Райчел Мид - Kraujo pažadas

– Taip, tik tu visai į juos nepanaši. Saimoną perprasti buvo sunkiau, jis atrodė ramus, bet abu balansavo ties riba. O dabar visi trys ją peržengė.

Prisiminiau tuščią Saimono žvilgsnį ir Eiverės klyksmą. Sudrebėjau.

– Ką nori pasakyti?

– Jie pamišo. Likusį gyvenimą praleis beprotnamyje.

– Sakai, kad mes…? – paklausiau nustėrusi.

– Iš dalies, – sutiko Adrianas. – Kai Eiverė nukreipė į mus savo galią, o mes ją atrėmėm ir dar paleidom savąją… Jų smegenys perkaito. O Ridui ir Saimonui nedaug reikėjo. Eiverei irgi.

– Markas teisus, – sumurmėjau.

– Kas?

– Šešėlio pabučiuotas dampyras, su kuriuo susipažinau. Jis sakė, jog kada nors Lisa galės išgydyti iš jos sugertą tamsą, bet tam tarp dvasios elemento valdytojo ir šešėlio pabučiuotojo reikalinga jėgų pusiausvyra. Tikriausiai Eiverės trijulė tą pusiausvyrą pažeidė. Vargu ar sveika susisieti daugiau nei su vienu asmeniu.

– Hmm. – Adrianas paskendo savo mintyse. Galiausiai nusijuokė. – Negaliu patikėti, kad sutikai dar vieną dvasios elemento valdytoją ir šešėlio pabučiuotąjį. Tai tas pat, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje, bet tau amžinai šitaip nutinka. Nekantrauju išgirsti, ką dar nuveikei.

Nusisukau ir priglaudžiau skruostą prie stiklo.

– Kad nelabai yra ką pasakoti.

Niekas iš Akademijos vyresniųjų nežinojo apie mano vaidmenį Eiverės istorijoje, todėl grįžus neklausinėjo. Jie kamantinėjo Lisą ir Adrianą. Dvasios elementas tebebuvo naujiena ir niekas neišmanė, kaip vertinti pastaruosius įvykius. Eiverė su sėbrais buvo išvežta, jos tėvas pasiėmė atostogų.

Adrianas mane užregistravo kaip viešnią, todėl gavau leidimą. Kaip ir visi svečiai, privalėjau laikytis vidaus taisyklių. Nusviedžiau jas šalin nė neskaičiusi.

– Turiu eiti, – pareiškiau Adrianui.

Jis supratingai nusišypsojo.

– Taip ir maniau.

– Ačiū… kad pasitikai. Atleisk, bet turiu tave palikti…

Jis tik numojo ranka.

– Tu manęs nepalieki. Tu sugrįši, ir tai svarbiausia. Jei jau tiek laukiau, galiu palūkėti dar šiek tiek.

Žiūrėjau jam į akis ir nustebau pajutusi kūnu sklindančią šilumą. Tylomis nusišypsojau ir patraukiau savais keliais.

Einant į Lisos bendrabutį mane lydėjo sutrikę žvilgsniai. Pamokos buvo ką tik pasibaigusios, visur pilna mokinių. Išvydę mane jie staiga nutildavo. Prisiminiau laikus, kai mudvi su Lisa po pabėgimo buvom sugrąžintos į Akademiją. Tada aplinkiniai mus irgi varstė žvilgsniais.

Gal kalta tik mano vaizduotė, bet šįsyk jaučiausi daug blogiau. Sunkiau slėgė tyla ir suglumę veidai. Praėjusį kartą visi manė, kad pabėgom šiaip sau. Dabar niekas nežinojo mano išvykimo priežasčių. Po Akademijos užpuolimo tapau didvyre, paskui mečiau mokslus ir dingau. Kai kurie į mane žiūrėjo lyg į šmėklą.

Buvau pripratusi prie šnairavimo ir apkalbų, todėl nesidairydama į šalis pasileidau laiptais peršokdama per dvi pakopas. Artėdama prie Lisos kambario užsisklendžiau nuo jos jausmų. Gal ir kvaila, bet norėjau pasidaryti staigmeną. Tiesiog atsimerkti ir pamatyti draugę. Pabeldžiau į duris.

Adrianas sakė, kad sapnai tėra blausus gyvenimo atspindys. Susitikimas su Lisa tai patvirtino. Būti jos mintyse toli gražu ne tas pat, kaip matyti priešais save. Durys atsidarė ir aš išvydau angelą. Dar niekada nebuvau palikusi Lisos taip ilgai – net suabejojau, ar man nesivaidena.

Lisa užsidengė ranka burną ir žiūrėjo į mane išplėtusi akis. Turbūt ji pasijuto taip pat – juk nebuvo perspėta apie mano grįžimą. Jai tebuvo pasakyta, jog grįšiu „greitai“. Tikriausiai pasidingojo, kad mato vaiduoklį.

Prieš penkias savaites, kai Dimitrijus buvo paverstas strigojumi, rodos, praradau dalelę sielos. Palikusi Lisą netekau dar vienos. Dabar, žiūrėdama į draugę, ėmiau tikėti, kad mano siela pasveiks. Žinoma, praeis nemažai laiko, bet Lisa užpildys tuštumą. Jau seniai nesijaučiau savimi.

