Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Taip, Rouz. Pažįstu.

– Nejaugi… – Viešpatėliau. Kodėl negaliu būti nesantuokinė kilmingoji kaip Robertas Doru? Arba paštininko dukra? – Tik nesakyk, kad Eibas mano tėvas…

Mamai ir nereikėjo sakyti – perskaičiau jos veide. Svajingas žvilgsnis nuklydo į kitą vietą ir kitus laikus – tikriausiai, kai buvau pradėta aš. O ne…

– Viešpatėliau, – suaimanavau. – Aš Žalčio duktė. Gyvatė jaunesnioji. Gyvačiukė.

Pagaliau mama sukluso. Pažvelgė į mane.

– Ką čia šneki?

– Nieko.

Apstulbusi bandžiau suvirškinti naujieną. Ieškojau pažįstamų bruožų klastingame, barzdotame veide. Visi sako, kad esu panaši į mamą jaunystėje. Bet veido ir akių spalva… visai kaip Eibo. Žinojau, kad mano tėvas turkas. Štai iš kur tas paslaptingas Eibo akcentas, ne rusiškas ir toks keistas mano ausims. Abraomas turkiškai Ibrahimas.

– Kaip? – paklausiau. – Kaip galėjai su juo susidėti?

Mama, regis, įsižeidė.

– Ibrahimas nuostabus žmogus. Tu jo nepažįsti.

– Matyt, – dvejojau. – Mama, kuo Eibas užsiima?

– Jis verslininkas. Jis daug žino, daug kam daro paslaugas, todėl yra toks įtakingas.

– Taip, bet koks tas jo verslas? Girdėjau, nelegalus… Jergutėliau. Viliuosi, jis neprekiauja kraujo kekšėm…

– Ką? – mama pasibaisėjo. – Žinoma, ne.

– Bet jo veikla nelegali.

– Kas taip sako? Jis niekada nebuvo nutvertas už rankos.

– Nepagautas – ne vagis?

Niekada nebūčiau pamaniusi, kad mama gins nusikaltėlį, nors geriau už kitus žinojau, kaip meilė susuka galvą.

– Jei norės, pats tau pasakys. Kalba baigta, Rouz. Be to, ir pati turi paslapčių. Tarp judviejų daug bendro.

– Juokauji? Jis kandus, pasipūtęs, mėgsta grasinti ir… – Tiek to. Gal ji ir teisi.

Mama blankiai šyptelėjo.

– Nesitikėjau, kad susitiksit tokiomis aplinkybėmis. Išvis nesitikėjau, jog susitiksit. Abu nusprendėm, kad bus geriau, jei jis nesimaišys tavo gyvenime.

Man į galvą šovė kita mintis.

– Tai tavo darbas, tiesa? Tai tu jį pasamdei mane surasti.

– Paskambinau jam iškart, kai pradingai, bet… tikrai jo nesamdžiau.

– Tai kas tada? – susimąsčiau. – Jis sakė kažkam dirbąs.

Švelni mamos šypsena virto ironiška grimasa.

– Rouz, Ibrahimas Mazuras niekam nedirba. Jis – ne samdinys.

– Tačiau jis sakė… Pala. Tai kodėl tada manęs ieškojo? Nejaugi melavo?

– Jam tai ne pirmiena. Bet tavęs ieškojo ne kieno nors lieptas ar pasamdytas. Pats to norėjo. Surasti tave, įsitikinti, kad nieko nenutiko. Ir pasinaudojo pažintimis.

Prisiminiau pirmą susitikimą su Eibu. Paslaptingas, baugus, grėsmingas. Bet jis išgelbėjo mane, kai buvau užpulta, rūpinosi, kad saugiai sugrįžčiau į Akademiją, padovanojo šeimos relikviją, idant nesušalčiau. Ibrahimas nuostabus žmogus, sakė mama.

Na, tikriausiai būna ir blogesnių tėvų.

– Rouz, štai kur tu. Kur tiek užtrukai? – priešais išdygo Lisa. Pamačius mane jos veidas nušvito. – Eime – judvi abi. Valgis atšals. Adrianas taip stengėsi.

Mudvi su mama susižvelgėm. Pokalbį teks atidėti vėlesniam laikui.

Adrianas buvo parūpinęs kiniško maisto. Akademijoje jo gaudavom retai ir prasto. Čia viskas buvo kaip reikiant: lėkštės su saldžiarūgšte vištiena ir kinišku omletu. Šiukšlinėje gulėjo sumestos Misulos restorano dėžutės.

– Kaip, po galais, jos čia atsirado? – paklausiau.

Ką jau kalbėti apie tai, kad valgis buvo šiltas.

– Daug neklausinėk, Rouz, – atsakė Adrianas, kraudamasis į lėkštę kiaulieną su ryžiais. Atrodė labai savim patenkintas. – Verčiau valgyk. Kai tik Alberta sutvarkys tavo dokumentus, taip maitinsimės kiekvieną dieną.

Nustojau kramčiusi.

– Iš kur žinai?

Jis mirktelėjo.

