Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Džonai, — sušnabždėjo ji grįždama prie kėdės ir sėsdamasi. — Man rodos, imu šį tą suprasti, kas čia darosi. Ar tiki, kad vienu metu galime būti dviejose vietose, kaip tas siūlas — priklausomai nuo to, į kur sutelki mintis, kur nori būti?

Ta mintis atginė prisiminimą.

— Kai buvau Peru, mane išmokė vieno meditacijos būdo. Dar ir dabar bandau jį įvaldyti.

Džonas atsisėdo kitoje stalo pusėje.

— Tave to išmokė šamanas? Tas žmogus, apie kurį man pasakojai?

Kotenė vis dar stengėsi išrikiuoti pakrikas mintis.

— Kai paskutinį kartą įsileidau į vidų tai, ką Jačakas vadino skysta šviesa, jutau, tarsi būčiau dviejose vietose — mačiau save stovinčią dviejuose paplūdimiuose. Ir buvau įsitikinusi, kad iš vieno galiu pereiti į kitą.

Kotenė perbraukė pirštais plaukus.

— Vėliau Čikagoje susitikau su keistu žmogeliu. Jis matė mano darytas lentelės nuotraukas — buvau nunešusi jas į Ilinojaus universitetą. Jis fizikas ir man pasakė, kad užrašas ant lentelės susijęs su kvantų mechanika. Pasak jo, dvejetainiu kodu padarytas įrašas lentelėje sutampa su jo sukurta teorija. Ją jis vadino siūlo teorija ir bandė man išaiškinti, kad kvantų pasaulyje dalelės vienu metu gali egzistuoti keliose vietose. Jis, girdi, įrodęs, kad taip pat yra ir mus supančiame pasaulyje. Lesteris Riplis teigė, kad visos galimybės ir baigtys jau egzistuoja — daugmaž tą pat Peru aiškino man Jačakas. Esmė ta, kad esama daugybės takų ar siūlų. Gyveni ten, į kur sutelki savo mintis. Ar ką nors supranti?

— Be abejo. Tai mes vadiname laisva valia.

Kitą rytą po pusryčių Kotenė su Džonu sėdo į traukinį ir per valandą nuvažiavo iki Hanboro stotelės netoli Oksfordo.

Išlipę iš traukinio jie patraukė į Violetos Kračfild, Tomo Vajato protetės, sodybą. Iki jos buvo penkiolika minučių kelio pėsčiomis.

— Netoliese ilsisi Vinstono Čerčilio palaikai, — tarė Džonas, kai juodu praėjo rodyklę į Bleidono bažnyčią. — Papasakosiu tau įdomų dalykėlį. Kadaise savižudžius laidodavo po vieškeliu, bet prieš tai persmeigdavo kuolu.

— Kaip siaubinga! — dairydamasi per petį tarė Kotenė.

— Paskui devyniolikto amžiaus pradžioje kai kas nusprendė, kad šis paprotys barbariškas. Buvo priimtas įstatymas, leidžiantis savižudžius laidoti bažnyčių kiemuose, bet...

— Visada atsiranda koks „bet“.

— Bet... Juos buvo galima laidoti tik nuo devynių valandų vakaro iki vidurnakčio ir, aišku, be bažnytinių apeigų.

— Tu juk kalbi apie anglikonų bažnyčią, ne katalikų? Savižudžių katalikų kapinėse laidoti negalima, ar ne?

— Tu teisi.

— Žiūrėk! — Kotenė parodė į dviejų aukštų namą kitapus lauko. Prie vartų kabojo užrašas „Kračfildai“. — Tikriausiai čia.

— Tikriausiai, — pritarė Džonas.

Du kaminai kyšojo iš stogo iškriko namo, apsupto sodų, užžėlusių laukinėmis gėlėmis, piktžolėmis ir krūmais. Iš vieno kamino rangėsi dūmai.

— Kažkas yra namie, — balsu pagalvojo Kotenė.

Šaligatvio plokštėmis grįstu taku jie priėjo prie aptrešusių medinių durų. Džonas pabeldė pajuodusiu žalvariniu plaktuku.

— Ei, ar kas nors yra namie? — sušuko jis.

Palaukę kelias minutes jie pabeldė dar kartą. Netrukus durys girgždėdamos atsidarė.

— Laba diena, — tarė Džonas.

Tarpduryje stovėjo trapi senutė, kiek pakumpusi nuo metų naštos. Jos plaukai buvo tokie reti, kad pro juos prasišvietė rausvas kiaušas.

— Ponia Kračfild? — paklausė Kotenė. — Violeta?

Moteris spoksojo į Džoną pro nučiupinėtus dvižidinius lęšius.

— Čia tavo moteris? — paklausė senutė.

— Atleiskit, nesupratau? — tarė Džonas.

Ji pasitraukė į šalį ir lazdelės mostu paragino užeiti.

— Eikit į svetainę, ten šilta, — tarė. — Gal norit, kad susigriebčiau plaučių uždegimą?

