Райчел Мид - Kraujo pažadas

Saimono akys išsiplėtė, jis suklupo. Lisa pajuto dar du dvasios elemento valdytojus – Oksanos pasirodymas ją kiek nustebino – jai pasidingojo, kad jie visi skirtingai veikia Saimoną. Lisa norėjo jį sulaikyti, sustingdyti. Adrianas stengėsi sergėtoją užmigdyti, tuo tarpu Oksana vertė Saimoną bėgti iš kambario.

Neatlaikęs trijų dvasios valdytojų galių Saimonas be sąmonės susmuko ant grindų. Lisa su Adrianu atsigręžė į Eiverę pasiruošę kautis toliau, bet neprireikė.

Vos tik jų dvasiai palietus Saimoną, Eiverė ėmė klykti. Klykė neužsičiaupdama, rankomis susiėmusi galvą, klaikiai ir šaižiai. Suglumę Lisa ir Adrianas susižvelgė.

– Dėl Dievo meilės, – pavargęs atsiduso Adrianas. – Kaip ją nutildyti?

Lisa nežinojo. Ji netgi norėjo padėti Eiverei. Bet po kelių sekundžių ši nutilo. Neprarado sąmonės, tik sėdėjo ir spoksojo į vieną tašką bereikšmiu veidu. Eiverė liko… tuščia. Vien kiaukutas.

– Kas atsitiko? – paklausė Lisa.

Aš jau žinojau atsakymą.

Dvasia iš Saimono perėjo jai. Ji perdegė.

Lisa apstulbo.

Kaip ji galėjo iš Saimono pereiti jai?

Nes juodu sieja ryšys.

Sakei, ryšys ją sieja su Ridu!

Taip. Su jais abiem.

Grumdamasi dėl gyvybės Lisa nesidairė aplinkui, bet dabar apžiūrėjo visų auras. Eiverės – ši nebeslėpė tikrųjų spalvų – buvo auksinė, visai kaip Adriano ir Lisos. Saimono ir Rido auros buvo kone vienodos, tik aprėmintos juoda juosta. Jie irgi buvo šešėlio pabučiuoti, Eiverės prikelti iš mirusiųjų.

Nieko nebeklausinėdama Lisa susmuko Adriano glėbyje. Jokios romantikos, tiesiog jiems abiem dabar reikėjo draugo.

– Kodėl atėjai? – paklausė Lisa.

– Dar klausi. Valdydamos dvasią liepsnojote kaip deglai. Pajutau jus kitame Akademijos gale. – Adrianas apsidairė. – Turiu daugybę klausimų…

– Ne tu vienas, – sumurmėjo ji.

Man metas, pasakiau Lisai, nors ir nesinorėjo jų palikti.

Pasiilgau tavęs. Ar grįši?

Greitai.

Ačiū. Ačiū, kad padėjai.

Nėr už ką. Nejučiomis nusišypsojau. Tiesa, Lisa… Pasakyk Adrianui, kad juo didžiuojuosi.

Akademijos kambarys išnyko. Sėdėjau ant lovos kitoje pasaulio pusėje. Eibas susirūpinęs žvelgė į mane. Markas irgi buvo susijaudinęs, bet jam rūpėjo tik šalia manęs gulinti Oksana. Ji atrodė panašiai kaip Eiverė – išblyškusi ir išpilta prakaito. Išsigandęs Markas karštligiškai suspaudė jos ranką.

– Kaip tu?

Oksana nusišypsojo.

– Pavargau, bet šiaip viskas gerai.

Norėjau ją apkabinti.

– Ačiū, – sušnibždėjau. – Labai ačiū.

– Džiaugiuosi galėjusi padėti, – atsakė ji. – Tik nenorėčiau to daryti dar kartą. Buvo labai… keista. Pati dar nesuvokiu, kokį vaidmenį atlikau.

– Ir aš.

Išties keista. Tarpais rodėsi, kad Oksana kaunasi petys į petį su Lisa. Kartais ji tarsi susiliedavo su manimi. Sudrebėjau. Pernelyg painu.

– Kitą sykį pagelbėk Lisai ne mintimis, būk šalia, – pasakė man Oksana.

Sumišusi nuleidau akis. Ant piršto spindėjo žiedas. Nusimoviau jį ir atkišau Oksanai.

– Šitas žiedas mane išgelbėjo. Ar jis gali padėti ir jums, nors pati jį užkerėjote?

Oksana trumpai palaikė žiedą ir grąžino man.

– Ne, bet jau sakiau – aš atsigausiu. Aš sparčiai taisausi.

Tiesa. Ne kartą mačiau, kaip greitai ant kojų atsistodavo Lisa – tai būdinga dvasios elemento valdytojams.

Žiūrėdama į žiedą staiga šį tą prisiminiau. Apie tai pagalvojau, kai visai apdujusią senukai vežė į Novosibirską.

– Oksana… šitą žiedą lietė strigojus. Ir tas kelias akimirkas… žinoma, jis tebebuvo strigojus… bet tas kelias akimirkas jis tarsi atvirto savimi.

