Линн Шоулз: Paskutinė paslaptis

— Man rodos, kol kas aš suprantu.

Lesteris atsikrenkštė.

— Tai gerai. Jums patiks, ką tuoj išgirsit. Sudiev, taisyklės. Taigi žinot, kad šviesa juda bangomis ir kokį pėdsaką ji paliktų, jei prasiskverbtų pro dvi skyles ar du plyšius sienoje. Bet jeigu šaudytume atskirais fotonais, po vieną iš karto, mes nesitikėtume išvysti pėdsako, panašaus į bangų — tikėtumės pamatyti tokį pat pėdsaką kaip paliktą kulkų.

— Logiška, — pritarė Kotenė trindamasi kaktą. Bet ji vis dar nesuprato, ką bendra Lesterio Riplio pasakojimas turi su jos klausimu.

— Tai štai. Mes tikėtumės, kad pavienis fotonas pralįstų pro vieną arbą antrą skylę — taip pat kaip kulka. Pro abi skyles pralįsti vienu metu jis negalėtų. Spėkit, kas toliau. Tiesiog neįtikėtinas dalykas. Jei iššovę pavieniui milijonus fotonų apžiūrėtume antrą sieną, pamatytume ne du koncentruotus taškus, kaip būtų šaudant kulkomis, o pėdsaką, panašų į vienų kitoms trukdančių bangų. Atrodytų, tartum vienas fotonas tuo pat metu pralėkė pro abi skyles. Taigi kiekvienas fotonas tuo pat metu buvo dviejose vietose. Ar pradedat suprasti?

Kotenė pajuto, kaip jai ima gniaužti kvapą. Būti dviejose vietose vienu metu. Tai ji tikrai suprato. Du Londonai. Du paplūdimiai.

— Taip, — atsakė ji. — Man rodos, suprantu.

— Čia dar ne viskas. Kas, jeigu mums pavyktų sukonstruoti prietaisą, kuris fiksuotų, pro katrą skylę išlėkė fotonas? Spėkit. Tuomet fotonai elgtųsi kaip kulkos. Jie lėktų tik pro vieną skylę, nieku gyvu pro abi, o antroje sienoje išsidėstytų koncentruotais taškais. Susidaro įspūdis, tarsi jie žino, kad juos stebi ir daro tai, ko iš jų tikiesi — lenda tik pro vieną skylę. Jeigu fotonus stebi, jie nelėks pro abi skyles. Visus stebina, kaip tai gali vykti kvantų lygmeniu, bet ne mūsų kasdieniame plačiajame pasaulyje. Bet aš išsiaiškinau, kaip dideli daiktai gali elgtis lyg kvantinės dalelės. Galiu įrodyti, kad dideli daiktai, tokie kaip kėglių rutuliai, kėdės, net žmonės, gali pereiti į kitus siūlus, kad tu gali judėti — gali pasirinkti, pro kurią skylę nori pralįsti, kuriame pasaulyje nori gyventi. Aš kalbu ne vien apie sąmonės žingsnį — kalbu apie visą žmogų.

— Palūkėkit, Lesteri.

Kotenė sunkiai alsavo atsišliejusi į lango stiklą. Riplis aiškino tuos dalykus moksliškai, ji — dvasiškai. Tai kas yra tikrovė? Kur ji egzistuoja? Ji tegali egzistuoti vienoje vietoje — tavo prote, kuriuo tu kurty stebi ir dalyvauji savo paties tikrovėje. Riplio aiškinti stebėjimai — vien sąmonės dalykai. Esmė čia kita — laisva valia, visai kaip sakė Džonas. Kai Džonas pabus, ji turės visa tai jam papasakoti. Ji neabejojo, kad čia ir yra krištolo lentelėje užrašyta paslaptis. Štai kodėl dalis žinios, parašytos lentelėje, buvo tekstas, o kita — lygtys. Fizikos formulės. Riplio siūlo teorija. Galvoje suskambo citata iš Biblijos, kurią vaikystėje išgirdo sekmadieninėje mokykloje: Dievo karalystė yra tavyje.

— Panele Stoun, jūs mane girdite? — paklausė Riplis.

— Taip, — tyliai atsakė Kotenė.

— Turit žinoti dar kai ką.

— Ką, Lesteri?

— Aš išsiaiškinau, kas parašyta lentelės dalyje, nematomoje dėl blykstės atšvaito.

Kotenė sulaikė kvapą.

— Jūs norėjote iš užrašo sužinoti, kaip užkirsti kelią Armagedonui. Jūs klaidingai supratote. Ten parašyta, kad Armagedonas turi įvykti.

POPIERINE FOTOGRAFIJA

Tą dieną, kai išrašė iš ligoninės Džoną — jo ranka vis dar buvo sugipsuota ir parišta — Kotenė sėdėjo priešais jį prie ąžuolinio stalo jos kambaryje Cadogan viešbutyje. Ant stalo buvo išdėlioti daiktai iš Violetos pastogės.

— Tu įsitikinęs, kad pajėgsi? — paklausė ji.

