Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Ričardas nesibaimino, kad kas nors įsidėmės mašinos numerį ir išsiaiškins, kad ją išsinuomojo jis. Nuomos punkte jis pateikė klastotą asmens liudijimą, o virš tikrų numerių buvo uždėjęs padirbtus. Taigi dėl to nėra ko jaudintis, kas kita — kaip taikliai iššauti.

Ričardas galvojo apie savo planą, kol važiavo autostrada 1-395 ir Džordžo Vašingtono keliu. Dar vieną progą jis turės Reigano oro uoste.

Jis padidino greitį, aplenkė du automobilius ir atsidūrė tiesiai už volvo. Pro galinį langą dabar matė taikinio galvą. Automobilius teskyrė keli metrai.

Volvo sustojo prie šaligatvio, kur atskridę keleiviai laukė maršrutinių autobusų ir taksi. Ričardas sustojo prie pat. Jis nuleido biuiko langą ir iškišo pro jį pusiau automatinį pistoletą, uždengęs jį laikraščiu Sports Illustrated.

Volvo vairuotojas išlipo, apėjo aplink automobilį ir atidarė užpakalines dureles.

Kai išlipo taikinys, Ričardas nuspaudė gaiduką.

Kotenė Stoun brovėsi pro sausakimšą Vašingtono Ronaldo Reigano nacionalinio oro uosto atvykimo salę su kelionmaišiu prie šono. Ji buvo baisiai išvargusi nuo skrydžio ir nuliūdinta kelionės į Čikagą — susitikimų su daktaru Evansu ir keistu, bet intriguojančiu Lesteriu Ripliu. Rengdamasi į Tomo laidotuves, viduje tebejuto skausmą, sukeltą jo mirties. Geriau negu kas kitas ji žinojo, kad puolę angelai šitaip siunčia jai žinią: traukis, pasiduok. Bet ji nė nemanė to daryti. Tomas nebūtų jai to leidęs. Ir ji neleis, kad jo mirtis būtų perniek.

Kotenė buvo užsisakiusi kambarį Georgetown Inn viešbutyje. Iškart po laidotuvių ji susisieks su Tedu ir vėl kibs į darbą. Ji nieku gyvu negali jo apvilti. Juk jis baisiai rizikavo grąžindamas ją į PŽT. Ant kortos pastatyta jų abiejų karjera.

Salės gale, kur minia praretėjo, Kotenė stabtelėjo ir ėmė dairytis monsinjoro Diušamo — jis pažadėjo parvežti ją iš oro uosto. Staiga jos žvilgsnį patraukė vyras, stovintis priešais už kelių žingsnių. Jis vilkėjo džinsais, juodu megztiniu aukšta apykakle ir sunkiu zomšos švarku. Jo šypsena tiesiog švietė pro minią. Kotenė akimirksniu pažino tas akis.

— Džonai! — sukuždėjo ji ir pribėgo prie jo. Paleidusi krepšius iš rankų, ji apsivijo jam aplink kaklą ir smarkiai prisiglaudė. — Negaliu patikėti, kad tu čia.

Džonas Taileris laikė ją apkabinęs. Kiti atskridę keleiviai juos apėjo.

Kotenė atsitraukė nuo jo.

— Atleisk. Kam nors gali susidaryti klaidingas įspūdis pamačius, kaip kariuosi ant kaklo arkivyskupui.

Kotenė pakėlė akis į lubas.

— Kodėl aš taip elgiuosi?

Džonas vėl ją apkabino ir sušnabždėjo:

— Sveika, Kotene Stoun.

— Sveikas, Džonai Taileri, — atsakė ji.

Kurį laiką juodu stovėjo apsikabinę. Kaip jauku jai buvo padėjus galvą jam aut peties... kai jis taip arti. Vos užuodžiamas losjono po skutimosi kvapas, sumišęs su jo odos kvapu, sukėlė galvoje prisiminimų laviną.

Galop Kotenė nuo jo atsitraukė.

— Labai džiaugiuosi, kad tu čia, — šluostydamasi ašaras tarė ji.

— Ir aš, — imdamas jos kelionmaišį ir nešiojamąjį kompiuterį tarė jis. — Eime. Manęs laukia automobilis.

Jis pirmas nuėjo prie lauko durų.

Lauke Džonas rankos mostu parodė į pilką volvo, stovinčią prie šaligatvio. Kai juodu prisiartino, Kotenė atpažino vyrą, stovintį prie automobilio.

— Labas, panele Stoun, — atidarydamas dureles pasakė monsinjoras Diušamas.

— Ilgą kelią sukorėte — net iš Naujosios Meksikos, — tarė Kotenė. — Malonu matyti jus vėl.

Kotenė atsisėdo ant užpakalinės sėdynės.

— Man irgi, — atsakė Diušamas. — Jūsų Ekscelencija, — linktelėjo jis šalia Kotenės įsitaisiusiam Džonui.

Kitą akimirką volvo išsuko į eismą.

