Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Paskutinė fotografija buvo ferotipija. Joje tas ponas stovėjo apsuptas didelio būrio frakais vilkinčių vyrų su cilindrais ant galvos ir prabangiomis ilgomis, gražiai krintančiomis sukniomis pasidabinusių moterų. Visą nuotraukos pusę užėmė palšis. Kotenė pažino raitelę — Anglijos karalienę Viktoriją.

— Įspūdinga, — išsprūdo Kotenei.

Nuotraukoje, matyt, buvo užfiksuotos kažkokios iškilmės. Už žmonių būrio dunksojo milžiniškas akmens paminklas.

— Tikriausiai čia tas Egipto obeliskas, kurio gabenimą finansavo Čonsis ir Vilsonas, — tarė Kotenė. — Panašu, kad nuotrauka daryta per jo atidengimą. Turbūt iškilmių būta didžiulių — dalyvavo pati karalienė Viktorija.

Kotenė buvo beperduodanti fotografiją Džonui, bet susigriebė nepažiūrėjusi, ar kitoje pusėje nėra kokio užrašo. Ten buvo priklijuotas raštelis. Kotenė perbėgo akimis jau gerai pažįstamą plačią rašyseną ir aiktelėjo.

— Kas yra? — pakėlęs akis nuo albumo paklausė Džonas.

Kotenė pažiūrėjo į jį išpūstomis akimis.

— Prisimeni, kas buvo parašyta Čonsio raštelyje, jo paliktame Vatikane?

— Taip. „Kad patektum į Dangaus karalystę, turi įverti siūlą į adatą“.

— Džonai, šioje nuotraukoje Čonsis Vajatas dalyvauja atidengiant „Kleopatros adatą“ 1878 metais.

DINGUSIOS CIVILIZACIJOS

Dievas neturi religijos.

— MOHANDAS GANDIS

— Lentelė — kapsulėje ateities kartoms, — tarė Kotenė skaitydama interneto puslapį savo nešiojamojo kompiuterio ekrane. — Tikriausiai Čonsis paslėpė ją kapsulėje su kitais sąrašo daiktais.

Google programoje ieškodama informacijos apie „Kleopatros adatą“ ji sužinojo, kad obeliskas buvo pastatytas 1878 metais Temzės upės krante. Po paminklo pamatais buvo užkasta kapsulė ateities kartoms su daiktais, surinktais projekto rėmėjų, Londono gydytojų Erazmo Vilsono ir Čonsio Vajato.

— Kapsulės turinys beveik tiksliai sutampa su Čonsio sąrašu, — tarė Džonas. Jis stovėjo už Kotenės ir skaitė informaciją jos kompiuterio ekrane.

— Lentelė nepaminėta, bet to ir reikėjo tikėtis, — kalbėjo Kotenė. — Juk Čonsis ją pavogė. Jo raštelyje pasakyta, kad norėdamas patekti į dangaus karalystę turi įverti siūlą į adatą. Taigi jis paliko aiškią nuorodą. Lentelė turi būti ten.

— Man rodos, mes įminėm mįslę, — pritarė Džonas.

Kotenė susimąsčiusi prispaudė pirštus prie lūpų.

— Ar tau neatrodo, kad mes visą tą laiką klydome manydami turį užkirsti kelią Armagedonui? Gal Lesteris Riplis teisus, ir lentelėje išties rašoma, kad Armagedonas turi įvykti? Gal tai paslapties dalis?

— Daug apie tai mąsčiau, — atsakė Džonas. — Manau, Riplis teisus. Apokalipsės nesustabdysi. Tam, kad Dievas išgelbėtų pasaulį nuo šėtono legionų, turi įvykti galutinis mūšis ir Jis turi laimėti. Kai apaštalai paprašė Jėzaus išmokyti juos melstis, jis išmokė juos Viešpaties maldos. Be kita ko, joje sakoma: „...teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. Žemė gali virsti dangiškąja karalyste tik tada, kai joje bus išnaikintas blogis, nes danguje blogio nėra.

— O kaip su galimybe kiekvienam iš mūsų susikurti savą pasaulį ar gyventi dviejose vietose vienu metu? Jeigu man gali būti du Londonai, vadinasi, jų gal yra milijonai, bet savo tikrovėje aš noriu taikaus Londono. Kad taip nutiktų, privalau gyventi taikingą gyvenimą, kaip jį mato Dievas — tada jis taps mano tikrove.

— Kotene, manau, kad turime reikalą su sudėtingesniais dalykais negu tik vienos religijos požiūris. Šis troškimas gyventi kaip nori sudaro dvasingumo pagrindą. Deja, religijos, tarp jų ir mano, linkusios skirstyti visus į grupes. Tačiau dvasingumo sąvoka yra tikėjimo sistema ir gyvensena, priimtina kiekvienam žmogui kiekviename pasaulio kampelyje.

