Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Tas dvasios elementas kaip rakštis subinėj, – pareiškė Lisa. – Visi tik ir taikstosi manim pasinaudoti – nuo Viktoro iki Eiverės. Prisiekiu, vėl gerčiau vaistus, jei nereikėtų galvoti, kaip apsisaugoti nuo tokių kaip ji. Kodėl Eiverė norėjo nužudyti mane, o ne Adrianą? Kodėl auka pasirenkama aš?

Nors Lisa kalbėjo rimtai, šyptelėjau.

– Todėl, kad tu jai buvai reikalinga kaip pastumdėlė, o jis kaip vaikinas. Jai reikėjo draugo, padedančio kopti socialiniais laiptais, todėl negalėjo rizikuoti jį nužudyti. Bet kas žino? Gal kada nors būtų nužudžiusi ir Adrianą? Tarkim, bijodama konkurencijos ir norėdama likti vienintele moroje, valdančia dvasios elementą. Suprask, Lis. Galim ištisas valandas tuščiai spėlioti, ką rezgė Eiverė Lazar.

– Tiesa. – Lisa nučiuožė nuo lovos ir įsitaisė šalia manęs ant grindų. – Bet žinai ką? Mes apie daug ką galim kalbėtis ištisas valandas. Tu čia vos dešimt minučių, o atrodo, nė nebuvai išvykusi.

– Taip.

Kai Dimitrijus dar nebuvo strigojus, šalia jo jausdavausi laisvai. Laisvai – tik šiek tiek kitaip – jaučiausi ir su Lisa. Gedėdama Dimitrijaus buvau kone pamiršusi mudviejų draugystę. Dabar supratau, jog ne viskas prarasta.

Tarsi skaitydama mano mintis Lisa tarė:

– Beje, nejuokauju. Gailiuosi, kad tada pasikarščiavau. Nesi mano nuosavybė. Pati nuspręsi, ar liksi ir tapsi mano sergėtoja. Nenoriu tavęs versti ar nurodinėti.

– Nėra čia ką spręsti. Visada norėjau ir dabar noriu tapti tavo sergėtoja, – atsidusau. – Tiesiog turėjau kai ką padaryti – ištesėti sau duotą pažadą. Atleisk, jei nesugebėjau to paaiškinti.

Šiandien ne kartą atsiprašėme viena kitos, taip elgiesi su tais, kuriuos myli. Atleidi ir gyveni toliau.

Žinojau, ko paklaus Lisa. Padvejojusi ji galiausiai ryžosi:

– Tai kas nutiko? Ar tu… jį radai?

Buvo skaudu apie tai kalbėti, bet paskui supratau turinti tai padaryti. Tarp mudviejų su Lisa buvo iškilę keletas nesusipratimų. Vienas dėl to, kad jai nė nedingtelėjo, jog galiu atsisakyti sergėtojos pareigų. Antras – kad nepasakiau jai tiesos ir vėliau jos už tai nekenčiau. Jei ketinam susitaikyti ir atleisti, negalim kartoti praeities klaidų.

– Radau, – galiausiai atsakiau.

Ir ėmiau pasakoti: apie klajones, alchemikus, Belikovas, Oksaną su Marku, nepažadėtuosius ir, žinoma, Dimitrijų. Lisa neklydo – galėjome šnekėtis valandų valandas. Liejau jai savo širdį, o ji klausėsi nesmerkdama, su užuojauta. Baigdama ėmiau kūkčioti, prasiveržė nuo tos nakties gniaužtas sielvartas ir meilė. Novosibirske niekam nepasakojau, ką išgyvenau su Dimitrijumi. Niekam nedrįsau prisipažinti, kad tapau strigojaus kraujo kekše. Tiesiog nutylėdavau vildamasi, kad neįvardyta patirtis netaps tikrove. Bet pasakodama apie tai Lisai staiga aiškiai supratau: nužudžiau vyrą, kurį mylėjau.

Tikrovėn mus grąžino beldimas į duris. Žvilgtelėjau į laikrodį ir išsigandusi pamačiau, kad tuoj komendanto valanda. Negi būsiu išprašyta? Bet Lisai atidarius duris – tuo metu skubiai nusišluosčiau ašaras – bendrabučio budėtoja tarė:

– Tave kviečia Alberta. Tikėjosi, kad būsi čia.

Mudvi su Lisa susižvelgėm.

– Dabar? – paklausiau.

Budėtoja tik gūžtelėjo pečiais.

– Sprendžiant iš jos tono – taip, todėl verčiau paskubėk, – ir uždarė duris

Alberta yra Akademijos sergėtojų kapitonė, jai paklūsta visi.

– Kažin apie ką ji nori pasikalbėti? – susimąstė Lisa.

Nenoromis atsistojau.

– Turbūt apie daug ką. Einu pas ją, paskui grįšiu į svečių namus. Vargu ar pavyks užmigti. Per tas laiko juostas nebeskiriu dienos nuo nakties.

Atsisveikindama Lisa mane apkabino – abidvi delsėm atsiskirti.

– Sėkmės.

Darydama duris šį tą prisiminiau. Nusimoviau nuo piršto žiedą ir padaviau Lisai.

