Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Dabar tai jau tikrai nelieka abejonių, — tarė.

Patenkinta mina ji išsitraukė iš kišenės mobilųjį telefoną, išsirinko pašnekovą ir nuspaudė pokalbio pradžios mygtuką.

— Tedai, atrodo, mes ją radom. Tu pasirengęs vykdyti mūsų susitarimą?

TRANSLIACIJA

— Kol kas mes negavom leidimo atidaryti kapsulę, — pasakė į telefoną Kotenė. — Reikia atidėti transliaciją iki tada, kai turėsime lentelę. O be jos mano pasisakymui nepritars PŽT valdžia.

— Jai tik reikia žinoti, kad tu rengi reportažą apie visas tas savižudybes.

Kotenė atsiduso.

— Tedai, jei taip padarysi, tave gali išmesti iš darbo. Palaukim, kol turėsim krištolo lentelę savo rankose.

— Laukti negalim. Nevalia gaišti nė sekundės. Savižudybių tolydžio daugėja.

— Valdžiai tereikia poros dienų įveikti biurokratinėms kliūtims, kad galėtume atidengti paminklo pamatą ir išimti kapsulę.

— Žmonėms reikia bent šiaudelio, į kurį galėtų įsikibti, Kotene. O tu gali jį duoti. Papasakok jiems, kas vyksta, kad jie suprastų, — ir suteik jiems viltį. Kapsulės išėmimą nušviesime, kai ateis laikas — transliuosime tiesiogiai nuo „Kleopatros adatos“ obelisko.

— O jeigu lentelės ten nėra?

— Žinai, kad ji ten bus. Negali nebūti.

— Tedai, ne kas kitas, o tu visą laiką mane perspėdavai ne...

— Dabar padėtis kitokia. Pasaulio sukūrimo fosilija buvo pakišta siekiant tave sužlugdyti. Šis atvejis kitoks. Tave vedė Dievas. Viskas tavo rankose, mergyt. Tu esi vienintelė.

Kotenė laukė, kada transliacijos režisierius duos jai ženklą. Netrukus ją tiesiogiai rodys per PŽT. Tedui pavyko viską organizuoti vos per dvi dienas. Kotenė apsidairė po studiją. Čia dešimtys darbuotojų šalino paskutinius nesklandumus prieš išeinant į eterį. Džonas, sėdintis šešėlyje už kamerų tarp dviejų Venatori agentų, padrąsinamai iškėlė jai nykštį.

Transliacijos režisierius iškėlė penkis pirštus, paskui po vieną užlenkė ir parodė į Kotenę.

— Sveiki, žiūrintieji specialią Palydovinio žinių tinklo laidą apie visame pasaulyje gausėjančias savižudybes. Aš esu Kotenė Stoun.

— Grafiką! — paliepė PŽT Londono studijos vadovas. Šalia įsitaisęs technikas nuspaudė skaitmeninio skirstiklio mygtukus.

Už Kotenės peties fone pasirodė užrašas „Pasaulinė krizė: savižudybės“ raudonomis, labai panašiomis į kraują raidėmis.

— Ši transliacija vyksta iš Londono. Čia šiandien ministro pirmininko žmona pasitraukė iš gyvenimo išgerdama didelę analgetikų dozę.

— Paruoškit premjero žmoną, — tarė studijos vadovas. — Rodykit!

Jis parodė į trečią ekraną.

Už Kotenės pasirodė neseniai per mokyklos atidarymo iškilmes daryta ministro pirmininko žmonos nuotrauka. Ją pamažu pakeitė kita — grūdėta fotografija katafalko, stovinčio priešais ministro pirmininko rezidenciją.

— Šį vakarą parodysime jums išsamų reportažą apie neregėto masto savižudybių gausėjimą visoje Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir beveik kiekvienoje kitoje pasaulio šalyje.

— Statistika paruošta? — studijos vadovas spragtelėjo pirštais. — Rodykit!

Ekrane viena po kitos pasirodė elektroninės diagramos, vaizduojančios augantį savižudybių skaičių visame pasaulyje.

— Nors Tarptautinė psichiatrų asociacija ir kitos medicinos organizacijos neigia, kad savižudybių dažnėjimas gali būti susijęs su demoniškomis jėgomis, turime pripažinti, jog skaičiai nemeluoja.

Kotenė nutilo, o tuo metu ekrane pasirodė atskirų šalių statistiniai duomenys.

— Vatikanas pranešė įgaliojęs visus savo kunigus visame pasaulyje pradėti sunkią užduotį — atlikti egzorcizmą žmonėms, rodantiems polinkį žudytis. Apie tai paskelbė pats popiežius per spaudos konferenciją Vatikano valstybės rūmuose. Ten rimtai nerimaujama, kad mums, kaip civilizacijai, gresia baisus pavojus dėl visame pasaulyje siaučiančio blogio įtakos.

