Райчел Мид - Kraujo pažadas

Bet grįžti į mokslus?

– Praleidau visą mėnesį, gal net daugiau. – Pamečiau laiko nuovoką. Dabar pirma gegužės savaitė, išvykau kovo pabaigoje, per savo gimtadienį. Kiek jau praėjo? Penkios savaitės? Beveik šešios?

– Esi praleidusi dvejus metus ir sugebėjai pasivyti. Tikiu tavim. Ir net jei bus sunku, verčiau baigti prastais pažymiais negu likti be diplomo.

Pamėginau įsivaizduoti save šiame pasaulėlyje. Negi tikrai praėjo tik kiek daugiau nei mėnuo? Pamokos, kasdienės intrigos… Vėl į visa tai pasinerti? Grįžti į ankstesnį gyvenimą pabendravus su Dimitrijaus šeima, pabuvus su Dimitrijum ir dar kartą jį praradus?

Ar jis būtų pasakęs, kad mane myli?

– Nė nežinau, ką atsakyti, – prisipažinau. – Pernelyg daug teko patirti.

– Apsispręsti turi greitai. Kuo anksčiau grįši į mokslus, tuo bus lengviau.

– Ar tikrai būsiu priimta? – vis dar negalėjau patikėti.

– Aš tave priimsiu, – atsakė Alberta. – Tikrai neketinu paleisti tokios mokinės. O dabar, kai nebėra Lazaro… čia tikras beprotnamis. Nekliudoma sutvarkysiu dokumentus. – Albertos šypsena prigeso. – O jei kas ir trukdys… girdėjau, turi įtakingą globėją.

– Globėją? – abejingai paklausiau. – Su ryškiaspalviais šalikais ir aukso grandinėmis ant kaklo?

Alberta gūžtelėjo pečiais.

– Aš jo nepažįstu – nė vardo nežinau. Bet jis pagrasino neberemti Akademijos, jei tavęs nepriimsime. Žinoma, jei pati to nori.

Vėl tas pat. Sandėriai ir šantažas. Beveik neabejojau, kas tas „globėjas“.

– Duokit man laiko pagalvoti. Pažadu greitai apsispręsti.

Alberta susiraukusi linktelėjo.

– Gerai.

Abi atsistojom, ji mane palydėjo. Atsigręžiau.

– Jei baigsiu Akademiją… Ar yra tikimybė tapti oficialia Lisos sergėtoja? Žinau, jai jau paskirti kandidatai, o aš tokiu elgesiu… pasišiukšlinau.

Sustojom prie laukujų durų, Alberta įsisprendė rankomis į šonus.

– Nežinau. Pamėginsim. Tačiau bus nelengva.

– Žinau, – liūdnai sumurmėjau prisiminusi Tatjanos gudravimus.

– Bet, kaip jau sakiau, padarysim viską, kas mūsų jėgoms. Be to, tu nebaigsi Akademijos blogais pažymiais – nebent iš matematikos ar gamtos mokslų. Čia aš bejėgė. Bet tarp novicų būsi geriausia. Pati tave parengsiu.

– Gerai, – supratau, kokią galimybę Alberta man suteikia. – Ačiū.

Nusigręžiau eiti, bet ji mane pašaukė.

– Rouz?

Atsisukau prilaikydama duris.

– Klausau.

Albertos veidas buvo kupinas švelnumo – to dar nebuvau mačiusi.

– Man labai gaila, – tarė ji. – Dėl visko, kas atsitiko. Ir dėl to, kad nieko nedarėme.

Albertos žvilgsnis sakė, kad ji žinojo apie mudu su Dimitrijumi. Bet iš kur? Gal ką nugirdo po mūšio, gal nujautė anksčiau? Ji nesmerkė, tik gailėjo ir užjautė. Linktelėjau, dėkodama už supratimą, ir išėjau.

Kristianą radau kitą dieną, bet šnektelėjom trumpai – jis skubėjo į treniruotes su morojais. Bet apkabino ir atrodė nuoširdžiai džiaugiasi mano grįžimu. Prisiminus, kaip iš pradžių nekentėme vienas kito, padarėme tikrą pažangą.

– Seniai laikas, – tarė jis. – Lisa su Adrianu dėl tavęs baigia pamesti galvas, ir ne jie vieni. Be to, kam nors reikia sutramdyti Adrianą. Pavargau vienas su juo tąsytis.

– Ačiū. Neapsiverčia liežuvis taip sakyti, bet ir aš tavęs pasiilgau. Rusijoje labiausiai trūko tavo sarkazmo. – Staiga surimtėjau. – Jei jau užsiminei apie Lisą…

– Ne, ne, – jis nutildė mane ranka, veidas tapo griežtas. – Taip ir žinojau, kad apie ją užsiminsi.

– Kristianai! Ji tave myli. Gerai žinai, Lisa nekalta dėl to, kas nutiko…

– Žinau, – pertraukė jis. – Bet vis tiek esu įskaudintas. Rouz, tu mėgsti rėžti tiesą į akis, bet tik ne šįkart. Turiu viską apgalvoti.

