Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Trentonas yra Viktoro Daškovo tėvas, – tariau. – Nejaugi Robertas Doru yra Viktoro Daškovo įbrolis?

Nenuleisdamas nuo manęs akių Eibas linktelėjo. Kaip jau minėjau, Eibas žino viską. Greičiausiai, ir kas mane sieja su Viktoru Daškovu.

Oksana susiraukė.

– Viktoras Daškovas svarbi persona, ar ne?

Sibiro gilumoje ji taip nutolusi nuo morojų visuomeninio gyvenimo sumaišties, kad net nežino, jog kandidatas į karalius dabar sėdi kalėjime…

Nusijuokiau – bet tikrai ne iš linksmumo. Visa istorija buvo tokia neįtikėtina, kad isterija buvo vienintelis būdas išlieti susikaupusius jausmus: neviltį, skausmą, ironiją…

– Ko juokiesi? – nustebęs paklausė Markas.

– Šiaip sau, – tariamas linksmumas padėjo nuslėpti graudulį. – Tai ir yra, kad visai nejuokinga.

Koks įdomus likimo vingis. Vienintelis asmuo, galintis ką nors žinoti apie strigojų prikėlimą, yra mano didžiausio priešo Viktoro Daškovo įbrolis. O vienintelis asmuo, žinantis, kur dabar Robertas, yra pats Viktoras. Viktoras nepaprastai daug žinojo apie dvasios elementą ir dabar aš supratau, iš kur.

Tačiau tai nebeturi reikšmės. Net jei pats Viktoras galėtų atversti strigojų, tai nieko nebepakeis. Dimitrijus žuvo nuo mano rankos. Išgelbėjau jį vieninteliu man žinomu būdu.

Kartą jau buvau priversta rinktis tarp jo ir Lisos, ir pasirinkau jį. Dabar dvejonių nebeliko: turiu rinktis Lisą. Ji gyva, jai manęs reikia. O Dimitrijus – praeitis.

Užsigalvojusi stebeilijau į sieną, paskui pažvelgiau Eibui tiesiai į akis.

– Ką gi, seni, – tariau. – Pakuok mane ir siųsk namo.

DVIDEŠIMT DEVINTAS

ATRODĖ, SKRYDIS NIEKADA NESIBAIGS.

Nusigauti iš Sibiro gilumos į Montanos užkampį nėra taip paprasta. Novosibirskas–Maskva–Amsterdamas–Sietlas–Misula. Keturi skrydžiai, penki oro uostai, daug lakstymo. Tai vargino, tačiau perėjusi pasų kontrolę Sietle pajutau džiaugsmą ir palengvėjimą.

Išvykdama iš Rusijos pamaniau, kad Eibas nusprendė skristi kartu ir pats perduoti mane tiems, kas jį pasamdė.

– Dabar tikrai grįžti, ar ne? – paklausė oro uoste. – Į Akademiją? Neketini pakeliui dėti į kojas?

Nusišypsojau.

– Ne. Grįžtu į Šv. Vladimirą.

– Ir ten pasiliksi? – neatstojo. Nors nebeatrodė toks grėsmingas kaip Bajoje, žvelgė griežtai.

Mano šypsena prigeso.

– Nežinau, kas bus. Ten man nebėra vietos.

– Rouz…

Nutildžiau Eibą rankos mostu. Pati nusistebėjau savo ryžtingumu.

– Gana. Apsieisim be pamokslų. Sakei, buvai pasamdytas mane sugrąžinti. Taigi nebesuk galvos, ką veiksiu paskui.

Esu reikalinga kažkam iš Akademijos. Greitai būsiu ten. Eibas savo užduotį atliko.

Nors laimėjo, atsisveikindamas neatrodė laimingas. Žvilgtelėjo į skrydžių švieslentę ir atsiduso.

– Tau metas, nepavėluok.

Linktelėjau.

– Ačiū už… – Už ką konkrečiai? Už pagalbą? – …už viską.

Kai nusigręžiau eiti, Eibas palietė man petį.

– Čia visa tavo manta?

Mano drabužiai liko išmėtyti po Rusiją. Alchemikai davė batus, džinsus ir megztinį, jais teks vilkėti iki JAV.

– Nieko daugiau neturiu, – atsakiau.

Eibas kilstelėjo antakį. Paskui atsigręžė į vieną iš sergėtojų ir linktelėjo mano pusėn. Sergėtojas akimirksniu nusivilko paltą ir padavė man. Nors jis buvo lieknas, drabužis man buvo per didelis.

– Nereikia…

– Paimk, – paliepė Eibas.

Paėmiau, bet dar labiau nustebau, kai Eibas nuo kaklo nusivyniojo šaliką: gryno kašmyro, ryškių spalvų, labiau tinkantis Karibams nei Sibirui ar Montanai. Jau norėjau prieštarauti, bet pažvelgusi jam į veidą nutilau. Apsimuturiavau šaliku ir padėkojau galvodama, ar dar kada pamatysiu Eibą. Bet neklausinėjau: nujaučiau, kad vis tiek neatsakys.

