Райчел Мид - Kraujo pažadas

Adrianas gyveno ketvirtame aukšte, bet, užuot važiavusi liftu, Lisa pasirinko laiptus. Lipant žemyn jos neapleido niūrios mintys. Lisa nerimavo dėl manęs. Baiminosi neįvaldysianti dvasios elemento. Nuogąstavo, kad nejaučia jo šalutinio poveikio. Lisa susimąstė, ar tik ne aš sugeriu jį kaip ir sergėtoja Ana. Ana gyveno prieš kelis šimtmečius ir buvo susieta tokiu pat ryšiu kaip mudvi su Šv. Vladimiru, jo garbei ir pavadinta mūsų Akademija. Ana sugerdavo šalutinį dvasios elemento poveikį ir galiausiai ją tai išvarė iš proto.

Ties antru aukštu Lisa išgirdo riksmus, nors laiptų aikštelę nuo koridoriaus skyrė uždarytos durys. Ne jos reikalas, bet smalsumas paėmė viršų. Lisa kiek padvejojo, paskui atidarė duris ir žengė į koridorių. Barnis sklido iš už kampo. Lisa atsargiai iškišo galvą ir dirstelėjo į kalbančiuosius, nors to visai nereikėjo – ir taip atpažino balsus.

Eiverė Lazar stovėjo įsisprendusi rankomis į klubus ir žiūrėjo į tėvą. Abu buvo nusiteikę priešiškai, ore tvyrojo pyktis.

– Darysiu, ką noriu! – riktelėjo ji. – Aš tau ne vergė.

– Tu mano duktė, – atsakė jis ramiu, maloniu balsu. – Nors kartais norėčiau, kad nebūtum.

Oi. Jo žodžiai sukrėtė ir mane, ir Lisą.

– Tai ko laikai mane šitoje velnio skylėje? Leisk grįžti į rūmus!

– Kad ir toliau darytum man gėdą? Tik per plauką pavyko apsaugoti šeimos reputaciją. Neketinu išleisti tavęs vienos, nes vėl prikrėsi kvailysčių.

– Tai išsiųsk pas mamą! Geriau gyventi Šveicarijoje negu čia!

Lazaras patylėjo.

– Tavo motina neturi laiko.

– Kaip gražu, – Eiverės balsas buvo kupinas sarkazmo. – Mandagiai pasakei, kad ji nenori manęs matyti. Savaime suprantama – juk trukdyčiau jai ir jos meilužiui.

– Eivere! – piktai sušuko tėvas. Lisa krūptelėjo ir atsitraukė. – Kalba baigta. Grįžk į savo kambarį ir išsiblaivyk, kol kas nors nepamatė. Susitiksim per pusryčius. Tikiuosi, atrodysi padoriai – turėsim svarbių svečių.

– Taip, vėl vaidinsim padorią šeimynėlę…

– Marš į savo kambarį, – pakartojo Lazaras. – Kitaip pakviesiu Saimoną ir jis tave tempte nutemps.

– Klausau! Jūsų noras man įsakymas, – Eiverė dirbtinai nusišypsojo.

Sulig tais žodžiais Lazaras užtrenkė savo kambario duris. Glausdamasi už kampo Lisa baisėjosi, kad jis taip kalbėjo su savo dukra. Kurį laiką buvo tylu, paskui Lisa išgirdo žingsnius. Iš už kampo išniro Eiverė. Pirmąkart galėjom geriau į ją įsižiūrėti.

Eiverė vilkėjo trumpą, aptemptą mėlyną suknelę, šviesoje spindinčią sidabru. Palaidi plaukai išsidraikę, iš pilkai mėlynų akių tekėjo ašaros, blakstienų tušas išskydęs. Nuo jos trenkė alkoholiu. Aiškiai sutrikusi, kad kažkas pamatė ją tokią, mergina delnu persibraukė akis.

– Ką gi. Atrodo, būsi nugirdusi mūsų šeimos dramą.

Lisa pasijuto kalta.

– Atleisk, nenorėjau. Ėjau pro šalį ir…

Eiverė šaižiai nusikvatojo.

– Koks skirtumas. Tikriausiai mus girdėjo visi svečių namai.

– Man labai gaila.

– Neatsiprašinėk. Tu dėl to nekalta.

– Ne… turėjau omeny… ką jis tau pasakė…

– Tokią kainą tenka mokėti už priklausymą garsiai šeimai. Visi turi paslapčių. – Eiverė sukryžiavo rankas ir atsišliejo į sieną. Nors ir susitaršiusi, buvo labai graži. – Dieve, kartais taip jo nekenčiu. Neįsižeisk, bet šitoje skylėje velniškai nuobodu. Vakarą praleidau su keliais antrakursiais – jiems tik alus galvoje. Nykūs tipai.

– Kodėl tėvas atsivežė tave čia? – paklausė Lisa. – Kodėl tu ne… tarkim, ne koledže?

Eiverė tik nusijuokė.