Ričardas privažiavo prekybos centrą ir pastatė biuiką prisigrūdusios aikštelės viduryje. Širdis vis dar daužėsi — tiesiog aršiai, grasindama iššokti iš krūtinės. Jis nepataikė į Tailerį, bet nenumanė, kur galų gale nulėkė paklydusi kulka. Ričardas nematė, kad kas būtų parkritęs. Jis iššovė, bet pistoleto duslintuvas ir triukšmas oro uosto terminale visiškai nustelbė šūvio garsą. Niekas net nekrūptelėjo. Jis metė zigzauerį ir sporto žurnalą ant automobilio sėdynes, nuspaudė akceleratorių ir išlėkė iš oro uosto teritorijos.

Jis nepataikė.

Elis nepagirs.

Ričardas išlipo iš automobilio, nuėmė netikrus numerius ir išmetė į netoliese stovinčią šiukšliadėžę. Vėl atsisėdęs į automobilį, nuleido atlošą ir įsijungė radiją. Suradęs radijo stotį, transliuojančią klasikinę muziką, nustatė norimą garsą, atsilošė į atkaltę ir užsimerkė. Šitiems dalykams jis netinkamas.

Ričardui Hapsburgui plyšo kantrybė.

ENERGIJOS TINKLAS

Lesteris Riplis sumaigė į kamuolį visus netvarkingai išdėliotus ant kortų stalelio geltonus lapus iš bloknoto.

— Beprasmiška, — suniurnėjo jis mesdamas kamuolį ant grindų.

Jis nesuprato. Nors užmušk, nesuvokė, ką turėjo galvoje Kotenė Stoun sakydama, kaip ji turės užkirsti kelią Armagedonui. Ką, po galais, ji įsivaizduoja esant parašyta toje lentelėje — jei ten lentelė, o ne dar koks velnias? Ten su menkiausiomis smulkmenomis užkoduota jo teorija. O kuo čia dėta ta Stoun? Po paraliais — ji juk tik kvailoka televizijos žurnalistė.

Lesteris pažiūrėjo į tris nuotraukas ir nusišluostė nosį į dilbį. Išskyroms valyti nereikėjo nosinės — jis nebuvo susigriebęs peršalimo ar kokios infekcijos. Taigi snargliai buvo švarūs. Jam tik alergija. Lygiai taip pat jis nusivalytų traiškanas.

Jis prikišo didinamąjį stiklą prie kiekvienos nuotraukos dalies, kur tekstą slėpė blykstės atspindys.

— Armagedonas, — balsu tarė jis. Ką ji iš tikrųjų turėjo omenyje — paskutinį didįjį karą? O gal kokį asmeninį mūšį? Reikėjo išgauti iš jos daugiau. — Aš galiu sudėlioti viską į daiktą. Aš galiu išprotauti.

Lesteris Riplis įkvėpė pro nosį didžiulį oro gurkšnį ir jį išpūtė. Jis norėjo leisti savo protui pailsėti. Labiausiai neįtikėtinus atradimus jis padarydavo tokiomis akimirkomis — kai atsiverdavo visatai ir leisdavo visai jos energijai plūsti į jį. Šitaip jis išmąstė ir savo siūlo teorijos esmę. Jis vėl padarys, kad protas taptų švarutėlis, imlus. Bet pirma, kaip mokė senelė, jis privalo padėkoti Kūrėjui, kad davė išminties, kurios jis siekė. Jeigu jis darytų kitaip — melstų Jo išminties — jo smegenys, ko gero, pripažintų, kad jos neturėjo. Visada neprošal padėkoti Kūrėjui už tai, ką jau turi.

Gyvenk taip, tarsi tavo fantazija būtų tiesa, ir taip bus, mokydavo jį senelė. Matyk tai, ko nori, ir gausi.

Lesteris žinojo, kad visi atsakymai — jo galvoje. Raktas — reikiamai juos vaizduotis. Panašiai kaip su tuo nupieštu kubu, kurį jis rodė Kotenei Stoun. Svarbiausia — jo požiūris.

Kai šviesa suplūdo į jo vidų, Lesteris Riplis patyrė taikos pojūtį. Lenktynės, kuriose visuomet lėkdavo jo smegenys, sulėtėjo, paskui visai nutrūko. Kaip jis galėjo kam nors paaiškinti šį potyrį? Jis jautėsi, lyg būtų dalis energijos tinklo, jungiančio viską visatoje ir gal net už jos ribų.

Kai volvo pasuko prie Kotenės viešbučio, ji žiūrėjo pro automobilio langą.

— Iki laidotuvių vos spėsi atsigaivinti, — tarė Džonas. — Tikriausiai esi išsekusi.

— Protiškai, fiziškai, visaip kaip tik įmanoma. Bet už poros valandų, kai viskas bus baigta, grįšiu į viešbutį ir pailsėsiu.

Džonas paėmė Kotenės delną.

— Esi stipri moteris. Patikėk manim: Dievas niekada nepareikalaus iš tavęs daugiau, negu tu pajėgi.