Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Aš čia jau senokai, — paaiškino Lesteris. — Nenorėjau, kad kas nors užimtų mūsų staliuką, kol ėjau į tualetą.

Jis pakėlė lapą nuo grindų ir atsisėdęs prieš Kotenę tarė:

— Gerai — jūs girdėjote apie Kristupą Kolumbą, ar ne?

Jis pavartė akis.

— Žinoma — juk visi yra girdėję apie jį. Bet ar žinot, kad protas mato tik tai, ką tiki esant įmanomą?

Riplis spoksojo į ją akivaizdžiai laukdamas atsakymo.

— Atleiskit, bet aš nesuprantu, — papurtė galvą Kotenė.

Riplis prispaudė delnų viršų prie akių.

— Žinau, žinau. Man ašaroja akys.

Gal jai nereikėjo sutikti pasimatyti su šiuo vyruku. Jis buvo daugiau negu keistas — neabejotinai kuoktelėjęs.

— Ką gi, aiškinu, — tarė jis. — Aš studijuoju kvantų fiziką, kitaip sakant, tiriu pasaulį kvantų — dalelių, mažesnių už atomą, — lygmeniu. Tame pasaulyje negalioja šio pasaulio taisyklės, ir atvirkščiai. Kvantų pasaulyje susiduriame su reiškiniu, vadinamu superpozicija — tai reiškia, kad dalelės vienu metu gali būti dviejose ir daugiau vietų ar dviejų ir daugiau būsenų. Taip yra, nes, pavyzdžiui, atomai nėra daiktai, o tik tendencijos. Kvantų fizika skaičiuoja tik galimybes, o egzistuoja visos galimybės. Galimybė virsta tikrove tik tada, kai ją pasirenka sąmonė.

Jis ėmė kažką keverzoti ant servetėlės.

— Žiūrėkit.

Kotenė žiūrėjo į tai, ką rašė Riplis. Atrodą, kad ten daugiausia matematikos lygtys — skliaustai, skaičiai, ženklai — bet lygiai taip pat tai galėjo būti bepročio kliedesiai.

— Pone Ripli, jūs...

— Lesteri. Vadinkit mane Lesteriu.

— Lesteri, jei norit, kad suprasčiau, turit kalbėtis su manim paprastais žodžiais.

— Ar norit kavos — juodos, baltos, mokos ar dar kokios? — paklausė Riplis.

— Ačiū, ne. Gal vėliau.

— Aš irgi negeriu kavos, bet nusipirkau, kad galėčiau užimti mums stalelį. Užsisakiau be kofeino — jei kartais reikėtų gurkštelėti.

Riplis nusiėmė kepuraitę, sumaigė servetėlę į gumulą ir energingai pasitrynė juo pakaušį. Plaukų kuokštai pasišiaušė keistais kampais.

Daugiau negu keistas, pamanė Kotenė. Tik tą jo keistumą beveik užgožė kažkoks nuoširdumas ir genialumas.

Jis prisitraukė kitą servetėlę, kruopščiai nupiešė kubo kontūrą ir pastūmė priešais ją.

— Gerai į jį pažiūrėkit. Pasakykit, kokiu kampu į jį žiūrit: iš viršaus žemyn, iš apačios į viršų ar iš šono?

— Iš viršaus, — dirstelėdama į Riplį atsakė Kotenė.

— Ne, ne — žiūrėkit į kubą, ne į mane, — jis kalbėjo lyg dusdamas.

Kotenei buvo betrūkstanti kantrybė, bet ji įsižiūrėjo į piešinį. Netikėtai kampas pasikeitė. Ji pakėlė akis ir nusišypsojo.

— Dabar matau jį iš šono, — tarė ji.

— Supratot?

— Tai tik optinė apgaulė, — išprotavo Kotenė.

— Taip! — Riplis plojo delnais per stalą. — Aš niekaip nekeičiau piešinio — visos galimybės jau egzistavo. Regėjimo kampo — to, ką matot, — tikrovę apibrėžė jūsų sąmonė. Štai kas iš tikrųjų yra pasaulis: galimybės arba, kaip sakėt, optinės apgaulės. Tikrovė yra optinė apgaulė. Optinė apgaulė yra tikrovė, bet tik tada, kai ją suvoki ir tampi jos dalyviu.

Kotenė atsilošė ant kėdės. Ji numanė, ką jis turi galvoje, nors ir miglotai.

— Žinau, jums sunku tai suvokti ir tuo patikėti. Taigi grįžkime prie Kolumbo. Pasakojama, kad Kolumbo laivams prisiartinus prie Karibų jūros salų, čiabuviai jų nematė. Kodėl? Todėl, kad negalėjo jų įsivaizduoti, negalėjo suvokti tokio dalyko, kaip šimto tonų tristiebis laivas. Čiabuvių šamanas pažvelgė į jūrą ir pamatė vilnis, besiritančias nuo laivų pirmagalių, tad suprato, kad ten kažkas turi būti. Bet jo protas neįstengė pamatyti laivų. Jis ilgą laiką įdėmiai žvelgė į horizontą, ir pagaliau laivai įgavo pavidalą. Jis juos išvydo. O kai šamanas apibūdino juos kitiems čiabuviams, ir šie sutelkė dėmesį, jie irgi juos pamatė.