Kai po trisdešimties valandų pagaliau nusileidome Misuloje, prisiekiau, kad artimiausius penkerius metus į lėktuvą nekelsiu kojos. O gal ir visus dešimt. Neturėjau bagažo, todėl iš oro uosto išėjau greitai. Eibas pranešė apie mano grįžimą, bet nenumaniau, ką atsiųs pasitikti. Turbūt Albertą, Šv. Vladimiro sergėtojų kapitonę. Arba mano mamą. Nežinojau, kur ji, bet staiga panorau susitikti. Būtų logiška atsiųsti ją.

Todėl apstulbau išvydusi manęs laukiantį Adrianą.

Nusišypsojau ir paspartinau žingsnį. Apkabinau jį nustebindama mus abu.

– Dar niekada taip nesidžiaugiau tave matydama, – pasakiau.

Adrianas stipriai mane apkabino, paskui atsitraukė, apžiūrėti.

– Sapnai tėra blausus tikro gyvenimo atspindys, mažoji dampyre. Atrodai nuostabiai.

Kaudamasi su strigojais nukentėjau, bet Oksana, nepaisydama prieštaravimų, užgydė visas žaizdas. Net ir mėlynes ant kaklo, nors nieko apie jas neklausinėjo. Nenorėjau, kad jas kas pamatytų.

– O tu… – atidžiai nužvelgiau. Apsirengęs kaip visada nepriekaištingai. Trijų ketvirčių vilnonis paltas ir žalias šalikas nepaprastai tiko prie jo akių. Tamsiai rudi plaukai stilingai sutaršyti, bet veidas… Saimonas kelis kartus jam smogė. Viena Adriano akis buvo užtinusi, paakys mėlynas. Tačiau jis pasirodė drąsus kovotojas. – Tikras gražuolis.

– Melagė.

– Negi Lisa negalėjo išgydyti mėlynių?

– Tai kovos randai. Suteikia man vyriškumo. Eime, automobilis laukia.

– Kodėl pasitikti atsiuntė tave? – paklausiau žingsniuojant į stovėjimo aikštelę. – Negi esi blaivus?

Adrianas nesiteikė atsakyti.

– Metei Akademiją, todėl vadovybė nebėra už tave atsakinga. Taigi manęs niekas nesiuntė. Tavo draugai negali kada panorėję išeiti iš Akademijos, o aš… aš laisvas paukštis. Išsinuomojau automobilį ir atvažiavau.

Adriano žodžiai sukėlė man prieštaringus jausmus. Sujaudino, kad jis dėl manęs trenkėsi tokį kelią, bet išgąsdino, kad Akademija nėra už mane atsakinga. Klajodama Šv. Vladimirą laikiau namais… bet klydau. Akademijoje būsiu tik viešnia.

Važiuojant Adrianas pasakojo, kas nutiko vėliau. Po grumtynių su Eivere daugiau nesilankiau Lisos mintyse. Oksana išgydė mano kūną, bet dvasiškai jaučiausi išsekusi ir gedėjau. Nors ir pasiekiau užsibrėžtą tikslą, priešais akis kaskart iškildavo krintančio Dimitrijaus vaizdas.

– Tu neklydai – Eiverę su Saimonu ir Ridu siejo ryšys, – dėstė Adrianas. – Prieš kelerius metus Saimonas buvo nužudytas Eiverės akivaizdoje. Tai, kad jis liko gyvas, visi laikė stebuklu. Niekas nesuprato tiesos.

– Ji nuslėpė savo galias, – mąsliai tariau. – O kada žuvo Ridas?

– Keisčiausia, – susiraukė Adrianas, – kad niekas negali pasakyti, kada jis mirė. Jis kilmingasis. Visą gyvenimą buvo lepinamas. Mums mažai pavyko iš jo išgauti – su ta trijule dabar neįmanoma susikalbėti – bet atrodo, Eiverė jį nužudė, idant paskui galėtų prikelti.

– Visai kaip Lisą, – prisiminiau Saimono žodžius, ištartus per kautynes. – Eiverė norėjo ją nužudyti, prikelti ir susisieti ryšiu. Bet kodėl su Lisa?

– Mano galva, todėl, kad Lisa valdo dvasios elementą. Anksčiau ar vėliau Eiverė būtų sužinojusi apie mano ir Lisos gebėjimus. Matyt, ji nusprendė, kad susisiejusi su Lisa įgis daugiau galių, nes iš anų dviejų siurbdavo nemažai energijos. – Adrianas palingavo galvą. – Nemelavau, tikrai pajutau magiją kitame Akademijos gale. Eiverė ją švaistė – kad paveiktų kitus, nuslėptų savo aurą… išties nepaprasta.

Žvelgiau į kelią galvodama apie Eiverės žygių padarinius.

– Štai kodėl Ridas nuolat buvo toks agresyvus. Juodu su Saimonu sugerdavo tamsą, atsirandančią Eiverei valdant dvasią. Visai kaip mums su Lisa.