Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Neskubėk, neskubėk… – išgirdau Sidnės balsą.

Ji ėmė lėtai vesti mane į namą.

– Dieve, – suaimanavau. – Ar jie čia geria raketų kurą?

– Niekas nevertė gerti.

– Nepamokslauk. Be to, nenorėjau pasirodyti nemandagi.

– Kurgi ne, – atkirto Sidnė.

Įėjus į vidų laukė sunkiausia užduotis – pakilti laiptais į Olenos man skirtą kambarį. Kiekvienas laiptelis tapo tikra kančia.

– Jie suprato apie mudviejų su Dimitrijum santykius, – pasakiau svarstydama, ar taip kalbėčiau būdama blaivi. – Bet aš nepasakiau, kad draugavom…

– Ir nereikėjo. Viskas buvo parašyta tavo veide.

– Su manim elgėsi lyg su našle.

– Gal taip ir yra? – Pagaliau pasiekėm kambarį, Sidnė padėjo atsisėsti ant lovos. – Čia nedaug porų susituokia. Jei draugauji su žmogum ilgą laiką, tai kaip ir prilygsta santuokai.

Atsidusau ir įsižiūrėjau į tolį.

– Aš jo taip ilgiuosi.

– Užjaučiu, – tarė Sidnė.

– Ar man kada nors palengvės?

Klausimas ją nustebino.

– Nežinau.

– Ar buvau kada įsimylėjusi?

– Ne. – Sidnė papurtė galvą.

Nė nežinojau, pasisekė jai ar ne. Nebuvau tikra, ar laimingiausios akimirkos su Dimitrijum vertos to skausmo, kurį jaučiu dabar. Bet netrukus supratau.

– Žinoma, vertos.

– Ką? – nesuprato Sidnė.

– Nieko. Ėmiau kalbėtis su savim. Turiu išsimiegoti.

– Ar reikia dar ko nors? Tave pykina?

Pasvarsčiau.

– Ne, bet ačiū už pagalbą.

– Nėra už ką, – daugiau netarusi nė žodžio ji užgesino šviesą ir išėjo iš kambario.

Maniau, atsijungsiu vos atsigulusi. Jei atvirai, norėjau. Šiandien per daug atvėriau širdį, troškau, kad atlėgtų skausmas. Norėjau nugrimzti į nežinią. Bet širdis, matyt, nusprendė, kad kančių dar negana.

Patekau į Lisos mintis.

DEŠIMTAS

LISA SĖDĖJO anglų kalbos pamokoje ir galvojo apie vakarykštį susitikimą. Pietūs su Eivere taip visiems patiko, kad kompanija susirinko dar tą patį vakarą. Jie užsisėdėjo iki vėlumos ir pažeidė komendanto valandą. Tai prisiminusi Lisa nusišypsojo ir pamėgino užgniaužti žiovulį. Dilgtelėjo pavydas. Žinojau, kad dėl geros Lisos nuotaikos kalta Eiverė, ir mane tai neramino. Kita vertus, jei Lisa susidraugaus su Eivere, nesijausiu tokia kalta ją palikusi.

Lisa dar kartą nusižiovavo. Sunku galvoti apie „Raudonąją raidę“, kai kamuoja pagirios. Regis, Eiverė turėjo neišsenkančias alkoholio atsargas. Adrianas nieko nelaukdamas pradėjo jas tuštinti, Lisa iš pradžių dvejojo. Ji buvo atpratusi audringai linksmintis, bet galiausiai pasidavė ir išgėrė keliom vyno taurėm per daug. Žinoma, tai neprilygo mano išmauktos vodkos kiekiui, bet kitą rytą skirtinguose pasaulio kraštuose mus abi kamavo pagirios.

Staiga tylą nutraukė šaižus džeržgesys. Lisa pakėlė galvą. Klasės kampe žybčiojo ir kaukė priešgaisrinė signalizacija. Vieni mokiniai apsimetė išsigandę, kiti pradėjo džiaugsmingai spygauti tikėdamiesi išsisukti nuo pamokos. Treti tiesiog laukė, kas bus toliau.

Mokytoja taip pat atrodė nustebusi, todėl Lisa nusprendė, kad signalizacija suveikė netikėtai. Paprastai prieš pratybas mokytojai būdavo perspėjami, o Maloi, rodos, nesvarstė, kiek pamokos laiko atims pratybos.

– Susirinkit daiktus ir eikit, – susierzinusi tarė mokytoja, pasiimdama aplanką. Pratybos būdavo standartinės. – Tvarką žinot.

Lisa išėjo su kitais ir pasivijo Kristianą.

– Tavo darbas? – paerzino.

– Deja, ne. Jau maniau, kad pamoka mane pribaigs.

– Tave? Čia man skauda galvą.

Kristianas supratingai išsišiepė.

– Tebūnie tai pamoka, girtuoklėle.

Lisa nusišypsojo ir niuktelėjo jam alkūne. Jie priėjo susitikimo vietą kieme ir kartu su kitais sustojo į kreivą eilę. Atskubėjusi mokytoja visus patikrino pagal sąrašą. Nieko netrūko.

