Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Ji žinojo, kad liko nedaug laiko, kol demonai nusineš visų susirinkusiųjų sielas. Tikintieji atėjo pamatyti lentelės, savo akimis išvysti Dievo rašyseną. Laikydama lentelę rankoje, Kotenė pažiūrėjo į užrašą. Žodžiai buvo parašyti Enocho kalba — angelų, dangaus kalba.

Jos protėvių kalba.

Ji perbėgo žodžius akimis, kol rado vietą, kurioje buvo minimas paskutinis valymas.

— Kotene? — paragino ją Džonas.

Ji paskubomis išvertė žodžius mintyse.

— Riplis buvo teisus, — tarė ji sau ir atsigręžė į Džoną. — Čia parašyta, kad Armagedonas turi įvykti.

Skaitydama toliau ji suprato, kad Edelmanas klaidingai interpretavo senovinius glifus Peru rastoje lentelėje. Enocho kalba jai viskas tapo kuo aiškiausia. O lentelės apačioje, toje dalyje, kurios nesuprato niekas, buvo ženklai, skaičiai ir skliausteliai — Lesterio Riplio siūlo teorija, jo mokslinis įrodymas, kad Dievo karalystė yra jumyse. Staiga viskas įgavo prasmę. Bet ji neturėjo laiko išaiškinti to visiems, susirinkusiems aplink ją, ar milijonams, žiūrintiems transliaciją visame pasaulyje.

Kotenė pakėlė akis.

— Džonai, čia neparašyta, kad antram valymui vadovaus angelo dukra. Čia parašyta, kad angelo dukra juos nusives.

Ji suprato, kad net Čonsis apsiriko. Žinia lentelėje buvo skirta ne žmonijai, o jai. Paskutinė paslaptis buvo ne koks nors jos paminėjimas, o Dievo žinia jai.

Staiga ji suprato, kad turi galios įveikti demonus. Visada jos turėjo.

Jai viskas tapo aišku.

Ji neaiškins visiems apie skystą šviesą. Ji turi sukurti tikrovę — jos sąmonė egzistuos naujame pasaulyje ir aprėps visus čia esančius. Savo valia jie nuspręs, kurį pasaulį pasirinkti savo tikrove.

Ji nuves juos ten, kur nėra skausmo, kančios, tamsos.

Kotenė tvirtai sugniaužė lentelę ir iškėlė ją aukščiau. Žmonių minia atsakydama maldavo pagalbos.

Akinanti jonvabalių šviesa atsimušė nuo krištolo paviršiaus ir suspindo virš Viktorijos krantinės visų vaivorykštės spalvų ietimis. Atspindys taip galingai gožė jonvabalių žibėjimą, kad atrodė, jog akimirką sustabdė vabzdžių antpuolį.

Tą pačią akimirką Kotenė visiškai paniro į skystą šviesą. Ji užsidarė nuo demonų riaumojimo ir luošinančio karščio. Juslėmis aiškiai suvokė, kas laukia prieš akis, ir staiga mintyse išvydo dvi krantines. Pirmoje buvo prisigrūdę tūkstančiai nelaimėlių — apimti nevilties jie šaukėsi jos ir iš paskutiniųjų bandė ištverti tą paskutinę savo gyvenimo akimirką. Antroje tvyrojo neapsakoma ramybė ir tyla. Čia rudens nuspalvinti lapai pleveno gaivinančiame vėjelyje. Ir čia būriavosi minios žmonių, tik visi patenkintais, laimingais ir taikiais veidais. Raibuliai upės paviršiuje žėrėjo ryškioje saulės šviesoje it deimantai žydrame danguje. Oras buvo sklidinas malonių, gaivių kvapų. Miestas žvilgėjo. Šią tikrovę ji pasirinko sau ir į ją priims juos visus — visus, norinčius į ją eiti.

Ji privalo rodyti kelią ir vesti kartu tuos, kurie ja tiki. Suprasdama, kad gali tai padaryti tik šią akimirką arba niekada, Kotenė suspaudė krištolo lentelę ir žengė į tą antrą krantinę.

ALIGATORIŲ EŽERAS

Gyventi gali dvejopai: tartum niekas nebūtų stebuklas ir tartum viskas būtų stebuklas.

— ALBERTAS EINŠTEINAS

Kotenė pažvelgė pro langą į vandenį. Viešėdama Tomo Vajato vasarnamyje pajuto didžiulę ramybę. Nuolatos besimainantis gyvą padarą primenantis ežero paviršius ją kerėjo. Viskas čia ramino jos sielą.

Ideali vieta padaryti svarbiausią sprendimą savo gyvenime.

Ji išėjo į verandą ir gurkštelėjo šiltos arbatos iš sunkaus puodelio. Įsibrovusi žiema atnešė į šiuos atkampius Šiaurės Floridos miškus speigus, bet Kotenė dėl to nepyko. Gaivus šaltis gerai ją nuteikė.