— Dar niekad taip gerai nesijaučiau, — šyptelėjęs atsakė jis. — Be to, laiko turime ne per daugiausiai.

— Jei pavargsi, — pasakyk, gerai?

— Klausau, daktare Stoun, — linktelėjęs galvą atsakė jis.

Kotenė paėmė Čonsio sąrašą ir perskaitė pastabą jo apačioje:

„Šią paslaptį saugo Dievo žodis“.

Ji pakėlė akis ir tarė:

— Gal čia raktas paslapties, kur jis paslėpė lentelę, o gal — visų šių sąrašo daiktų paskirtis. Atrodo, kad nėra jokio ryšio tarp kurių nors iš šių daiktų. Gal jis turėjo kokią kolekcionavimo maniją, ir šiuos sąrašo daiktus buvo numatęs įsigyti savo kolekcijai. Mums reikia sužinoti, kas vyko Londone 1878 metais.

— Bet pati sakei, kad tarp sąrašo daiktų nėra jokio ryšio, jų nesieja jokia bendra tema, — priminė Džonas. — Jeigu sąraše būtų vien Biblijos ar pypkės iš erikos šaknies, būtų labiau suprantama.

Jis dar kartą žvilgtelėjo į sąrašą, tada atsivertė apipelijusį iškarpų albumą.

— Jis tuoj subyrės į tūkstantį gabalėlių.

Kotenė žiūrėjo, kaip jis atsargiai atverčia viršelį. Sena nugarėlė sutreškėjo — ko gero, albumas buvo atverstas pirmą kartą per daugiau nei šimtą metų. Kotenė priėjusi atsistojo prie Džono ir jam per petį žiūrėjo, kaip jis verčia lapą po lapo. Juos dengė laiškai, užrašai, laikraščių iškarpos ir piešiniai. Dauguma pastarųjų buvo daryti rašalu ir vaizdavo įvairias žmogaus kūno dalis, tarp jų ir vidaus organus. Buvo ir vabzdžių, gėlių bei smulkių gyvūnų iliustracijų.

— Tikras menininkas, — pakomentavo Kotenė.

— Matyt, jis domėjosi daug kuo — ir botanikos, ir medicinos dalykais, — tarė Džonas. — Bet ką jis buvo sumanęs 1878 metais? Kam jam reikėjo visų tų daiktų iš sąrašo?

— O štai straipsnis apie Čonsį ir jo bičiulį Erazmą Vilsoną. Ar prisimeni kitą straipsnį, kurį radome pastogėje?

Jis buvo sulenktas perpus, tad Kotenė padėjo Džonui išskleisti baigiantį suplyšti laikraščio popierių, kad galėtų perskaityti tekstą.

— Londono dermatologas daktaras Erazmas Vilsonas ir plaučių ligų specialistas daktaras Čonsis Vajatas sukūrė naują vaistą, — balsu skaitė Džonas. — Jie teigia, kad vaistas palengvins simptomus astmos — sekinančios ligos, nuo kurios jie abu kenčia.

— Vadinasi, Čonsis buvo ir gydytojas, ir mokslininkas, — tarė Kotenė.

— Ir dar filantropas. Prisimeni tą paslaptingą sumanymą, minimą kitame straipsnyje? Tikriausiai štai ką jie turėjo galvoje: čia parašyta, kad juodu su Vilsonu paaukojo daugiau kaip dvidešimt tūkstančių svarų sterlingų senoviniam Egipto obeliskui atgabenti iš Aleksandrijos į Londoną.

— Smagu, kai turi pinigų, — atsakė Kotenė. Ji paėmė nuo stalo virvele perrištą nedidelę metalinė dėžutę ir atrišo mazgą. Atidariusi dangtelį atsargiai išėmė pluoštelį popierinių fotografijų, priklijuotų prie kieto pagrindo. Visų nuotraukų priekyje fotografas buvo užrašęs kokios profesinės informacijos, o paraštės buvo išmargintos pagražinimais. Kiekviena išblukusi sepijos atspalvio fotografija užfiksavo akimirką prieš daugiau kaip šimtą trisdešimt metų.

Pirmoje fotografijoje orus ponas ilga tamsia barzda, su akiniais apskritais metaliniais rėmeliais pozavo ant didelio pastato laiptų. Kotenė apvertė nuotrauką. Braižu, panašiu į sąrašo iš pastogės, buvo užrašyta: „Vestminsterio ligoninė, 1875 m.“.

— Tikriausiai čia Čonsis, — balsu svarstė Kotenė. Apžiūrėjusi nuotrauką padavė ją Džonui.

Kitoje fotografijoje tas pats vyras stovėjo tarp geros dešimties kūnų, gulinčių ant žemės ir uždengtų antklode. „Choleros epidemija“, skelbė užrašas kitoje pusėje.

Trečioje vyriškis stovėjo priešais kitą didelį pastatą su rusų vilkšuniu prie šono. Ant nuotraukos nugarėlės buvo užrašas: „Prie Kristaus ligoninės Njugeito gatvėje su Reksu“.