– Nemanau, kad tai buvo suplanuota, – pasakė Lisa.

– Sutinku, – pritarė Kristianas. – O tai reiškia, kad jei nėra gaisro, patikrinimas gali užtrukti.

– Tada nėra prasmės laukti, tiesa?

Kristianas su Lisa nustebę atsigręžė į Eiverę. Ji vilkėjo violetinę suknelę, avėjo juodus aukštakulnius ir ant šlapios žolės atrodė kaip nukritusi iš dangaus.

– Ką čia veiki? – paklausė Lisa. – Maniau, tu savo kambaryje?

– Čia taip nuobodu, kad atėjau jūsų išlaisvinti.

– Čia tavo darbas? – nustebęs paklausė Kristianas.

Eiverė gūžtelėjo pečiais.

– Jau sakiau, man buvo nuobodu. Greičiau dingstam, kol čia visiškas sąmyšis.

Lisa su Kristianu susižvelgė.

– Na, mus jau sužymėjo… – dvejodama prabilo Lisa.

– Paskubėkit! – ragino Eiverė. Jos entuziazmas buvo užkrečiamas ir Lisa pasileido paskui ją, Kristianas sekė įkandin. Lauke buvo daugybė mokinių, niekas nepastebėjo, kaip jie perėjo kiemą ir pasiekė svečių namus. Ten, atsirėmęs į duris, stovėjo Saimonas. Lisa sustingo – jie įkliuvo.

– Viskas paruošta? – paklausė Eiverė.

Saimonas, aiškiai iš nekalbiųjų, tik linktelėjo galva. Paskui susikišo rankas į kišenes ir nuėjo. Lisa žiūrėjo apstulbusi.

– Ir jis čia prikišęs nagus? – Saimonas buvo ne Akademijos sergėtojas, bet negalėjo dangstyti iš pamokų bėgančių mokinių.

Lydėdama jį akimis Eiverė patenkinta nusišypsojo.

– Jau kurį laiką draugaujam, – paaiškino. – Be to, jis turi ką veikti, užuot prižiūrėjęs mus.

Ji nusivedė draugus į vidų, bet ne į savo kambarį, o kitą, man gerai pažįstamą koridorių – ten gyveno Adrianas.

Eiverė pabeldė į duris.

– Ei, Ivaškovai! Atidaryk!

Lisa tyliai sukikeno.

– Štai ir nebeliko paslapties. Juk visi tave išgirs.

– Jis irgi turi išgirsti, – paprieštaravo Eiverė.

Ji trankė duris ir rėkavo, kol Adrianas atidarė. Jo plaukai susivėlę styrojo į šalis, po akimis juodavo tamsūs ratilai. Vakar jis išgėrė dukart daugiau negu Lisa.

– Čia dabar? – sumirksėjo jis. – Kodėl judu ne pamokose? O Dieve! Tik nesakykit, kad miegojau visą dieną.

– Praleisk, – Eiverė stumtelėjo jį į šalį. – Atvedžiau dvi gaisro aukas.

Ji patogiai išsidrėbė ant sofos jausdamasi kaip namuose, Adrianas spoksojo nieko nesuprasdamas. Lisa su Kristianu prisėdo prie Eiverės.

– Eiverė įjungė gaisro signalizaciją, – paaiškino Lisa.

– Šaunuolė, – pagyrė Adrianas ir susmuko į fotelį. – Bet kodėl reikėjo eiti čia? Ar tai vienintelė vieta, kuri nesudegė?

Eiverė suklapsėjo blakstienomis.

– Nesidžiaugi mus matydamas?

Jis kelias akimirkas žiūrėjo į merginą.

– Visada džiaugiuosi matydamas tave.

Paprastai Lisa į tokias išdaigas žiūrėdavo griežtai, bet dabar jai viskas pasirodė baisiai juokinga. Taip kvaila ir drauge taip įžūlu… Be to, atgaiva nuo visų rūpesčių.

– Bet netrukus sergėtojai išsiaiškins, kad signalizacija suveikė per klaidą. Gal mokiniai jau grįžta į klases…

– Gali būti, – sutiko Eiverė susikeldama kojas ant stalo. – Bet iš patikimo šaltinio žinau, kad vos įžengus į mokyklą signalizacija ims kaukti antrą kartą.

– Kaip tu tai padarei? – paklausė Kristianas.

– Paslaptis.

Adrianas pasitrynė akis. Nors ir pažadintas iš miegų, aiškiai pralinksmėjo.

– Visą dieną nejunginėsi signalizacijos, Lazar.

– Žinau tik tiek, kad neaptikus gaisro po antrosios įsijungs trečioji.

Lisa garsiai nusikvatojo, – ne tiek iš Eiverės žodžių, kiek iš abiejų vaikinų reakcijos. Kristianas, užėjus pykčio priepuoliams, padeginėdavo kitus. Adrianas dienas leido gerdamas ir traukdamas vieną cigaretę po kitos. Kad juos nustebintų tokia gražuolė kaip Eiverė, turėjo nutikti šis tas nepaprasto. Eiverė patenkinta juos stebėjo.