauge eiti ir Sidnę, bet ji atsisakė ir užsidarė miegamajame – matyt, skaitys apie graikų šventyklas arba skambinės pasaulio galingiesiems.

Viktorija tvirtino, kad centrą nesunkiai pasieksime pėstute. Diena buvo giedra ir šalta, švietė saulė.

– Sulaukiam nedaug svečių, – paaiškino ji. – Išskyrus morojus vyrus, bet jie čia neužsibūna.

Svarsčiau, ką ji turėjo omeny. Ar morojai čia lankosi tik dėl sekso? Užaugau manydama, kad dampyrės, kurios netampa sergėtojomis, užtraukia gėdą mums visoms. Tos, kurias mačiau „Lakštingaloje“, tikrai atitiko kraujo kekšių stereotipą, bet Dimitrijus tvirtino, kad ne visos dampyrės tokios. Susipažinusi su Belikovomis juo patikėjau.

Artinantis prie centro išsisklaidė dar vienas mitas. Iki šiol galvojau, kad kraujo kekšės gyvena bendruomenėse, atskiruose kaimuose. Baja buvo mažesnė už Sankt Peterburgą ar Omską, bet tai buvo tikrų tikriausias miestas, nė iš tolo nepanašus į nuošalų užkampį. Tipiškas miestas su parduotuvėmis ir restoranais kaip bet kurioje pasaulio vietoje. Šiuolaikinis ir paprastas, gal šiek tiek provincialus.

– Kodėl nematyti dampyrų? – garsiai susimąsčiau. Sidnė minėjo slaptą dampyrų bendruomenę, bet kol kas nepastebėjau nė vieno.

Viktorija nusišypsojo.

– Yra daugybė vietų, apie kurias nežino žmonės. – Dampyrai nepastebėti gyveno dideliuose miestuose, tačiau keista, kad jiems pavyko pasislėpti ir čia. – Dauguma mūsų gyvena ir dirba tarp žmonių. – Ji parodė vaistinę. – Dabar ten darbuojasi Sonia.

– Dabar?

– Dabar, kai laukiasi, – Viktorija užvertė akis. – Supažindinčiau, bet pastaruoju metu ji labai irzli. Tikiuosi, kūdikis greitai gims.

Ji nutilo, o aš susimąsčiau apie vietos dampyrių ir morojų santykius. Bet daugiau apie tai nešnekėjom, mūsų pokalbis buvo lengvas ir net šmaikštus. Viktoriją lengva pamėgti – po valandos atrodė, lyg būtume pažįstamos visą gyvenimą. Gal ryšys su Dimitrijum susiejo mane ir su jo šeima?

Pabudau iš svarstymų išgirdusi šaukiant Viktoriją vardu. Atsigręžusios pamatėm per gatvę mūsų link einantį simpatišką dampyrą. Auksiniai plaukai ir tamsios akys, vyresnis už Viktoriją, bet jaunesnis už mane.

Vaikinas ją draugiškai užkalbino. Ji nusišypsojo ir kažką pasakė apie mane rusiškai.

– Čia Nikolajus, – jau angliškai pristatė.

– Malonu susipažinti, – angliškai pasisveikino Nikolajus. Nužvelgė mane vertinamu žvilgsniu, kaip nuolatos darydavo vaikinai, bet kai vėl pasisuko į Viktoriją, supratau, kad mato tik ją vieną. – Turėtum atsivesti Rouz į Marinos vakarėlį. Sekmadienio vakarą. – Jis patylėjo, paskui užsikirsdamas paklausė: – Juk… tu ateisi?

Viktorija sudvejojo. Staiga suvokiau, kad ji nė nenumano apie vaikino jausmus.

– Ateisiu, bet… – ji atsigręžė į mane. – Ar dar būsi čia?

– Nežinau, – sąžiningai atsakiau. – Bet jei būsiu, tikrai ateisiu. Kas per vakarėlis?

– Marina – mokyklos draugė, – paaiškino Viktorija. – Nusprendėme kartu praleisti paskutinį laisvą vakarą.

– Prieš grįždami į mokyklą? – kvailai paklausiau. Kažkodėl nepagalvojau, kad ir čia dampyrai lanko mokyklą.