Nors abi tylėjome, mintyse kirbėjo daugybė klausimų. Drauge įveikėme Eiverę, bet turėjome nemažai viena kitai išsakyti. Pajutau baimę. Baimę, kad Lisa mane atstums arba aprėks už tai, kad ją palikau.

Bet draugė mane stipriai apkabino.

– Žinojau, – pasakė kūkčiodama. – Žinojau, kad sugrįši.

– Kaipgi kitaip, – padėjau galvą Lisai ant peties. – Juk sakiau, kad sugrįšiu.

Mano geriausia draugė. Susigrąžinau geriausią draugę. Jei ji bus šalia, gal pavyks atsigauti po baisių išgyvenimų Sibire. Gal įstengsiu gyventi toliau?

– Atleisk, – staiga tarė Lisa. – Labai gailiuosi dėl savo elgesio.

Nustebusi pažvelgiau į ją. Paskui įėjau į kambarį ir uždariau duris.

– Gailiesi? Tau nėra ko gailėtis.

Būgštavau, kad Lisa tebepyksta, bet ji apsidžiaugė mane pamačiusi. Jei nebūčiau jos palikusi, nebūtų užvirusi ta velniava su Eivere. Dėl visko kaltinau save.

Spindinčiomis nuo ašarų akimis Lisa atsisėdo ant lovos.

– Neturėjau teisės taip kalbėti… prieš tau išvykstant. Tu ne mano nuosavybė. Negana to, jaučiuosi siaubingai… – ji nusibraukė ašaras, – …nes pasakiau tau, kad neprikelsiu Dimitrijaus. Žinoma, buvo per vėlu, bet vis tiek reikėjo pasiūlyti…

– Ne, ne! – Suklupau prieš ją ir paėmiau už rankų, vis dar netikėdama, kad mudvi vėl drauge. – Pažvelk į mane. Tau nėra ko gailėtis. Aš irgi prikalbėjau nesąmonių. Pyktis aptemdo protą. Nereikia dėl to graužtis. O Dimitrijus… – atsidusau. – Gerai padarei atsisakydama. Net jei būtume jį suradusios prieš virstant strigojumi, nebūtume galėjusios pagelbėti. Nevalia susisaistyti daugiau negu su vienu asmeniu. Prisimink, kas nutiko Eiverei.

Tiesą sakant, Eiverę pribaigė ne tik tai. Ji perdėm eikvojo savo galią ir ja piktnaudžiavo.

Palengva Lisa liovėsi kūkčioti.

– Kaip tai padarei, Rouz? Kaip pasiekei, kai man tavęs labiausiai reikėjo? Kaip sužinojai?

– Sibire susipažinau su kita dvasios elemento valdytoja. Ji moka patekti į kitų mintis ir, būdama nesusijusi su ryšiu, juos paveikti. Kaip Eiverė. Oksana pateko į mano mintis ir per mane pasiekė tave. Beje, turiu pridurti, patyriau labai keistą jausmą.

– Vadinasi, stokoju dar vienos galios, – liūdnai sukuždėjo Lisa.

Nusišypsojau.

– Nenusimink, dar nesutikau nė vieno morojaus, gebančio suknežinti nosį. Buvai nepakartojama, Lis.

Draugė suaimanavo, bet apsidžiaugė pavadinta senuoju trumpiniu.

– Viliuosi, neteks to pakartoti. Tai tavo stilius, Rouz. Aš renkuosi moralinę paramą ir gydymą. – Lisa nužvelgė savo rankas. – Ne. Tikrai nebenoriu muštis.

– Dabar bent jau žinai, kad gali. Jei kada nuspręsi mokytis…

– Ne! – nusijuokė Lisa. – Esu pernelyg užsiėmusi su Adrianu – ypač kai iš tavęs sužinojau, kad dvasios elemento galimybės kur kas platesnės…

– Kaip nori. Gal ir geriau, jei viskas liks kaip buvę.

Lisos veidas staiga surimtėjo.

– Tikiuosi. Rouz… susidėjusi su Eivere prikrėčiau tiek kvailysčių…

Per mūsų ryšį pajutau, kad labiausiai Lisa gailisi dėl pašlijusių santykių su Kristianu. Jai skaudėjo širdį, dėl jo išliejo daug ašarų. Netekusi Dimitrijaus supratau, ką reiškia prarasti meilę, todėl prisiekiau kaip nors padėti Lisai. Bet ne dabar. Iš pradžių mums reikia daug ką išsiaiškinti.

– Tu dėl to nekalta, – guodžiau. – Eiverės įtaiga buvo pernelyg stipri. Be to, ji tave girdė ir silpnino budrumą.

– Taip, bet ne visi tai žino ir supranta.

– Viskas pasimirš, – pasakiau. – Visada pasimiršta.

Lisa nerimavo dėl savo reputacijos, bet kažin ar kas nors, be Kristiano, smerkė jos elgesį. Mudu su Adrianu perpratome Eiverės užmačias prisiminę Saimono pastabą apie nelaimingą atsitikimą. Eiverė norėjo, kad visi manytų Lisą praradus sveiką protą, jei kartais nepavyktų jos prikelti. Jei Lisa būtų žuvusi, niekas nebūtų per daug stebėjęsis. Po kelių savaičių girtavimo ir šėliojimo tragiška merginos mirtis niekam nebūtų sukėlusi įtarimų.