– Jis manim nepasitiki. Kai gyvenom rūmuose, buvau susidėjusi su vienu nekilmingu gražuoliuku. Tėvas pasiuto, išsigando, kad apie tai sužinos kiti kilmingieji. Todėl gavęs darbą čia atsivežė ir mane – kad nenuleistų akių ir kankintų. Tikriausiai bijo, kad jei pradėsiu lankyti koledžą, pabėgsiu su žmogum. – Eiverė atsiduso. – Prisiekiu Dievu, jei ne Ridas, seniausiai būčiau pabėgusi.

Lisa tylėjo. Iki šiol ji šalinosi Eiverės. Pastaruoju metu gaudavo daugybę nurodymų iš karalienės, todėl tik taip galėjo jai pasipriešinti ir nesileisti stumdoma. Bet dabar susimąstė, ar nesuklydo dėl Eiverės. Ji nepanaši į Tatjanos šnipę. Neatrodo, kad norėtų padaryti iš Lisos tobulą rūmų lėlę. Eiverė veikiau priminė liūdną, nuskriaustą merginą, kuriai visi nurodinėja taip pat kaip ir Lisai.

Atsidususi Lisa pasiūlė:

– Gal nori rytoj papietauti su manim ir Kristianu? Niekas neprieštaraus, jei prisidėsi prie mūsų. Tiesa, nepažadu, kad bus labai įdomu.

Eiverė nusišypsojo, šįkart ne taip karčiai.

– Alternatyva – nusigerti savo kambaryje. – Iš rankinės išsitraukė butelį. – Pavyko susiveikti viskio.

Lisa nežinojo, kaip reaguoti.

– Tai pasimatysim per pietus?

Eiverė dvejojo, bet veide suspindo viltis ir susidomėjimas. Lisa pamėgino įžvelgti jos aurą. Iš pradžių nesisekė, buvo pavargusi po treniruočių su Adrianu. Bet galiausiai išvydo trijų spalvų derinį: žalios, mėlynos ir auksinės. Raudona spalva, išryškėjanti pykstant, jau sklaidėsi.

– Gerai, – sutiko Eiverė. – Būtų smagu.

– Manau, šiandien užteks.

Kitame pasaulio gale Sidnė sugrąžino mane iš Lisos minčių. Nežinau, kiek laiko buvau atsijungusi, bet išsukusios iš pagrindinio greitkelio dabar važiavom per miestelį, visiškai atitinkantį mano įsivaizduojamą Sibirą. Tiesą sakant, jo nė miesteliu pavadinti negalėjai: keletas pavienių namų, parduotuvė ir degalinė. Toliau driekėsi dirbami laukai, mačiau daugiau arklių negu kombainų. Gyventojai į mūsų citroeną žiūrėjo išpūtę akis. Dangus gaisravo, saulė buvo prie pat laidos. Sidnė teisi. Artėja sutemos, važiuoti būtų pernelyg pavojinga.

– Liko kelios valandos kelio, – kalbėjo ji. – Šiandien daug kilometrų sukorėm, tad rytoj neturėtume užtrukti. – Ji pervažiavo miestelį – tam užteko kelių minučių – ir sustojo priešais paprastą baltą namą su tvartu. – Čia mes apsistosim.

Išlipome iš automobilio ir patraukėm prie namo.

– Čia gyvena tavo draugai?

– Ne. Aš jų nepažįstu. Bet mūsų laukia.

Paslaptingieji alchemikų ryšiai. Duris atidarė draugiškai nusiteikusi kokių dvidešimties metų mergina. Angliškai mokėjo vos kelis žodžius, bet padedant Sidnei susikalbėjome be vargo. Sidnė buvo maloni ir draugiška, tikriausiai todėl, kad nereikėjo bendrauti su vampyre.

Nesitikėjau, kad visa diena automobilyje taip išvargins – jaučiausi išsekusi. Be to, rytą norėjau kuo anksčiau leistis į kelią. Todėl po vakarienės trumpai pažiūrėjusios televizorių mudvi su Sidne nuėjom į paruoštą kambarį. Jis buvo nedidelis ir paprastas: čia stovėjo dvi lovos, užklotos minkštomis antklodėmis. Susirangiau guolyje dėkinga už jaukumą ir šilumą. Prieš užmigdama dar pasvarsčiau, ar susapnuosiu Lisą, o gal Adrianą.

Bet nesusapnavau. Mane pažadino šleikštulys. Tai reiškė, kad netoliese yra strigojus.

ŠEŠTAS

ATSISĖDAU LOVOJE, miegai išsilakstė. Kambaryje buvo tamsu nors į akį durk, prireikė kelių akimirkų, kad akys apsiprastų. Susirangiusi į kamuoliuką savo lovoje ramiai miegojo Sidnė.

Tai kur tada strigojai? Tikrai ne kambaryje. Name? Visi tvirtino, kad kelias į Dimitrijaus miestelį pavojingas. Mano manymu, strigojai dažniausiai puldavo morojus ar dampyrus, nors kartais žudydavo ir žmones. Pagalvojus apie mus priėmusius svetingus šeimininkus suspaudė širdį. Neleisiu, kad jiems kas nors nutiktų.