– Ar čia tas pats žiedas, kurį… O! – Ji paėmė žiedą, veidas nušvito iš džiaugsmo.

– Ar jauti magiją? – paklausiau.

– Taip… Ji labai silpna, bet juntama. – Lisa pakėlė žiedą prieš šviesą ir ėmė apžiūrinėti. Tikriausiai nė nepastebės, kada išeisiu – tyrinės žiedą visą vakarą. – Keista. Beveik jaučiu, kaip jinai jį užkerėjo.

– Markas sakė, kad mums greičiausiai teks palūkėti, kol galėsim imtis tokio gydymo… Gal per tą laiką perprasi kerus?

Žalios Lisos akys buvo įsmeigtos į žiedą.

– Manau, pavyks.

Nusišypsojau ir buvau beeinanti, bet Lisa sugriebė mane už rankos.

– Rouz… žinau, pasimatysim rytoj, bet…

– Kas?

– Tik noriu pasakyti… tiek daug visko nutiko… Branginkim savo draugystę. Negalim nuolat būti kartu – tai neįmanoma – bet ryšys mudvi sieja ne šiaip sau. Rūpinkimės viena kita.

Nuo jos žodžių suvirpėjau, tarsi paliesta galingos jėgos.

– Tegu taip ir būna.

– Aš rimtai… Visada man padedi. Kaskart, kai man gresia pavojus, atskubi gelbėti. Daugiau taip nebus.

– Krataisi mano pagalbos?

– Ne tai turėjau omeny! Aš irgi noriu tau padėti, Rouz. Jei reikės net ir nosį kam nors suknežinti. Beje, paskui ilgai skaudėjo ranką. – Lisa atsiduso. – Paistau nesąmones. Jei dar kur susiruoši, pasiimk mane kartu. Nepalik vienos.

– Lisa…

– Nejuokauju. – Gražiame Lisos veide švietė ryžtas. – Kad ir ką darytum, nuolat būsiu šalia. Daugiau neliksi viena. Prisiek, jei dar kada sugalvosi pabėgti, pasiimsi ir mane. Kovosime drauge.

Jau norėjau ginčytis – negaliu rizikuoti Lisos gyvybe. Bet paskui supratau, kad ji teisi. Mudvi sieja ryšys, ir nieko nepakeisi. Lisa mano sielos dalelė ir kartu mes stipresnės nei skyrium.

– Gerai, – pažadėjau. – Prisiekiu. Kai kitąsyk sumanysiu kokią pražūtingą kvailystę, pasiimsiu ir tave.

TRISDEŠIMTAS

SERGĖTOJŲ KAPITONĖ ALBERTA laukė administraciniame pastate. Labai nedaug dampyrių tampa sergėtojoms, todėl kapitonės pareigos tikrai vertos pagarbos. Ji buvo peržengusi ketvirtą dešimtį ir viena kiečiausių mano sutiktų sergėtojų. Šviesiuose plaukuose sidabro gijos, veidas nugairintas nuolatinio buvimo lauke.

– Sveika sugrįžus, Rouz, – pamačiusi mane Alberta atsistojo. Neapkabino, elgėsi gan oficialiai, bet kreipėsi į mane vardu, o ne pavarde, ir man atlėgo. Jos akyse išvydau palengvėjimą ir džiaugsmą. – Eime į mano kabinetą.

Albertos kabinete lankiausi pirmą kartą. Visas mano drausmines pražangas svarstydavo komitetas. Kaip ir tikėjausi, kabinetas buvo nepriekaištingai švarus ir itin tvarkingas. Atsisėdome viena priešais kitą, pasiruošiau būti tardoma.

– Rouz, kalbėsiu atvirai. Neskaitysiu pamokslų ir nereikalausiu pasiaiškinimų. Nebesi mano mokinė, todėl neturiu teisės nei klausinėti, nei priekaištauti.

Adrianas kalbėjo tą patį.

– Galit atskaityti pamokslą, – tariau. – Gerbiu jus ir mielai išklausysiu.

Albertos veidu perbėgo šypsena.

– Gerai, jei taip nori… Tu susimovei.

– Oho. Tai bent atvirumas.

– Be reikalo metei Akademiją – išsilavinimas pernelyg svarbus, kad ir kokia manai esanti protinga. Be to, esi pernelyg gabi, kad griautum savo ateitį.

Juokinga.

– Kalbant atvirai, nė nebežinau, kokia ta ateitis.

– Kaip tik todėl tau reikia baigti mokslus.

– Bet aš išėjau…

– Tai sugrįžk!

– Kaip?

– Užpildyk dokumentus. Kaip išėjai, taip ir sugrįši.

Prisipažinsiu, nesusimąsčiau, ką veiksiu grįžusi. Man rūpėjo tik Lisa – įsitikinti, kad jai visas gerai. Žinojau, kad nebegalėsiu tapti oficialia jos sergėtoja, bet kas uždraus mums būti drauge? Ateityje galėsiu tapti samdoma sergėtoja, kokių turi Eibas, o dabar ketinau trintis po Akademiją kaip Adrianas.