Райчел Мид - Kraujo pažadas

Tylutėliai išsliuogiau iš lovos, čiupau kuolelį ir nepažadinusi Sidnės išsėlinau iš kambario. Namuose buvo tylu. Svetainėje šleikštulys praėjo – vadinasi, strigojai ne viduje. Labai gerai. Jie lauke, greičiausiai iš tos pusės, kur mūsų kambarys. Tyliai pravėriau duris ir apėjau namą.

Artinantis prie tvarto vėl sukilo šleikštulys ir aš kerštingai išsišiepiau. Dabar tai nustebinsiu strigojus, užsukusius paskanauti kraujo į žmonių miestelį. Prie tvarto durų pamačiau ilgą šešėlį. Pakliuvai , nutariau. Sugniaužiau kuolelį, puoliau į priekį ir…

…ir pajutau smūgį į petį.

Nustebusi atsigręžiau ir išvydau raudonas akis. Akies krašteliu mačiau, kaip iš šešėlio prie tvarto išnyra kitas strigojus. Mane apėmė panika. Jie dviese, o aš pajutau tik vieną. Negana to, buvau užklupta netikėtai.

Staiga dingtelėjo: O jei vienas iš jų Dimitrijus?

Bet ten buvo ne jis. Priešais stovėjo moteris. Turėjau kuo greičiau ja atsikratyti. Užsimojau kuoleliu tikėdamasi bent sužeisti, bet ji išsisuko ir puolė. Nespėjau apsiginti ir pajutau skriejanti kito strigojaus – vyro – pusėn.

Šįkart atsitokėjau greičiau, pašokau ant kojų ir nukreipiau kuolelį į vyrą neleisdama prisiartinti, bet tuo metu mane iš nugaros sugriebė moteris. Tyliai riktelėjau, nes jos rankos sugniaužė kaklą. Dabar nusuks man sprandą, dingtelėjo. Strigojai taip žudydavo maistui medžiojamas aukas.

Mėginau ištrūkti, bet kai prie manęs palinko kitas strigojus, supratau – viskas baigta. Jie užklupo netikėtai, be to, buvo dviese ir stipresni.

Sukaustė baimė ir neviltis. Baimė apimdavo kaskart, kaunantis su strigojais, bet dabar ji tiesiog užvaldė. Negalėjau susikaupti, pajutau tvenkiantis iš Lisos perimtą tamsą. Viduje kažkas tarsi sprogo ir dar spėjau pagalvoti, kad beprotybė pražudys mane anksčiau. Mirsiu ir paliksiu Sidnę strigojams. Pajutau pykčio antplūdį.

Staiga po kojom prasivėrė žemė. Tamsoje sužibo permatomos figūros – vienos panašios į žmones, kitos klaikios, tikros šmėklos. Vaiduokliai. Dvasios. Iš siaubo pasišiaušė plaukai, galvą nutvilkė klaikus skausmas.

Vaiduokliai sužiuro į mane. Kartą taip buvo nutikę lėktuve, tada atrodė, kad dvasios tarsi norėjo mane praryti. Sukaupusi visą valią pamėginau atsiriboti nuo dvasių pasaulio. Jau buvau to išmokusi, paprastai nereikėdavo didelių pastangų. Bet dabar trukdė panika ir neviltis. Akimirką net pasigailėjau, kad Meisono siela atrado ramybę ir paliko šį pasaulį. Būčiau pasijutusi geriau, jei čia būtų buvęs ir jo vaiduoklis.

Greitai supratau, kad jų taikinys esu ne aš. Dvasios neturėjo kūnų, bet nuo jų sklido stingdantis šaltis. Moteris strigojė puolė gintis mosuodama rankomis ir kimiai urgzdama. Vaiduokliai negalėjo sužeisti strigojų, tačiau trukdė ir blaškė dėmesį.

Vyrą persmeigiau jam nė nespėjus susivokti. Jį supę vaiduokliai metėsi ant moters. Teko pripažinti, kad ji patyrusi kovotoja. Net vaikydama dvasias sugebėjo visai neblogai gintis nuo smūgių. Kartą net vožtelėjo man – iš akių pasipylė žiežirbos ir aš trenkiausi į tvarto sieną. Atgavusi pusiausvyrą vėl puoliau į priekį. Strigojei vis pavykdavo išsisukti, kol vienas itin kraupus vaiduoklis pagaliau atitraukė dėmesį. Suvariau kuolelį į širdį. Ji susmuko ant žemės, o aš likau viena su šmėklomis.

Kai šalia buvo strigojai, vaiduokliai puolė juos. Kai likau tik aš, pasikartojo ta pati istorija kaip ir lėktuve. Jie tiesė į mane rankas, maldavo dėmesio. Tačiau jų dėmesys buvo panašesnis į puolimą.

Pamėginau nuo jų atsiriboti – kartą jau buvo pavykę. Tai pareikalavo didžiulių pastangų. Dvasias iškvietė baimė ir iš Lisos perimta tamsa – dabar, kai šiek tiek nusiraminau, buvo sunkiau jas suvaldyti. Širdis daužėsi kaip pašėlus. Sukandusi dantis stengiausi jų atsikratyti.

– Eikit sau, – sušnypščiau. – Man jūsų nebereikia.