Ji išgirdo padangas gurgždinant privažiavimo keliuko žvirgždą — iš pušyno važiavo automobilis. Kotenė priėjo prie verandos krašto ir žiūrėjo, kaip mersedesas sustoja po vienu iš daugybės milžiniškų ąžuolų, šen ir ten augančių šiame nuošaliame dvidešimties hektarų plote.

Monsinjoras Filipas Diušamas atidarė vairuotojo dureles ir išlipo. Draugiškai pamojo jai ranka ir patraukė šoninių durelių rankeną.

Iš automobilio išlipo Džonas Taileris. Jis irgi jai pamojo.

— Čia ir yra ta vieta? — paklausė jis, kai juodu priėjo prie verandos.

— Čia, — šypsodama atsakė Kotenė.

Kai jis užlipo į verandą, Kotenė jį apkabino. Prieš atsitraukdama pakštelėjo į skruostą.

— Taigi dabar jau Jo Šventenybė kardinolas Džonas Taileris?

Kotenė nusilenkė ir plačiai nusišypsojo.

— Aš tik visomis keturiomis ropščiuosi korporacijos laiptais, — pajuokavo Džonas.

— Ir monsinjoras, — pridūrė Kotenė. — Kaip visada malonu jus matyti.

Ji mostelėjo durų pusėn.

— Ponai, džiugu, kad jums pavyko atvažiuoti. Kuo galiu judu pavaišinti — karštu šokoladu ar žaliąja arbata?

— Norėčiau karšto šokolado, — paprašė Diušamas.

— Ir aš, — tarė Džonas.

Juodu su monsinjoru atsisėdo prie pietų staliuko.

Diušamas paėmė nuo staliuko laikraštį ir perskaitė antraštę: „Pasirašomos tarptautinės taikos sutartys“.

Jis nusišypsojo, paskui balsu skaitė toliau: „Visame pasaulyje sudaromi ir tvirtinami susitarimai — šalių vadovai pasirenka naujus kelius į taiką“.

Jis žvilgtelėjo į Kotenę, paskui į Džoną.

— Kas galėjo pamanyti, kad ši diena kada nors išauš?

— Jei kas nors abejojo, kad stebuklų būna, dabar tuo įsitikino, — pritarė Džonas.

Kotenė padėjo du garuojančius puodelius ant stalo ir įsitaisė prieš vyrus.

— Aš vis dar negaliu atsistebėti tuo, kas įvyko, Kotene, — prisipažino Diušamas.

— Niekada nemaniau, kad tam rengiausi nuo pat tos dienos, kai atvykau į Peru, iki tos akimirkos, kai atsistojau Viktorijos krantinėje, — gurkštelėjusi žaliosios arbatos atsakė ji. — Tą akimirką prisiminiau Jačako žodžius. Jis sakė, kad miške daugybė takelių veda į skirtingas vietas — taip ir mums kiekvieną dieną, kiekvieną minutę atviri visi gyvenimo takai. Mes tik pasirenkame, kuriuo eiti. Jis išmokė mane žiūrėti į pasaulį kitomis akimis. Stovėdama prie „Kleopatros adatos“ supratau, ką turiu daryti. Privalėjau pasirinkti naują kelią tiems, kurie jam pasirengę. Aš norėjau, kad jie būtų čia, mano tikrovėje.

— Panašiai kaip važiuojant autostrada, ar ne? — tarė Diušamas. — Persirikiuoji į kitą juostą, ir tavo pavyzdžiu paseka visi, važiavusieji įkandin.

— Būtent, — linktelėjo Kotenė. — Dabar visiems atsirado nauja galimybė pasirinkti naujas kryptis gyvenime, tik nebėra tos tiesioginės grėsmės blogio, mūsų akyse rijusio niekuo nekaltas sielas.

— Tai dar nereiškia, kad ateityje viskas eis kaip iš pypkės. Blogis vis dar egzistuoja, — priminė Džonas. — Bet nesvarbu, kaip tai vadinsime — ryžto galia, traukos dėsniu, skysta šviesa ar dar kuo — visi turime suprasti, kad visų galimybių jau esama, ir kad kiekvienas geba padaryti tai, ką padarė Kotenė. Pasirink teisingai, ženk doros keliais, ir galutinis atlygis tau bus Dangaus karalystė.

Diušamas padėjo laikraštį ant stalelio.

— Manau, svarbiausias klausimas — kas bus toliau?

— Todėl čia šiandien ir susirinkome, — atsakė Džonas.

— Ką turite galvoje? — paklausė Diušamas.

— Pasaulyje, kurį palikome, šėtonas ir jo armija turi tvirtas pozicijas, — atsakė Džonas. — Ten dar liko nemažai žmonių, kurie nusipelno nepakliūti jiems į nagus.