Kotenė pritariamai linktelėjo.

— Šventasis Raštas mus moko, kad įvyks galutinis mūšis, kurį kai kas vadina Armagedonu. O prieš pat šį įvykį ateis vadinamieji išbandymų laikai. Dievas nenori, kad mums tektų išgyventi visus tuos vargus — vargus, tiesiogiai sukeltus šėtono. Ir nesvarbu, kaip vadini Dievą — Alachu, Šang-ti, Krišna, Theos, Šviesa, Om, Kūrėju ar dar kaip. Jis nori, kad mes žinotume, jog Jis davė mums laisvą valią ir šitaip suteikė mums galimybę pasirinkti kitokį kelią, kitokį gyvenimą. Jis pasakė Nojui, kaip išsigelbėti nuo tvano. Tai kodėl Jis negalėjo pasakyti mums, kaip išsigelbėti nuo pasaulio pabaigos?

— Tuomet darosi aišku, kas nutiko tautai, gyvenusiai užmirštame Peru mieste ar Naujosios Meksikos griuvėsiuose ir visoms toms senovės civilizacijoms, gavusioms lentelę, o paskui tarsi žaibiškai pranykusioms. Jos išsiaiškino paslaptį ir išsikėlė į kitą pasaulį.

— Kodėl gi ne? Kaip dar galima tai paaiškinti?

— Vadinasi, kai rasime lentelę, iš jos sužinosime, kad mes irgi galime gyventi kitokiame pasaulyje, jei tik juo tikėsime, jo trokšime ir egzistuosime jame. Norimą tikrovę mes pasirenkame patys. Taip teigia ir Riplio kvantų siūlo teorija. Šią paslaptį turime pranešti žmonijai. Tai Čonsis ir turėjo galvoje sakydamas, kad ji priklauso visam pasauliui.

Džonas suėmė Kotenės delną.

— Taip, ir tai padarysime vadovaujami angelo dukros.

Gaivus vėjas pūtė, nuo Temzės nešdamas po visą miestą aidintį sirenų kauksmą, kai greitosios pagalbos mašinos lėkė reaguodamos į vis gausėjančias savižudybes. Stovėdama šalia Džono Viktorijos krantinėje Kotenė susikišo rankas į apsiausto kišenes. Abu žvelgė į egiptietišką obeliską, vadinamą Kleopatros adata.

Pakyla, ant kurios stūksojo paminklas, stovėjo upės krante tarp Vestminsterio ir Vaterlo tiltų. Diena ėjo vakarop; krantinės šaligatviais vaikštinėjo vos vienas kitas londonietis.

— Obeliskų yra du, — atsivertęs Fodoro gidą po Londoną aiškino Džonas, — šis ir antras visai toks pat Niujorko Centriniame parke. Tikėkimės, kad šis — mums reikalingas.

— Tik šis susijęs su Čonsiu Vajatu, vadinasi, mes pataikėme.

Kotenė ėmė eiti aplink paminklą. Kiekviena iš keturių jo pagrindo pusių buvo papuošta didele bronzine paminkline lenta. Obelisko paviršius buvo išraižytas hieroglifais, apačioje buvo pavaizduoti sparnuoti Egipto dievai. Kotenė perskaitė visų lentų užrašus. Juose buvo pasakojama paminklo istorija nuo tada, kai jis ir jo „dvynys“ faraono Tutmozio III įsakymu buvo iškirsti maždaug 1500 metais prieš Kristų. Po dviejų šimtmečių abu obeliskai buvo perkelti ir pastatyti priešais Cezarijumo šventyklą Aleksandrijoje, Vilsono ir Vajato pastangomis 1878 metais „Kleopatros adata“ buvo atgabenta į Londoną ir padovanota britų tautai, o antras obeliskas, stovėjęs prieš tą pačią šventyklą finansuojant kitiems rėmėjams nukeliavo į Niujorką.

Apėjusi paminklo pagrindą Kotenė paklausė:

— Ar sužinojai ką nors daugiau iš savo turisto vadovo?

— Manau, tau bus įdomu išgirsti, — atsakė Džonas. — Viena iš priežasčių, kodėl obeliskas taip gerai išsilaikęs, yra ta, kad jis išgulėjo palaidotas po dykumos smėliu per šešis šimtus metų, mat nuvirto per žemės drebėjimą. Tiesą sakant, dėl to jį pavadino...

— Kaip? — žiūrėdama tiesiai į Džoną paklausė Kotenė.

— Nepatikėsi.

— Pažiūrėsim, — bemaž tikėdamasi kokio paiko atsakymo tarė ji.

— Jį pavadino „puolusiuoju“.

Kotenė nusprendė, kad tai pranašingas ženklas. Pakėlusi akis į smailėjantį paminklą ji dar kartą apėjo obeliską, braukdama pirštais per pjedestalą. Jos veide pasirodė nuostaba.