Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Maraja grakščiai išrietė kaklą ir padėjo galvą Eliui tarp kojų.

— Eikš, — sukuždėjo ji apsisukdama ir atsiklaupdama. — Aš pridegiojau žvakių aplink visą vonią.

Ji paėmė jį už rankos ir patraukė prie savęs.

Elis nesileido traukiamas. Maraja atsiduso. Ji įkišo ranką į chalatą ir erzindama paglostė sau krūtį. Kita ranka ji glostinėjo sau pilvą, o paskui nuleido ją žemiau, į tarpkojį.

Elis kalbėdamas su Star žiūrėjo į Marają, ir jo balsas ėmė trūkčioti.

— Mes turime duoti Stoun veiksmų laisvę — panašiai kaip arkliui. Turime pririšti ją pakankamai ilgu pavadžiu, kad galėtų užkopti į uolos viršūnę, o tada ją nustumti. Ir turime užtikrinti, kad tai įvyktų viso pasaulio akivaizdoje. Tada pirštu prikišamai parodysime jai, kokios kruvinos jos rankos. Visi pamatys jos nesėkmę, o tada mums teliks pasiimti jų sielas.

Maraja atsistojo. Chalatas prasiskyrė, bet ji nė nemanė jo susijuosti.

— Turėsiu pradėti be tavęs, — pasilenkusi sukuždėjo ji Eliui į ausį ir išėjo iš kambario.

— Klausyk, Tempest, atsirado vienas reikalas, kuriuo turiu pasirūpinti. Paskambinsiu tau vėliau.

— Tikiuosi, nes nelabai suprantu, ko iš manęs norit.

Elis padėjo ragelį ir nusišypsojo sau pačiam. Maraja Hapsburg mano, kad minko jį kaip vašką. Ji nesupranta, kad suktas jos planas jam tik į naudą. Ji mano galinti kūdikiu parsivilioti Ričardą namo. Ričardas pamanys, kad negimęs vaikelis jo. Maraja nežino dar vieno dalyko. Jos vyras pabrukęs uodegą jau parėjo pas Elį. Kaip visada. Ir Elis davė Ričardui dar vieną užduotį — paskutinę — o tada su Rumdžaliu bus baigta. Mat Elis jau pradėjo stumti Ričardą iš jo pareigų savo armijoje, kad atlaisvintų jas žmogui, gerokai stipresniam už Hapsburgą. Tas žmogus turės Elio genų.

LAUKIAMASIS

Kotenė sėdėjo ligoninės chirurginio skyriaus laukiamajame. Šalia prie durų stovėjo Venatori agentas.

— Gal norėtumėte kavos? — paklausė slaugytoja.

— Ačiū, ne.

— Ar yra kokių naujienų apie mano sūnų? — paklausė slaugytojos moteris, sėdinti ant smėlio spalvos audeklu trauktos kėdės.

— Gydytojas ateis pas jus, vos tik baigsis operacija, — atsakė slaugytoja.

— Ar negalėtumėte sužinoti — gal yra kokių naujienų? — paklausė moteris. Jos balsas ir apatinė lūpa drebėjo. — Labai prašau.

— Mielai, — atsakė slaugytoja.

Jai išėjus, moteris paėmė popierinę nosinę iš dėžės, stovinčios šalia ant grindų. Ji atrodė pamišusi iš sielvarto. Jos plaukai kabojo it virvės, kiti buvo užkritę ant išraudusių, ištinusių akių.

— Jūsų sūnus operacinėje? — paklausė Kotenė.

Moteris linktelėjo.

— Jam tik dešimt.

— Užjaučiu, — tarė Kotenė. — Tikiuosi, jis pasveiks.

— Jis susilaužė kaklą, — paaiškino moteris. — Šoko nuo medžio. Be jokios priežasties. Tiesiog ėmė ir nušoko. Negali būti, kad jis tyčia norėjo susižeisti... ar ne? Dabar juk tiek savižudybių. Dedasi kažkas siaubinga. Girdėjote, kaip tai pavadino popiežius? Žmones apsėda piktosios dvasios. Ar galite patikėti?!

— Apačioje, skubiosios pagalbos kabinete, visi tik apie tai ir kalbėjo, — atsakė Kotenė.

Į laukiamąjį įėjo vyras su žalia chirurgo uniforma ir po smakru kabančia žydra kauke.

— Kas čia su arkivyskupu Taileriu?

— Aš, — atsistodama atsakė Kotenė.

Gydytojas pasisveikindamas ištiesė ranką.

— Turiu gerą naujieną. Arkivyskupas patyrė galvos traumą, jam sukrėstos smegenys, bet kaukolė nelūžo. Mes įdėmiai jį stebėsime — žiūrėsime, kad nepradėtų kraujuoti ir panašiai. Be to, jam atviras kairio stipinkaulio lūžis.

— Atviras?

— Lūžęs kaulo galas išlindo pro odą. Į tokius lūžius lengvai gali įsimesti užkratas, nes kaulo nesaugo minkštieji audiniai ar oda. Mums teko iš vidaus išvalyti lūžio vietą ir sutvirtinti kaulą. Jei prasidės infekcija, susidursime su daugybe naujų problemų, ir kaulas tada gali sunkiai gyti.

