Райчел Мид - Kraujo pažadas

Lisa išgavo, kad Eivere susižavėjo paveiktas įtaigos. Aišku, jinai jam patiko ir Adrianas nesigynė puoselėjęs romantiškus jausmus, bet juos sustiprino įtaiga. Bent jis taip teigė. Jei būčiau vaikinas ir taip būtų nutikę man, irgi visą kaltę versčiau magijai.

Bet, sprendžiant iš Adriano žvilgsnio, buvo sunku patikėti, kad per tą mėnesį kas nors būtų užėmęs mano vietą.

– Pateik raštišką prašymą, – galiausiai atkirtau. – Papunkčiui išdėstyk, kodėl tinki į gerbėjus.

Adrianas nusikvatojo, bet paskui pamatė mano veidą.

– Nejuokauji? Kvepia namų darbais. Štai kodėl nelankau koledžo.

Spragtelėjau pirštais.

– Prie darbo, Ivaškovai. Teks paplušėti iš peties.

Tikėjausi, Adrianas ims šaipytis arba išsisukinėti, bet jis netikėtai nusileido.

– Gerai.

– Gerai? – pasijutau kaip mama išgirdusi mano pažadą.

– Taip. Einu į savo kambarį ir pradėsiu.

Netikėdama savo akimis spoksojau, kaip jis siekia palto. Dar neteko matyti, kad Adrianas taip skubėtų dirbti. O ne , pagalvojau, kur aš veliuosi?

Staiga jis stabtelėjo ir šypsodamasis įkišo ranką į kišenę.

– Vos nepamiršau – vieną rašinėlį jau sukurpiau. – Jis išsitraukė perlenktą lapelį ir juo pamojavo. – Nusipirk mobilųjį. Neketinu būti tavo sekretore.

– Kas čia?

– Skambino kažkoks užsienietis. Sakė radęs mano numerį savo telefone. – Adrianas dar kartą nužvelgė mamą su Lisa. Jos įsijautusios kalbėjosi. – Sakė, turįs tau žinutę ir prašė niekam nesakyti. Liepė viską užrašyti ir paskui privertė perskaityti. Žinai, dėl kitos nebūčiau taip varginęsis. Tikrai paminėsiu tai rašydamas prašymą.

– Gal pagaliau atiduosi?

Adrianas mirktelėjęs padavė lapelį, demonstratyviai nusilenkė ir nuėjo atsisveikinti su mama ir Lisa. Akimirką susimąsčiau – negi tikrai rašys prašymą? Bet dabar mano dėmesį patraukė raštelis. Nujaučiau, kas skambino. Iš Eibo telefono Novosibirske skambinau Adrianui, vėliau papasakojau, kad Adrianas davė pinigų kelionei. Matyt, mano tėvas – vis dar negalėjau apsiprasti su ta mintimi – nusprendė, kad Adrianu galima pasitikėti. Tik nesupratau, kodėl jis neperdavė žinutės per mamą.

Išlanksčiau lapelį. Prireikė šiek tiek laiko iššifruoti Adriano keverzonėms. Tikiuosi, jis pateiks spausdintą prašymą. Lapelyje buvo parašyta:

Perdaviau žinutę Roberto broliui. Jis atsakė, kad nė už jokius pinigus neatskleis, kur yra Robertas, – o siūliau tikrai nemažai. Pridūrė, kad jei jau turi praleisti čia visą gyvenimą, tas žinias nusineš į kapą. Pamaniau, norėsi žinoti.

Taip, Adrianas tikrai paplušėjo. Žinutė gana mįslinga. Eibas nenorėjo, kad Adrianas ką nors suprastų, bet man viskas buvo aišku. Robertas – Viktoro Daškovo brolis. Eibas kažkaip sugebėjo perduoti laiškelį Viktorui, nors tas sėdi griežto režimo kalėjime (šitas Eibo sugebėjimas, beje, manęs visai nestebino). Be abejo, Eibas šį tą pasiūlė Viktorui, jei atskleis, kur yra Robertas, bet Viktoras atsisakė. Viktoras niekada nepasižymėjo geranoriškumu. Tačiau ar galima jį kaltinti? Jis pasmerktas kalėti iki gyvos galvos. Ką gali pasiūlyti pasmerktajam, kad jo gyvenimas pasikeistų?

Atsidusau ir įsikišau raštelį į kišenę šiek tiek sujaudinta, kad Eibas taip – tegu ir tuščiai – dėl manęs stengėsi. Net jei Viktoras ir pasakytų, kur yra Robertas, kas iš to? Toli nuo Rusijos mintis atversti strigojų rodėsi vis juokingesnė. Tik mirtis juos išlaisvins, tik mirtis…

Prieš akis iškilo tiltas. Laimė, nuo skaudžių prisiminimų išgelbėjo mamos balsas. Pasakė turinti eiti, bet pažadėjo susitikti vėliau. Mudviem su Lisa baigus tvarkytis, patraukiau į savo kambarį. Mudvi taip pat turėjome daug ką aptarti. Lipdama į viršų pagalvojau, kada iš svečių namų būsiu perkelta į bendrabutį. Tikriausiai, kai tik Alberta sutvarkys dokumentus. Vis dar buvo sunku patikėti, jog grįšiu į Akademiją ir pamiršusi skaudžius sukrėtimus mėginsiu gyventi toliau.