— Ši istorija pramanyta, — tarė Kotenė.

Riplis patraukė pečiais.

— Visi kvantų fizikai supranta šiuos principus, bet jų aiškinimui būdingas vienas nedidelis trūkumas. Jau sakiau, kad kvantų pasaulyje atomai vienu metu gali egzistuoti daugiau negu vienoje vietoje. Tai įrodyta daugybe dokumentų — ne taip kaip Kolumbo istorija. Šiaip ar taip, kvantų pasaulis ir tas, kurį matome plika akimi, abu yra teisingi žiūrint iš tam tikro taško, bet negali būti teisingi vienu metu. Kodėl šis stalelis negali vienu metu būti dviejose, trijose ar tūkstantyje vietų, kaip sugeba dalelės kvantų pasaulyje?

Riplis vėl nusišluostė pakaušį.

— Nenumanau, — prisipažino Kotenė kuo toliau, tuo labiau žavėdamasi.

— Aš sužinojau atsakymą. Jis paaiškintas mano siūlo teorijoje.

Riplis išsitraukė iš portfelio rudą voką ir išėmė iš jo tris nuotraukas.

— Tai parašyta ir ant to dirbinio, kurio fotografijas teigiate padariusi. Visi mano aiškinimai ir lygtys yra čia, šiame kode.

Jis parodė į vieną iš nuotraukų.

— Sakėt, jos darytos per archeologinius kasinėjimus Peru. Kaip tai galėjo nutikti?

— Nežinau, kaip tai galėjo nutikti, bet lentelė buvo rasta Peru. Buvau ten, kai ją atkasė.

Kotenė nutilo ir susidėjo rankas ant kelių.

— Lesteri, viskas, ką man sakėt, atrodo labai įdomu, bet nelabai tikiu, kad tai ir parašyta lentelėje. Turiu pagrindą manyti, kad užrašas — kur kas daugiau negu kažkokia Naujojo amžiaus fizika.

Riplis susiraukė, iš dešinės akies upeliu pasipylė ašaros.

— Bet joje iš tikrųjų taip parašyta. Labai sudėtingu trimačiu dvejetainiu kodu. Dalis — lygtys, kita — tekstas.

— Tuomet pasakykit man, kas parašyta toje dalyje, kur tekstas.

— Prašom, — atsakė Riplis. — Ten parašyta, kad visos galimybės jau egzistuoja ir panašiai.

— Ir viskas?

— Iš esmės taip. Paskutinių poros eilučių neįžiūriu per blykstės atspindį.

Vėl tuščiai sugaišau laiką , pamanė Kotenė.

— Neabejoju, kad koks nors mokslininkas jus išklausys, — tarė ji.

Riplis perbraukė delnu viršugalvį.

— Ar galiu pasilikti nuotraukas? — paklausė jis.

— Žinoma. Turiu kopijas. Ačiū, kad radot laiko, Lesteri. Turiu bėgti. Reikia išsiregistruoti iš viešbučio ir spėti į lėktuvą — skrendu į Vašingtoną.

— Turbūt vyriausybės užduotis? — atsakė jis. Kiekvienas veido raumenėlis bylojo apie nusivylimą.

— Laidotuvės, — atsakė Kotenė.

— Užjaučiu.

Kotenė atsistojo ketindama išeiti iš kavinės.

— O ką tikėjotės ten būsiant parašyta? — paklausė Riplis.

— Norėjau, kad ten būtų pasakyta, kaip man sukliudyti Armagedonui.

ZIGZAUERIS

Ričardas Hapsburgas vairavo išsinuomotą biuiką Masačiusetso prospektu Observatorijos žiedo kryptimi. Jis buvo per tris automobilius atsilikęs nuo savo taikinio — keleivio, sėdinčio ant užpakalinės pilko volvo S80 sėdynės. Ričardas irzo, nes jau neišnaudojo progos paleisti šūvį — dvejojo tas kelias sekundes, kurias taikinys buvo neuždengtas. Jeigu susimaus, Elis sumaigys jam kiaušius.

Ant keleivio sėdynės gulėjo zigzaueris P226. Ričardas nebuvo taiklus šaulys, bet šią užduotį jam įbruko prieš jo valią. Jis siūlė Eliui nusisamdyti žudiką, bet Elis nesutiko. Jis akivaizdžiai nenorėjo jokių pašaliečių, bijojo, kad informacija nutekės. Be to, Ričardas neabejojo, kad Elis ir vėl jį išbando.

Ričardas sekė paskui volvo, kol ji važiavo 14-ąja gatve ir išsuko į greitkelį US-1. Jis negalėjo privažiuoti volvo prie šono ir iššauti abiem mašinoms judant. Argi įmanoma paleisti taiklų šūvį, kai pats vairuoji automobilį?