Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Jautėsi senas ir silpnas. Pirmą kartą per popiežiavimą jam dingtelėjo, ar įstengs toliau eiti savo pareigas. Jų našta taip sunkiai slėgė pečius... ir protą. Viskas aplinkui byrėjo į šipulius. Bjaurastis, slenkanti virš pasaulio, darėsi nepakenčiama. Ką jam daryti?

— Galva neišneša, ar ne?

Popiežius pakėlė akis, kad pamatytų, kas ištarė šiuos žodžius.

Ant sofos kitoje miegamojo pusėje sėdėjo Senis, vos matomas šešėlyje.

— Ko tau reikia? — paklausė popiežius.

— Viskas krypsta į blogąją pusę. Ko gero, dabar būtų tinkamas metas iš naujo apgalvoti mano pasiūlymą ir padaryti tai, ko prašiau. Šiaip ar taip, pirmiausiai turėtum rūpintis savimi.

— Tu nelaimėjai.

— Taip, bet man visai nedaug tetrūksta.

— Galų gale būsite įveikti. Mes jus išvysime. Visame pasaulyje turiu per keturis šimtus tūkstančių kunigų. Įsakiau jiems tučtuojau pradėti egzorcizmo apeigas.

Senis nusijuokė.

— Tuščiai gaišti laiką. Mano karių — milijoną kartų daugiau. O kas atliks apeigas budistams, musulmonams, induistams ir judėjams? Šią akimirką jie irgi žudosi. Mielas senas drauge, ne viskas tavo ir tavo bažnyčios rankose. Mano kariai vienu metu gali pasiekti tūkstančius visų tikėjimų ir sektų sielų — ne taip kaip tavo niekinga kunigų armija.

Popiežius prisimerkė. Jo širdis virė neapykanta — šio jausmo jis kaip gyvas nebuvo patyręs.

— Bet mes vis dar turim prieš jus vieną ginklą.

Jis sužaibavo akimis į Senį.

— Kotenę Stoun.

ŠOKOLADO SKONIO GĖRIMAS

Lesteris Riplis atsimerkė ir pažvelgė į miegamojo lubas. Visas lubas jis buvo išklijavęs tamsoje šviečiančiomis žvaigždėmis ir planetomis, tad sutemus jos visuomet darydavo įspūdį, tarsi jis sklęstų saulės sistema. Spoksodamas į švelnius kremo spalvos dangaus kūnus jis suvokė, kad iš visų ligšiolinių bandymų susilieti su visatą apimančiu energijos tinklu šis, paskutinis, sukėlė jam didžiausią pasitenkinimą ir įkvėpimą.

Lesteris neretai įsivaizduodavo daugybę siūlų, vedančių į skirtingus takus. Kartais jis tyčia pasirinkdavo skirtingus takus vien tam, kad pajustų dėl to atsirandantį energijos antplūdį. Tačiau šįvakar ta energija kone svaigino. Jaudulys tekėte tekėjo juo, kai suvokė, kad nėra vienintelis žmogus pasaulyje, žinantis kvantų suvėrimo siūlu paslaptį. Kažkas anksčiau už jį tai suprato ir prieš tūkstančius metų užrašė Kotenės Stoun nuotraukose užfiksuotos relikvijos paviršiuje.

Bet ko jis nemato dėl fotoaparato blykstės atšvaito? Ką ta žurnalistė žūtbūt trokšta sužinoti? Ir ką tai turi bendra su sumanymu užkirsti kelią Armagedonui?

Staiga Lesteriui šovė į galvą mintis. Visus tris kartus buvo fotografuota šiek tiek kitokiu kampu. Kiekvienoje nuotraukoje buvo matyti nedidelė dalis blykstės nubalinto užrašo, bet sudėjęs visas tris visos žinios negalėjai perskaityti. Galbūt elektroniškai paryškinęs ženklus jis įstengs perskaityti tiek, kad ras Kotenei Stoun reikalingą atsakymą.

Lesteris atsistojo ir nuėjo į virtuvę. Uždegė šviesą ir atidarė šaldytuvą. Pasičiupęs skardinę Yoo - hoo, smarkiai pakratė ir atkimšo. Keliais dideliais gurkšniais išgėręs šokolado skonio gėrimą, priėjo prie kortų stalelio ir dar kartą pažiūrėjo į tris nuotraukas. Laikas nedideliam stebuklui, pamanė jis.

Paėmęs nuotraukas jis nuėjo prie savo kompiuterio, stovinčio ant rašomojo stalo šalia televizoriaus. Prie kompiuterio buvo padėtas skaitytuvas — juo Lesteris kartais nukopijuodavo mėgstamų komiksų viršelius. Lesteris įjungė kompiuterį į tinklą ir laukdamas, kol pasikraus, išsišnypštė nosį į popierinę nosinaitę. Kai kompiuteris pasikrovė, paleido Adobe PhotoShop programą. Įdėjęs pirmą nuotrauką į skaitytuvą liepė programai vaizdą nuskaityti ir perkelti į standųjį diską. Paskui pakartojo tas pačias operacijas su antra ir trečia nuotrauka.