– Dabar mums Velykų atostogos, – paaiškino Nikolajus.

Buvo balandžio pabaiga ir aš nenumaniau, kada šiemet Velykos. Praradau laiko nuojautą. Jų dar nebuvo, vadinasi, jų atostogos būna prieš Velykas. Šv. Vladimiro akademijoje atostogos visada būdavo po Velykų.

– O kur jūsų mokykla?

– Reikia važiuoti tris valandas. Dar didesniam užkampy negu šis, – susiraukė Viktorija.

– Bajoje ne taip ir blogai, – paerzino Nikolajus.

– Gera tau kalbėti, greitai išvažiuosi ir pamatysi kitus kraštus.

– O tu negali? – paklausiau Viktorijos.

Ji sutriko.

– Galėčiau, bet čia taip niekas nedaro. Bent jau mūsų šeimoje. Senelė… turi griežtą nuomonę apie moterų ir vyrų vaidmenis. Nikolajus taps sergėtoju, aš liksiu su šeima.

Staiga Nikolajus pažvelgė į mane kitu žvilgsniu.

– Tu – sergėtoja?

– A… – dabar suglumau aš.

Nuo atsakymo mane išgelbėjo Viktorija.

– Ji viena pati nužudė du strigojus.

Nikolajui tai padarė įspūdį.

– Vadinasi, tu sergėtoja.

– Ne visai… Esu nužudžius ir daugiau strigojų, bet dar nedaviau priesaikos. – Atsukau jiems nugarą ir pakėliau plaukus. Be žaibo tatuiruočių, turėjau dar vieną, reiškiančią, kad dalyvavau mūšyje. Abu aiktelėjo, Nikolajus kažką pasakė rusiškai. Paleidau plaukus ir atsisukau. – Ką?

– Tu esi… – Viktorija prisimerkė ieškodama tinkamo žodžio. – Nepažadėtoji? Nežinau, kaip pasakyti angliškai.

– Nepažadėtoji? Tikriausiai… Maniau, čia visos dampyrės tokios?

– Net jei nesam sergėtojos ir neturim Pažado ženklo, turim tatuiruotes, reiškiančias, kad baigėm mokslus. O tu, nužudžiusi tiek strigojų, neturi nei mokyklos, nei sergėtojos ženklo… – Viktorija gūžtelėjo. – Tokius vadinam nepažadėtaisiais. Tai keistas reiškinys.

– Keista ir ten, iš kur atvykau, – prisipažinau. Maža to, negirdėta. Mes net neturėjom specialaus termino – taip dar niekas nebuvo pasielgęs.

– Na, nebetrukdysiu, – pasakė Nikolajus, įsimylėjusiom akim žiūrėdamas į Viktoriją. – Bet pažadėk, kad pasimatysim pas Mariną, o gal ir anksčiau.

– Gerai, – sutiko Viktorija. Jie atsisveikino rusiškai ir jis perbėgo gatvę lengvu, atletišku žingsniu, kokį per treniruotes išsiugdydavo sergėtojai. Jis man šiek tiek priminė Dimitrijų.

– Tikriausiai aš jį išgąsdinau, – pasakiau.

– Ne, tu jam patikai.

– Tikrai ne tiek, kiek tu.

Ji nustebusi kilstelėjo antakius.

– Ką?

– Tu jam patinki. Labai patinki. Negi nematai?

– Mes tik draugai.

Supratau, kad ji kalba rimtai – buvo jam visiškai abejinga. Gaila. Toks mielas ir simpatiškas vaikinas. Bet nieko nebeklausinėjau ir grįžau prie sergėtojų temos. Mane sudomino Viktorijos požiūris.

– Sakei, kad negali… bet ar pati nenorėtum tapti sergėtoja?

Viktorija dvejojo.

– Niekada apie tai negalvojau. Mokykloje mus moko kautis, bet verčiau ginsiu savo šeimą negu morojus. Tikriausiai tai skamba… – ji ieškojo tinkamo žodžio, – …šovinistiškai? Bet čia sergėtojais tampa vyrai, o moterys lieka namie. Išvyko tiktai mano brolis.