Iš pradžių atrodė, kad nepavyks, bet paskui dvasios viena po kitos pradėjo nykti. Atgavau savitvardą. Netrukus tamsoje stovėjau viena. Mačiau tik tvartą ir… staiga išvydau Sidnę.

Pastebėjau ją prieš susmukdama ant žemės. Ji atbėgo iš namo su viena pižama. Suklupusi padėjo man atsisėsti, perbalęs veidas buvo iškreiptas baimės.

– Rouz, tau nieko nenutiko?

Jaučiausi visiškai išsekusi. Negalėjau judėti. Negalėjau galvoti.

– Ne, – vargais negalais atsakiau.

Ir praradau sąmonę.

Sapnavau Dimitrijų. Jis laikė mane apkabinęs, žiūrėjo palenkęs savo gražų veidą – taip darydavo visada, kai man kas nors atsitikdavo. Atgijo prisiminimai. Mudu iš kažko juokėmės. Sapnuose jis paimdavo mane ant rankų ir nusinešdavo. Kartais išvažiuodavome automobiliu. Retkarčiais jo veidas imdavo keistis, grasindavosi virsti kraupia strigojaus kauke, bet aš iš karto gindavau tokias mintis šalin.

Dimitrijus nuolatos mane globojo, visada buvo šalia, kai prireikdavo. Aš taip pat juo rūpinausi, bet jis neatsidurdavo ligoninėje taip dažnai kaip aš. Net sužeistas nelabai kreipdavo į tai dėmesį. Kliedėdama prisiminiau vieną iš nedaugelio kartų, kai galėjau juo pasirūpinti.

Prieš strigojams užpuolant Akademiją Dimitrijus dalyvavo novicų pratybose. Kovoje jo niekas nenugalėjo, bet žaizdų neišvengė. Susitikau jį sporto salėje ir nustebau pamačiusi per skruostą einantį įbrėžimą. Žaizda buvo negili, bet smarkiai kraujavo.

– Dimitrijau, gali mirtinai nukraujuoti! – riktelėjau. Perdėjau, bet tiek jau to.

Jis palietė skruostą ir tarsi pirmąkart pastebėjo žaizdą.

– Tikrai nenukraujuosiu. Menka žaizdelė, ir tiek.

– Menka, kol negavai kraujo užkrėtimo.

– Kraujo užkrėtimas mums negresia, – užsispyręs pakartojo Dimitrijus. Tai buvo tiesa. Morojai retai sirgdavo, nebent pasigaudavo kokią retą ligą, kaip nutiko Viktorui. Jų imunitetą paveldėjo ir dampyrai, jis saugojo mus panašiai kaip Sidnę tatuiruotė. Vis tiek neketinau leisti Dimitrijui vaikščioti išsikruvinusiam.

– Eime į vonią, – griežtai pasakiau. Mano nuostabai, jis pakluso.

Sudrėkinau skudurėlį ir pradėjau švelniai šluostyti kraują. Iš pradžių Dimitrijus prieštaravo, paskui liovėsi. Vonios kambarys buvo ankštas, mudu skyrė vos keletas centimetrų. Jaučiau svaiginamą jo kūno kvapą, akys slydo veidu ir tvirtu kūnu. Širdis daužėsi krūtinėje, nors stengiausi atrodyti rami. Dimitrijus irgi buvo keistai ramus, bet kai nubraukiau ant veido užkritusius plaukus norėdama nuvalyti prikepusį kraują, jis krūptelėjo. Mano pirštams palietus jo odą, kūną tarsi elektra nukrėtė. Manau, ir jis pajuto tą patį. Dimitrijus sulaikė mano ranką.

– Gana, – kimiai tarė. – Man viskas gerai.

– Ar tikrai?

Dimitrijus nepaleido mano rankos. Stovėjome vienas priešais kitą, ore kibirkščiavo seksualinė įtampa. Žinojau, kad tarp mūsų nieko negali būti, bet vis tiek nenorėjau jo paleisti. Dieve, kaip kartais sunku elgtis atsakingai.

– Taip, – tyliai atsakė. Supratau, kad jis ant manęs nepyksta. Veikiau išsigando, kokia menka žiežirba gali įskelti ugnį. Nuo jo prisilietimo kūną užliejo šiluma, pajutau pilnatvę. – Ačiū, Roza.

Jis paleido ranką ir abu grįžom prie savo darbų. Tačiau ant savo pirštų galiukų dar kelias valandas jaučiau jo odos ir plaukų švelnumą…

Neįsivaizduoju, kodėl susapnavau šį atsitikimą. Keista, kad sapnavau, kaip rūpinuosi Dimitrijum, kai pagalbos reikėjo man pačiai. Matyt, svarbiausia, kad prisiminimas buvo susijęs su Dimitrijumi. Šalia jo visada pasijusdavau geriau, net sapnuose jis suteikdavo jėgų ir nuramindavo.

Kliedėdama ir retkarčiais atgaudama sąmonę vis išvysdavau Dimitrijaus strigojaus veidą – iltis ir raudonas akis. Dejuodama vijau tą vaizdą šalin. Kitais kartais jis būdavo visai nepanašus į Dimitrijų – virsdavo nepažįstamu morojumi tamsiais plaukais ir gudriomis akimis, jo ausyse ir ant kaklo žybčiojo auksiniai papuošalai. Tada šaukdavausi Dimitrijaus, kol vėl pamatydavau jį susirūpinusį ir kupiną švelnumo.