Lesteris prisitraukė kėdę arčiau ekrano ir ėmė tyrinėti skaitmeninį pirmos nuotraukos variantą. Jis tris kartus spustelėjo nuorodą didinti. Vienas, du, trys. Pritraukęs blykstės nubalintą lentelės plotą, pabandė įžiūrėti kipą. Deja.

Tada jis spragtelėjo vaizdo meniu ir pasinaudojo būsenos komanda, kad nuskaitytą spalvotą vaizdą pakeistų pilkais tonais. Staiga blykstės nubalintame lopinėlyje pasirodė ligi tol nematyto kipo gabaliukas. Pirma linijos dalis buvo ne lygtis, o tekstas — tuo Lesteris nė kiek neabejojo. Tai, ką įstengė perskaityti, jis užrašė geltoname bloknote ir spragtelėjo lygio reguliavimą. Pakoregavus šviesių bei tamsių tonų, paskui ir pustonių kreives, jam pavyko išgauti dar keletą dvejetainio kodo gabalėlių. Užrašęs tai, kas pasidarė matoma, jis spragtelėjo antrą skaitmeninį vaizdą ir pritraukė žvilgantį plotą.

Šioje nuotraukoje lentelė buvo matoma kiek kitu kampu. Net nieko nedarydamas jis pamatė dalį linijų, kurios pirmoje nuotraukoje buvo neaiškios. Atlikęs tas pačias pavertimo į pilką vaizdą ir lygių korekcijos operacijas jis sugebėjo dar kai ką iššifruoti.

Lesteris vėl išsišnypštė nosį prieš pradėdamas dirbti su trečia nuotrauka. Ši apėmė didžiausią koduoto užrašo dalį. Dar kartą atlikęs ryškinimo operacijas jis sugebėjo įžiūrėti kiek daugiau pranešimo. Jis užsirašė ką iššifravo, tada paėmė geltoną bloknotą su nuotraukomis ir grįžo prie kortų stalelio. Numetęs nuotraukas ant jo, atsisėdo ir ėmė analizuoti savo užrašus. Kadangi buvo įpratęs mąstyti fizikos ir kvantų mechanikos teorijų kategorijomis, jam sunkiai sekėsi suprasti užšifruotą paprastą kalbą.

Sukeitus vietomis užrašų nuotrupas išaiškėjo lentelės žinia.

Lesteris Riplis sukikeno didžiuodamasis, kad sugebėjo išspręsti galvosūkį. Jis juk ir yra galvosūkių sprendėjas. Jis atsistojo, priėjo prie šaldytuvo ir pasiėmė paskutinę skardinę Yoo - hoo.

Pakėlė ją tarsi sakydamas tostą.

— Vadinasi, norite užkirsti kelią Armagedonui? — tarė jis balsu. — Ką gi, panele Stoun, jūsų laukia didžiulis netikėtumas.

GENAI

Sėdėdamas ant senoviškos kėdės plačia atkalte Elis Ladingtonas surinko numerį belaidžiame telefone. Atsiliepė Tempest Star.

— Manau, mums reikia keisti žaidimo planą, — gurkšnodamas konjaką Remy Martin Louis XIII tarė jis.

— Kam? Galit man dėkoti, kad Stoun pirmame puslapyje kariasi ant kaklo kunigui. Laikraštis guli prie kiekvienos prekybos centrų kasos. Žinot, kiek žmonių jį skaito? Net jeigu jo neperka, stovėdami eilėje perskaito užrašą po nuotrauka. Abiejų — Stoun ir Tailerio — dainelė sudainuota.

— Vienas jų išvestas iš rikiuotės.

Maraja įėjo į kambarį apsivilkusi Elio chalatą. Ji atsisėdo jam prie kojų ir atsirėmė nugara į blauzdas.

Elis įjungė telefono garsiakalbį, padėjo aparatą ant stalo šalia savęs ir praskėtė kelius, kad ji galėtų atsilošti, o jis kedenti jai plaukus.

— Kaip suprasti? — paklausė Star.

— Atrodo, arkivyskupą Tailerį Londone partrenkė mašina ir vairuotojas pabėgo iš įvykio vietos.

— Kokia nelaimė!

— Ko gero, jis sulauks šiek tiek užuojautos. Dabar manau, kad tai tik į gera. Žinau, Kotenei Stoun nedaug trūksta, kol ras lentelę. Mes jai kliudėme, ėmėmės įmantrių priemonių ją sukompromituoti — tavo reportažas buvo tikrai genialus — bet galų gale turime susitaikyti su faktu, kad relikviją ji ras. Mes padarėme bemaž viską, kad tai atitolintume. Jei akylai ją seksime, galbūt mums pavyks lentelę iš jos pavogti, kaip pavogėme kitas. Bet imu galvoti, ar mums nereikėtų keisti taktikos. Šįsyk turime būti šalia, kai ji ras lentelę. Tiesą sakant, mes turime leisti Stoun rasti relikviją.