– Nuolat trindamasis po Akademiją, šį bei tą nugirsti.

Lisos akys lakstė nuo vieno prie kito. Ji visą dieną buvo pamokose ir mes neturėjom kada pasišnekėti.

– Ką judu turit galvoje?

– Alberta nori, kad grįžčiau į Akademiją ir baigčiau mokslus, – paaiškinau.

Lisa vos neišmetė lėkštės.

– Tai sutik!

Mama buvo ne mažiau apstulbusi.

– Tau buvo leista?

– Alberta pasiūlė.

– Tai sutik! – sušuko ir mama.

– O aš manau, – mąsliai tarė Adrianas, – kad mums reikėtų pakeliauti.

– Aha, – atkirtau. – Tu neleistum man vairuoti.

– Baikit! – Atgijo griežtoji Dženina Hetavėj: graužatis dėl dukters ir prarastos meilės ilgesys išsisklaidė kaip dūmas. – Kalbame apie tavo ateitį. – Mama linktelėjo Lisos pusėn. – Ir apie jos ateitį. Jei baigsi mokslus, galėsi tapti sergėtoja…

– Taip, – atsakiau.

– Taip? – nesuprato mama.

– Taip, sutinku, – nusišypsojau.

– Sutinki? Su… manim? – mama negalėjo prisiminti, jog kada nors būčiau su ja sutikusi. Aš, beje, irgi.

– Taip. Išlaikysiu egzaminus, pabaigsiu Akademiją ir tapsiu gerbiama visuomenės nare. Kad ir kaip tai būtų nuobodu, – dar paerzinau.

Nors juokavau, gerai supratau, kaip man tai svarbu. Būti tarp tų, kurie mane myli, atrasti naują gyvenimo tikslą. Antraip niekada nepamiršiu Dimitrijaus – regėsiu jo veidą, girdėsiu jo balsą…

Lisa aiktelėjo ir ėmė ploti katučių. Adrianas taip atvirai nedžiūgavo, bet buvo patenkintas. Mama sėdėjo apstulbusi. Jos manymu, dažniausiai elgdavausi neatsakingai. Ji neklydo.

– Tu tikrai grįžti? – perklausė.

– Vaje, kiek dar turėsiu kartoti? – nusijuokiau. – Taip, grįžtu į Akademiją.

– Ir pasiliksi? – neatlyžo. – Visus pustrečio mėnesio?

– Regis, kaip tik tiek ir liko.

Mamos veidas buvo griežtas, bet labai rūpestingas.

– Pažadėk, kad vėl nedėsi į kojas. Pasiliksi ir baigsi Akademiją, kad ir kas nutiktų? Pažadi?

Stebėdamasi tokiu užsispyrimu pažvelgiau jai į akis.

– Taip. Pažadu.

– Puiku. Nesigailėsi pasirinkusi šitą kelią. – Nors žodžiai buvo oficialūs, akyse išvydau džiaugsmą ir meilę.

Pavalgę ėmėm tvarkytis. Stovėdama prie šiukšliadėžės šalia pajutau Adrianą.

– Kokia šeimininkėlė, – tarė jis. – Beje, labai seksuali. Įsivaizduoju tave su trumpute prijuoste siurbiančią mano namus.

– Ak, Adrianai, kaip aš tavęs pasiilgau, – užverčiau akis. – Tikriausiai neverta tikėtis pagalbos?

– Ne. Padėjau švariai išvalgydamas savo lėkštę. – Jis patylėjo. – Prašom.

Nusijuokiau.

– Gerai, kad nieko neleptelėjai, kai pažadėjau mamai likti Akademijoje. Dar būčiau apsigalvojusi.

– Kažin ar būtum išdrįsusi jai prieštarauti. Tavo mama – atkakli moteris. – Adrianas žvilgtelėjo į kitame kambario gale besišnekučiuojančias mamą su Lisa ir pritildė balsą. – Tikriausiai įgimtas bruožas. Tiesą sakant, reikėtų jos paprašyti pagalbos.

– Gauti kontrabandinių cigarečių?

– Pakviesti jos dukrą į pasimatymą.

Vos nepaleidau iš nagų lėkštės.

– Kvietei šimtus kartų.

– Ne visai. Aš tik laidžiau dviprasmiškas užuominas, bet niekada nekviečiau į tikrą pasimatymą. O jei atmintis neapgauna, kai leidau ištuštinti savo sąskaitą, pažadėjai suteikti man šansą.

– Ji ne tuščia, – susiraukiau.

Žiūrėdama į Adrianą prisiminiau savo pažadą: jei liksiu gyva po susitikimo su Dimitrijumi, suteiksiu Adrianui galimybę. Tada būčiau pažadėjusi viską, kad tik gaučiau pinigų, bet dabar išvydau Adrianą kitomis akimis. Galų gale neketinau už jo tekėti, net negalvojau apie jį kaip apie vaikiną. Nė nežinojau, ar iš viso noriu jį turėti. Bet per visą tą sumaištį Adrianas buvo geras draugas – man ir kitiems. Geras, patikimas ir gražus netgi su mėlyne paaky.