– Adrianas perdavė meilės laiškelį? – paerzino Lisa. Ji nerimavo, kad vis dar gedžiu Dimitrijaus.

– Dar ne, – atsakiau. – Papasakosiu vėliau.

Pamačiau į kambario duris beldžiant prižiūrėtoją. Išvydusi mane ji padavė storą voką.

– Tau. Atėjo šiandien.

– Ačiū, – padėkojau.

Apžiūrėjau voką. Ant jo buvo mano vardas ir Akademijos adresas – man tai pasirodė keista, nes beveik niekas nežinojo, kad grįžau. Atgalinio adreso nebuvo, atspaudai ir skubios siuntos ženklai – rusiški.

– Ar žinai, nuo ko? – paklausė Lisa.

– Ne. Rusijoje susiradau nemažai draugų. – Galėjo būti nuo Olenos, Marko arba Sidnės. Nežinia kodėl įsitempiau.

Nuplėšiau voko kraštą ir įkišau ranką. Pirštai užčiuopė šaltą metalą. Dar neištraukusi supratau, kas tai. Sidabro kuolelis.

– Viešpatie, – suaimanavau.

Apverčiau kuolelį ir pirštu perbraukiau išraižytas geometrines figūras. Jokios abejonės – tai tas pats kuolelis, kurį paėmiau iš saugyklos Galinos namuose. Tas pats…

– Kas atsiuntė tau kuolelį? – nustebo Lisa.

Tylėdama iš voko ištraukiau laiškelį. Jame iki skausmo pažįstamu braižu buvo parašyta:

Pamiršai dar vieną pamoką: neatgręžk nugaros, kol neįsitikinsi, kad priešas negyvas. Rodos, pamoką teks pakartoti, kai susitiksim, – taigi jau greitai.

Myliu, D.

– Ojoj, – sudejavau. – Negali būti.

Žemė išslydo iš po kojų. Giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Šimtąjįkart prisiminiau tą naktį, kai bėgau nuo Dimitrijaus. Anksčiau matydavau jo veidą, kai krito į tamsius vandenis. Dabar prisiverčiau atgaivinti smulkmenas – kaip paskutinę akimirką pasisuko ir kuolelis įsmigo prie širdies. Tada dingtelėjo, kad ginklą suvariau negiliai, bet Dimitrijaus veidas sustingo ir jis nukrito.

Vadinasi, tikrai suvariau negiliai – ne veltui abejojau. Bet viskas vyko taip greitai. Jis paniro ir…? Ar kuolelis galėjo iškristi pats? Ar Dimitrijus jį išsitraukė? O gal jį išplovė upės srovė?

– Šitiek treniruočių šuniui ant uodegos, – sumurmėjau. Dimitrijus daugybę sykių vertė kartoti judesį, kad kuolelis tarp šonkaulių praslystų į širdį.

– Rouz! – išgirdau Lisos balsą. Tikriausiai jau ne kartą mane šaukė. – Kas atsitiko?

Susimoviau per svarbiausią gyvenimo dvikovą. Kas dabar bus? Rodos, pamoką teks pakartoti, kai susitiksim, – taigi jau greitai.

Mane draskė prieštaringi jausmai. Neviltis, kad neišlaisvinau Dimitrijaus sielos ir neištesėjau jam duoto pažado. Palengvėjimas, kad nenužudžiau mylimo vyro. Ir amžinas klausimas: ar jis būtų pasakęs, kad mane myli, jei būtume turėję dar truputį laiko?

Daug klausimų be atsakymų. Galvoje sukosi spiečiai minčių. Reikia jas surikiuoti.

Pirma. Pustrečio mėnesio. Pažadėjau mamai pustrečio mėnesio. Taigi kol kas negaliu nieko imtis.

Bet Dimitrijus tebėra strigojus. Neturėsiu ramybės tol, kol jis klajos po pasaulį. Dar kartą žvilgtelėjusi į laiškelį supratau, kad Dimitrijus neleis jo pamiršti. Tai buvo parašyta tarp eilučių.

Šįkart Dimitrijus ieškos manęs . Tik dabar nebeįtikinės tapti strigoje, o norės nužudyti. Kaip jis ten pasakė? Kad mums abiem per mažai vietos šiame pasaulyje.

Gal ir tiesa…

Man nieko neatsakius Lisa susijaudino.

– Tavo veidas mane gąsdina. Apie ką galvoji?

– Ar tiki pasakomis? – pažvelgiau draugei į akis.

Tardama tuos žodžius tarsi pajutau Marko nepritarimą.

– Kokiomis pasakomis?

– Tokiomis, kuriomis niekas netiki.