— Bet jis pasveiks? — paklausė Kotenė.

— Jis pabus čia keletą dienų, kad galėtume jį stebėti. Prijungsime lašinę, kad gautų pakankamai skysčių, ir duosime dideles antibiotikų dozes. Taip, jam labai skaudės, bet jis turėtų visai pasveikti. Išrašiau analgetiko — jeigu prireiks. Jis susimušė kelis šonkaulius ir kitas kūno vietas.

— Ačiū jums, — tarė Kotenė.

— Patikrinsiu jo būklę vėliau. Tikiuosi, šis įvykis nesugadino jums atostogų.

Kotenė nežinojo, ką atsakyti.

— Tiesą sakant, mes važiavome su reikalais.

Kaip dar ji galėjo tai pavadinti?

— Kada galėsiu jį pamatyti? — paklausė ji.

— Dabar jis pooperacinėje palatoje. Maždaug už valandos bus nuvežtas į palatą.

— Labai jums ačiū.

Gydytojui išėjus Kotenė pažvelgė į moterį, kurios sūnus buvo operacinėje.

— Tikiuosi, jūs irgi sulauksite gerų naujienų. Nė kiek neabejoju.

Kotenė išėjo iš laukiamojo ir pasuko į automobilių aikštelę — ten jos mobilųjį telefoną pasieks stipresnis signalas. Ji pakėlė telefono dangtelį, surado sąraše Tedo Kaselmano pavardę ir nuspaudė pokalbio pradžios mygtuką.

DU LONDONAI

Dangus — kai patiri vienatį su Dievu.

— KONFUCIJUS

Virš miesto leidosi prieblanda, kai Kotenė prisikišo mobilųjį telefoną prie ausies ir klausėsi, kaip skamba telefonas Tedo Kaselmano kabinete PŽT. Išėjus iš ligoninės vestibiulio buvo vėsu, tad ji atsisuko nugara į vėją. Gal Tedas pietauja, pamanė ji žiūrėdama į laikrodį ir skaičiuodama laiko skirtumą.

Kai jau manė, kad įsijungs jo balso pašto dėžutė, išgirdo nepažįstamą balsą.

— Tedo Kaselmano kabinetas.

— Labas. Čia Kotenė Stoun. Ar Tedas ten?

— Labas, panele Stoun. Ne, jis... ne, jo nėra.

Mergina mikčiojo.

— Kas čia kalba? — paklausė Kotenė.

— Aš esu pono Kaselmano padėjėja. Ponas Kaselmanas... eee... Atleiskite, viskas taip baisu.

— Kas ne taip? — paklausė Kotenė jusdama, kaip į vidurius staiga įslenka baimė. — Kažkas atsitiko?

— Taip, — lūžtančiu balsu atsakė mergina.

Kotenė sulaikė kvapą.

— Šįryt čia, PŽT, įvyko savižudybė. Mes visi priblokšti.

Kotenė apsisuko. Šaltas oras gėlė į skruostus ir akis.

— Tedas? — sukuždėjo ji.

— Oi, ne, ponas Kaselmanas gyvas ir sveikas. Jis koridoriuje kalbasi su detektyvu. Bet žinau, kad jis norėjo pasišnekėti... Luktelkit, štai jis ateina.

Tik dabar Kotenė įkvėpė oro. Tą akimirką, kai ji pamanė, kad Tedas mirė, nematomas mazgas užgniaužė jai gerklę.

— Kotene, bandžiau su tavim susisiekti, — tarė Tedas.

— Atleisk, kad taip nutraukiau pokalbį. Šiandien, kaip tik tuo metu, kai atsiliepiau į tavo skambutį, Džoną partrenkė mašina. Vairuotojas pabėgo iš įvykio vietos. Džonas smarkiai nukentėjo, bet pasveiks. Tačiau aš žinau, kad čia buvo ne šiaip sau avarija. Ji buvo tyčinė. Čia tas pats, kas nutiko Torntonui ir Vajatui. Jie nori prisikasti iki manęs.

— Labai užjaučiu, Kotene. Ar galiu kuo nors padėti Džonui? Tau? Atrodo, kad padėtis tampa nebevaldoma.

— Nemanau.

Kotenė standžiau susiveržė apykaklę.

— Tavo padėjėja sakė, kad PŽT nusižudė žmogus. Kas įvyko?

— Jaunas technikas nusišovė tualete.

— Tu teisus, pasaulis darosi nebevaldomas, — atsakė Kotenė. — Taigi tarsi man dar neužtektų blogų naujienų, kokią dar norėjai pranešti, kai skambinai?

— Dabar, pasikeitus aplinkybėms, tai nebeatrodo svarbu.

Tedas atsiduso.

— Tempest Star išspausdino tavo nuotrauką pirmame Nationa l Courier puslapyje. Tu ir Džonas apsikabinę oro uoste. Svarbu ne pačios nuotraukos, bet užrašai po jomis. Kitoje nuotraukoje tu verki atsisėdusi šalikelėje, o Džonas tave guodžia. Ji stengiasi sudaryti vaizdą, neva tarp judviejų romanas.