— Filmuota medžiaga B paruošta?

Vadovas spragtelėjo pirštais ir parodė į transliuojamo vaizdo ekraną.

— Leiskit!

Vietoj Kotenės ekrane pasirodė įvairiose šalyse filmuota medžiaga, rodanti medikus, bandančius gelbėti savižudžius.

— Šis nerimą keliantis reiškinys, — kalbėjo Kotenė, — atrodo, paliečia visus be išimties. Plačiai paplitusių savižudybių aukos — nuo itin turtingų ir garsių asmenybių, tokių kaip karalienė ir jos artimieji čia, Jungtinėje Karalystėje, iki benamių, skurstančių mūsų didmiesčiuose.

— Junkit medžiagą C — benamius Maskvoje.

Studijos vadovas mostelėjo į ekranų virtinę, ir technikas pakėlė pirštą virš mygtuko.

— Dabar!

Kambaryje netoli valdymo patalpos spragtelėjo elektroninė relė, ir televizorių ekranuose pasirodė vaizdai.

— Po mūsų žemę, mūsų miestus, mūsų pasaulį sėlina kažkokios piktos jėgos. Jos atima iš mūsų mylimus žmones ir draugus. Vagia iš jų gyvybę ir sielą.

Kotenė nutilo.

— Šį vakarą atėjau čia tam, kad papasakočiau jums apie tai, ką manau esant mūsų Kūrėjo žinia. Ji parašyta visagalio Dievo ranka. Tikiuosi, suteiksiu jums viltį, kad mus užgriuvę tamsūs laikai netrukus nugarmės į užmarštį.

— Kas čia per velniava?! — suglumo studijos vadovas. — Ką ji išdarinėja?!

Kitapus Atlanto, PŽT Niujorko pagrindiniame valdymo centre, transliacijų skyriaus direktoriaus pavaduotojas, sušuko:

— Kaselmanai, kas čia, po velnių, darosi?!

Žiūrėdamas į daugybę ekranų Tedas Kaselmanas pajuto, kad krūtinę vis labiau spaudžia. Jei dabar jo neištiks sunkus širdies priepuolis, vadinasi, jis negresia niekada.

— Nežinau, pone, — atsakė jis. — Neabejoju, kad ji vėl grįš prie suderinto teksto.

Tedas pasigailėjo palikęs nitroglicerino tabletes portfelyje.

— Nusprendžiau dabar pasakyti visiems žiūrintiems mūsų laidą, kad gali būti išeitis iš to, kas dabar vyksta aplink, — kalbėjo toliau Kotenė. — Aš esu įsitikinusi, kad kažkur šiame mieste yra paslėpta paskutinė iš dvylikos krištolo lentelių. Prieš daug tūkstantmečių jos buvo išdalytos didiems dvasiniams pasaulio vadovams.

— Viešpatie aukščiausiasis! — į vidaus ryšio sistemos mikrofoną sušnabždėjo garso technikas.

— Po perkūnais — ką ji čia tauškia?! — spoksodamas į tekstą telesufleryje siuto transliacijų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Niujorke.

Kotenė žiūrėjo tiesiai į kameros objektyvą.

— Kiekvienos lentelės tikslas buvo perduoti Kūrėjo žinią. Jis ne tik perspėjo apie pirmą visuotinį nedorėlių valymą žemėje Nojaus laikais, bet dar ir kai ką pranešė tolimos ateities kartoms. Ta ateitis atėjo, o kartu ir pasaulio pabaiga. Aplink mus vyksta Armagedonas. Mes negalime jo sustabdyti, nes tuomet jie laimėtų. Mūsų pasaulyje siaučiantį blogį Dievas turi nušluoti savo ranka. Tam, kad gėris įveiktų blogį, paskutinis mūšis turi vykti. Blogio jėgos nori sukliudyti Armagedonui, nes tik taip jos gali laimėti. Manau, toje paskutinėje lentelėje parašyta paslaptis, leisianti išlikti per tą lemiamą mūšį, per antrąjį valymą, kaip Nojus išgyveno per tvaną.

— Užteks! — tarė PŽT Londono studijos vadovas. — Ruoškitės ją nutraukti. Parenkit pirmą reklamos bloką.

— Išjunkit, velniai griebtų, tą gyvatę! — suspiegė transliacijų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Niujorke. — Rodykit reklamą!

— Luktelėkit! — neatitraukdamas akių nuo daugybės ekranų šūktelėjo Tedas Kaselmanas.

— Kaip suprasti — luktelėkit? — paklausė pavaduotojas. — Ji juk skrajoja padebesiais, mala šūdą apie kažkokį Armagedoną! Ar nesakiau, kad padarysim didžiulę klaidą vėl leisdami ją į eterį? Dabar manim tiki?