Oksana atsakė ne iš karto. Pakėlė akis į Marką, jiedu ilgai žiūrėjo vienas į kitą. Markas prikando lūpą ir papurtė galvą.

– Ne, – galiausiai sumurmėjo. – Tai pasakos.

– Kas? – sušukau. Mano akys lakstė nuo vieno prie kito. – Jei ką nors apie tai žinot – apie strigojus – privalot man atskleisti!

Markas kažką pasakė rusiškai, jo žodžiai nuskambėjo kaip perspėjimas. Bet ir Oksana atrodė nusiteikusi ryžtingai.

– Neturime teisės slėpti, – atsakė ji. Paskui rimtu veidu atsigręžė į mane. – Markas tau pasakojo apie mūsų kadaise sutiktą morojų? Dvasios elemento valdytoją?

– Pasakojo.

– Jis mums pririetė daugybę istorijų – nežinau, kiek jose tiesos. Bet kartą… sakėsi prikėlęs strigojų.

Iki šiol tylėjęs Eibas susiraukė.

– Paistalai.

– Ką? – Žemė išslydo man iš po kojų. – Kaip?

– Nežinau. Jis daug neaiškino, ir kaskart postringavo vis kitaip. Spėju, diduma tebuvo vaizduotės žaismas, – tarė Oksana.

– Jis beprotis, – pasakė Markas. – Netikėk bepročio sapaliojimais. Nesileisk užvaldoma tos minties. Nesugalvok leistis į dar vieną beprotišką žygį. Grįžk pas savo draugę.

Mane užplūdo prieštaringi jausmai. Negi tai tiesa? Dvasios valdytojas prikėlė strigojų? Jei dvasios valdytojai gali išgydyti ir prikelti mirusiuosius, tai gali ir nemirėlius. O Dimitrijus… Dimitrijus laikydamas žiedą tikrai atrodė pasikeitęs. Negi dvasia pažadino jo sielos kertelę? O aš maniau, tai tik prisiminimai…

– Turiu su juo pasikalbėti, – sumurmėjau.

Pati nežinau kodėl. Paistalai ar ne, jau per vėlu ką nors pakeisti. Aš nužudžiau Dimitrijų ir dabar jau niekas jo nesugrąžins, joks dvasios stebuklas. Širdis ėmė daužytis, pritrūko oro. Vėl išvydau jį krintantį su įsmeigtu širdin kuoleliu. Ar jis būtų pasakęs, kad mane myli? Klausinėsiu to savęs iki gyvenimo galo.

Mane užliejo skausmas ir kančia, bet kartu palengvėjo. Aš jį išlaisvinau, suteikiau jo sielai ramybę. Gal dabar juodu su Meisonu danguje tobulina sergėtojų judesius? Pasielgiau teisingai, neturiu to gailėtis.

Tarsi skaitydama mano mintis Oksana tarė:

– Markas nejuokavo. Jis beprotis. Be to, nežinia, ar dar gyvas. Kai matėm jį paskutinį kartą, vargiai galėjo kalbėti ar valdyti magiją. Norėjo pasislėpti. Niekas nežino, kur jis dabar – išskyrus galbūt jo brolį.

– Gana, – perspėjo Markas.

Eibas klausėsi susiraukęs. Dabar susidomėjęs palinko į priekį.

– Kuo jis vardu?

– Robertas Doru, – kiek padvejojęs atsakė Markas.

Apie tokį nebuvau girdėjusi. Greičiausiai jis išsigalvojo istoriją apie išgelbėtą strigojų apimtas beprotybės. Galų gale, nesvarbu. Dimitrijaus nebėra. Šitas mano gyvenimo tarpsnis baigtas. Turiu grįžti pas Lisą.

Tada pastebėjau, kad Eibas tyli.

– Pažįsti jį? – paklausiau.

– Ne. O tu?

– Ne. – Įdėmiai pažvelgiau Eibui į veidą. – Atrodo, šį tą žinai, Žalty.

– Girdėjau apie jį, – prisipažino Eibas. – Pavainikis kilmingasis. Jo tėvas turėjo romaną, gimė Robertas. Beje, jis augo tėvo šeimoje. Robertas su įbroliu buvo gana artimi, nors nedaug kas žinojo, kad juodu broliai. – Na žinoma. Nežinojo niekas, išskyrus Eibą. – Doru – Roberto motinos mergautinė pavardė.

Savaime suprantama. Doru tarp kilmingųjų nėra.

– O kokia jo tėvo pavardė?

– Daškovas. Trentonas Daškovas.

– Šita pavardė man girdėta.

Susipažinau su Trentonu Daškovu prieš kelerius metus, lydėdama Lisą ir jos šeimą į kilmingųjų vakarėlį. Jau tada Trentonas buvo senas, sukumpęs morojus, viena koja grabe. Morojai dažnai sulaukia šimto metų, bet Trentonas artėjo prie šimto dvidešimties – pranoko net morojų standartus. Niekas nė nešnipštelėjo apie nesantuokinį sūnų, o teisėtasis dalyvavo vakarėlyje. Net pakvietė mane šokiui, parodydamas pagarbą paprastai dampyrei.