Kotenė žvilgtelėjo į Džoną, ir juodu įžengė į seną namą.

— Dabar sėskitės čia ir sušilkite, — moteris pabarbeno lazdele į atgręžtos į židinį sofos atlošą.

Svečiai palaukė, kol senutė įsitaisė ant supamojo krėslo ir tik tada atsisėdo patys.

Svetainė buvo tikrove virtęs senienų pardavėjo sapnas. Kambarys buvo prigrūstas tamsių baldų; dažnas buvo uždengtas pledu. Ant kiekvieno stalo — begalės vazelių, arbatinukų, statulėlių, įrėmintų fotografijų ir lempų. Ant senovinio pianino šono kabojo gobelenas.

— Jūs — Violeta Kračfild? — paklausė Džonas.

Atrodė, kad šie žodžiai apstulbino senutę.

— Žinoma. Kas tau pasidarė, Alistarai?! Gal galvelė suminkštėjo?

Ji pamojo Kotenei.

— Virinimo puodas indaujoje.

— Indaujoje? — nesusigaudė Kotenė.

— Paimk virinimo puodą ir užkaisk virš krosnies. Šiandien turėsi išskalbti tik patalynę. Kibk į darbą.

Kotenė dirstelėjo į Džoną.

— Ponia Kračfild, aš ne Alistaras. Mano pavardė Džonas Taileris, o ji — Kotenė Stoun.

Kurį laiką Violeta užsimerkusi suposi. Paskui pažiūrėjo į Kotenę ir suniurnėjo:

— Kotenė. Hmmm. Argi toks vardas tinka gražiai merginai?

— Mes norime užduoti porą klausimų, — tarė Džonas.

— Turit atnešt daugiau malkų, — pareiškė Violeta. — Sudekit jas čia.

Ji lazdele lyg ginklu parodė į židinį.

— Be to, apleidai sodą.

Senutė kurį laiką tylėjo, paskui, tartum pirmą kartą juos matydama, paklausė:

— Kokia, sakei, tavo pavardė?

— Džonas Taileris.

Violeta vėl ėmė suptis.

— Malonėk įmesti dar vieną pliauską, kad man nereikėtų, Džonai Taileri. Seni mano kaulai greitai šąla.

— Mielai.

Džonas priėjo prie akmeninio židinio. Atrodė, kad jis vienintelis šilumos šaltinis name. Židinio žnyplėmis jis pakėlė ąžuolinę pliauską.

Staiga Džonas nustėro. Jis iš lėto įkišo pliauską į ugnį neatitraukdamas akių nuo išlietos iš ketaus užpakalinės židinio sienelės, saugančios plytas ir atspindinčios karštį į kambarį.

Pačiame sienelės viduryje buvo Venatori ženklas.

SĄRAŠAS

Kažkas trumpai pabeldė į namo duris, paskui Kotenė su Džonu išgirdo brakštelint spyną ir tuoj skausmingai sudejavo atidaromos durys.

— Labas, ponia Kračfild. Čia aš, Dorotė. Ką tik atsirakinau duris ir įėjau.

Į svetainę įėjo pusamžė moteris. Ji pasidėjo ant grindų didelį krepšį, tada nusivyniojo nuo kaklo šaliką.

— Turime svečių? — žiūrėdama į Kotenę ir Džoną paklausė ji.

Violeta Kračfild pažvelgė į du lankytojus. Iš jos sumišusios išraiškos Kotenė suprato, kad senutė neprisimena su jais kalbėjusis.

— Labas, — tarė Kotenė ir atsistojusi prisistatė. Džonas pasekė jos pavyzdžiu.

— Malonu susipažinti, — atsakė Dorotė. — Aš — ponios Kračfild namų šeimininkė. Prieš mane ja dirbo mano motina.

Ji nukreipė savo dėmesį į senutę ir garsiai tarė:

— Na, kaip laikomės šiandien, ponia Kračfild?

— Šąlu. Oras labai drėgnas, — atsakė Violeta. — Gal užmestum dar vieną pliauską, brangute?

Dorotė žvilgtelėjo į ugnį.

— Kiek vėliau. Reikia, kad liepsna sudegtų ir liktų karštų anglių. Tada jums bus šilta.

Ji čiupo pledą nuo artimiausios kėdės ir užklojo juo Violetai kojas.

— Jūs — ponios Kračfild draugai? — tada paklausė.

— Atleiskite, — atsakė Kotenė. — Mums derėjo paaiškinti. Aš esu reporterė. Mes rengiame reportažą apie britų gydytojus ir mediciną devyniolikto amžiaus pradžioje. Vienas ponios Kračfild giminaitis buvo Londono gydytojas Čonsis Vajatas. Mes tikimės rasti ko nors, kas papasakotų apie daktarą Vajatą: senų užrašų, dienoraščių, nuotraukų — to, kas leistų mums sužinoti, kaip tuo laikotarpiu gyveno ir dirbo gydytojai, su kokiomis kliūtimis susidurdavo.