Teko prikąsti liežuvį. Vakar Lisa užsiminė apie Kristianą – graužėsi nutrūkus jųdviejų santykiams. Kaip tik dėl to ji dabar tiesiog nekentė Eiverės. Lisa troško su juo susitaikyti, bet Kristianas jos šalinosi. Beje, jis teisus. Nėra ko skubėti. Bet baisiai norėjau, kad jie susitaikytų.

Gerbdama jo norą tiesiog linktelėjau.

– Gerai. Duosiu tau laiko.

Mano žodžiai privertė Kristianą nusišypsoti.

– Ačiū. Klausyk, turiu eiti. Jei kada norėsi pamokyti mažvaikius senamadiškų kovos metodų, esi visada laukiama. Džil apalps tave pamačiusi.

Pažadėjau ateiti ir daugiau nebepristojau, nes ir pati turėjau kai ką nuveikti. Bet tegu nesitiki, kad paliksiu ramybėje.

Buvau susitarusi pavakarieniauti su Lisa ir Adrianu svečių namuose. Užsišnekėjusi su Kristianu susivėlinau, tad dabar nesidairydama pasileidau kiek kojos neša.

– Amžinai leki, – išgirdau pažįstamą balsą. – Kažin kas galėtų tave sustabdyti?

Atsigręžiau. Išpūčiau iš nuostabos akis.

– Mama…

Ji stovėjo atsirėmusi į sieną, sukryžiavusi ant krūtinės rankas. Trumpi kaštoniniai plaukai kaip visada susitaršę, vėjo nugairintame veide palengvėjimas ir meilė. Nei pykčio, nei priekaišto. Dar niekada gyvenime taip nesidžiaugiau ją išvydusi. Tuoj pat puoliau į glėbį ir priglaudžiau galvą prie krūtinės, nors mama buvo už mane žemesnė.

– Rouz, Rouz, – sumurmėjo man į plaukus. – Prašau šitaip nebedaryti.

Pakėliau akis ir apstulbau – mamos skruostais ritosi ašaros. Mačiau mamą apsiašarojusią, kai strigojai užpuolė Akademiją, bet kad verktų viešai… Ypač dėl manęs. Pati vos neapsižliumbiau ir ėmiau šluostyti jai ašaras Eibo šaliku.

– Ne, ne, tik neverk, – mudvi tarsi apsikeitėm vietom. – Atleisk. Daugiau taip nedarysiu. Baisiai tavęs pasiilgau.

Sakiau tiesą. Mylėjau Oleną Belikovą, ji buvo gera ir švelni. Neužmiršiu, kaip guodė mane dėl Dimitrijaus, kaip rūpinosi, kad būčiau soti. Kitame gyvenime ji būtų galėjusi tapti mano anyta. Šiame laikysiu ją savo antrąja mama.

Bet ji ne mano mama. Mano mama Dženina Hetavėj. Ir staiga nepaprastai apsidžiaugiau esanti dukra. Ji netobula – tobulybių nėra. Bet gera ir supratinga, drąsi ir ryžtinga, ir supranta mane geriau, nei maniau. Jei tapsiu bent perpus tokia kaip ji, mano gyvenimas nebus nuėjęs vėjais.

– Aš taip nerimavau, – tarė susitvardžiusi. – Kur buvai dingusi? Dabar jau žinau, kad Rusijoje, bet… ką ten darei?

– Aš… – prieš akis išvydau Dimitrijų su kuoleliu krūtinėje ir nurijau gerklėje įstrigusį gumulą. – Turėjau kai ką padaryti. Viena.

Dabar tuo abejojau. Nors pasiekiau tikslą, prireikė daugybės žmonių meilės ir paramos. Kas žino, gal viskas būtų susiklostę kitaip, jei būčiau paprašiusi pagalbos? Gal būtų ėjęsi lengviau?

– Turėsi man viską iškloti, – griežtai perspėjo mama.

Neištvėrusi nusišypsojau. Ji vėl buvo Dženina Hetavėj, kurią pažinojau ir mylėjau. Staiga mama įsmeigė akis man į kaklą ir aš persigandau, kad Oksana bus palikusi kokią ilčių žymę. Nuo minties, kad mama sužinos, kaip žemai puoliau Sibire, pasidarė silpna.

Bet ji labai nustebusi palietė kašmyrinį šaliką.

– Juk čia… Ibrahimo šalikas… jo šeimos relikvija…

– Ne, jį gavau iš vieno mafiozo, vardu Eibas…

Ir nutilau. Eibas. Ibrahimas. Kaip panašiai skamba šie vardai. Eibas – sutrumpintai Abraomas. Abraomas, Ibrahimas. Tas pats vardas, tik kelios sukeistos raidės. Abraomas populiarus vardas Valstijose, bet Ibrahimą esu girdėjusi tik kartą – karalienei Tatjanai užsiminus apie mano mamos romaną…

– Mama… – išsigandau. – Pažįsti Eibą?

Ji užsisvajojusi tebežaidė su šaliku.