Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Halkas. Štai ko jam reikia. Jis nupieš fantastiškąjį Halką žaliu spalvikliu ir palauks, kol mintys tvarkingai išsirikiuos.

Lesteris Riplis čiupo nuo sofos galo naujausią The International Journal of Theoretical Physics numerį, pasiėmė iš stovinčio ant ruošos stalo kavos puodelio ploną žalią spalviklį ir grįžo prie kortų stalelio. Visus metus taupė žurnalo prenumeratai, kainuojančiai daugiau kaip tūkstantį aštuonis šimtus dolerių. Užtat žurnalas tarnavo dviem tikslams: Lesteris ne tik jį skaitydavo, bet ir jame braižinėdavo ir paišinėdavo.

Lesteris atsivertė žurnalo puslapį, kurio dar nebuvo primarginęs, ir ėmė piešti. Paraštėje įgavo pavidalą Halkas. Jo veidą buvo iškreipusi grimasa, tartum būtų bandęs pakelti per sunkų svorį.

Lesteris bemat pasijuto geriau. Netvarka jo smegenyse ėmė nykti, informacija ėmė rūšiuotis ir nuosekliai įgavo aiškią struktūrą. Jis niūniavo „Tu praradai tą meilės jausmą“. Tomas Kruzas su savo draugeliais lakūnais dainuojantis šią dainą „Oro gvardijoje“ Lesteriui buvo viena iš mėgstamiausių kada nors matytų filmų scenų. Gal dar kartą pasižiūrės šį filmą šįvakar. Iš jo DVD diskelių kolekcijos šis buvo bene dažniausiai žiūrimas.

Riplis spėjo nupiešti tik Halko galvą, veidą ir kairę kūno pusę, bet to pakako. Jei reikės, vėl padarys pertraukėlę ir nupieš dešinę pusę.

Jis iš naujo ėmė apžiūrinėti nuotraukas, o paskui rašyti pastabas ant juodraščio skiautės, nukritusios ant grindų nutuštinant stalelį. Netrukus popieriuje pritrūko vietos visiems jo skaičiavimams ir prielaidoms.

Riplis vėl nukėblino į virtuvę. Spintelėje po stalčiumi su stalo sidabru buvo sukrauta šūsnis geltono popieriaus bloknotų. Jų Lesteris sunaudodavo daugybę.

Čia dar stovėjo plastiko krepšelis su padrožtais minkštais pieštukais, kokius daugiausia naudodavo pradinių klasių mokiniai, ir žmogaus-šikšnosparnio galvos pavidalo drožtukas. Lesteris pasiėmė tris bloknotus, tris pieštukus, drožtuką ir grįžo prie stalelio.

Praėjus trims valandoms nuo tada, kai ėmė tirti nuotraukas, Lesteris Riplis atsistojo ir ėmė vaikštinėti aplink staliuką.

Kas galėjo tai parašyti? Kas tiksliai pakartojo jo siūlo teoriją? Tiesa, ši buvo išsamesnė negu jo, parašyta užkoduotų žodžių ir kvantų mechanikos lygčių deriniu. Atrodė, kad kai kurios dalys — tiesioginiai sakiniai, tik į juos buvo įterpta sudėtingų lygčių, parašytų trimačiu dvejetainiu kodu. Sudėtingiausia ją šifruojant buvo suprasti, kada užkoduotas buvo tekstas, o kada — matematikos lygtys. Liko klausimų dėl dalių, nematomų dėl blykstės atspindžio, be to, jam nepaprastai magėjo iškoduoti paskutines eilutes, bet jų irgi nebuvo galima įžiūrėti dėl tos pačios priežasties. Bet jis buvo įsitikinęs, kad tai, kas ten parašyta, dar labiau patvirtina jo teoriją.

Taigi ant kažkokios paslaptingos stiklo plokštės užrašyta jo teorija, įrodanti, kad esama daugybės pasaulių — lygiagrečių pasaulių, sukurtų minties energijos ir egzistuojančių vienu metu. Siūlo teorija teigė, kad kiekviena mintis yra atspindima pasaulyje, kuriame gyvename, negana to, dar ir visoje visatoje. Visos galimybės jau buvo sukurtos. Visos baigtys jau egzistuoja. Šiose nuotraukose kažkas, kaip ir Riplis, teigė, kad visa medžiaga, energija, siela ir dvasia yra tarpusavyje susiję, galima sakyti, suverta ant vieno siūlo. Ši teorija, identiška jo, aiškino tiltą tarp kvantų pasaulio su jo bangos-dalelės dualumu taisyklių ir klasikinės fizikos taisyklių. Kaip ir Riplis, ji atsakė į klausimą: „Jei elektronai vienu metu gali būti dviejose vietose, tai kodėl to negali žmogus?:?“ Kai leidi protui pažvelgti į tikrovės sąvoką kitomis akimis, atsakymas paprastas.

Riplis vėl atsisėdo ir dar kartą pažiūrėjo į savo užrašus ir nuotraukas. Tada apvertė pirmąją ir dar kartą perskaitė užrašytą pavardę ir telefono numerį.

Stipriu, drąsiu balsu jis tarė:

— Panele Kotene Stoun, čia daktaras Lesteris Riplis iš Ilinojaus universiteto Čikagoje Antropologijos fakulteto.

Eidamas prie telefono, kabančio ant virtuvės sienos, repetuodamas dar du kartus ištarė tuos žodžius.

— Evansas į jas net nežiūrėjo, Tedai, — kalbėjo Kotenė magnetine kortele atrakindama savo kambarį Crowne Plaza viešbutyje. — Palikau jas, bet abejoju, ar jis skirs joms bent sekundę savo laiko. Atleisk, kad per mane turėjote išlaidų.

— Ką darysi — kartais lieki tuščiomis, — guodė ją Tedas Kaselmanas. — Toks jau mūsų darbas. Ką dar judu su Vajatu buvote įtraukę į ekspertų sąrašą?

— Evansas teikė daugiausiai vilčių.

Kotenė padėjo tuščią portfelį lovos kojūgalyje.

— Ko gero, tik veltui švaistysiu pinigus ir gaišiu laiką skraidydama po visą šalį ir bandydama įkalbinti ką nors dar pažiūrėti nuotraukas.

Kotenė sudribo ant lovatiese uždengtos lovos.

— Be to, noriu eiti į Tomo laidotuves. Jaučiu poreikį jose būti.

— Nuo to niekas nepasikeis.

— Žinau, bet man derėtų taip pasielgti. Mes jau ėmėme vienas kitą neblogai pažinti. Neabejoju: jis būtų atėjęs su manim atsisveikinti, jei viskas būtų įvykę atvirkščiai. Iškart po laidotuvių vėl imsiuos šios temos, o kol kas turiu tuos reikalus atidėti į šalį.

— Gal tau reikia organizuoti kelionę, susitarti dėl viešbučių?

— Tedai, tu bjauresnis už tikrą tėvą. Aš jau suaugusi, žinau ką kada daryti.

— Aš tik stengiuosi tave apsaugoti, mažyte.

— Iki, — tarė ji ir išjungė mobilųjį telefoną.

Tiek laiko nuėjo šuniui ant uodegos per šitą kelionę! — pamanė ji nusispirdama batelius ir išsitiesdama aukštielninka. Nėra ko abejoti — iš kitų kipų ekspertų sulauks tokios pat reakcijos. Dabar ją išgelbėti gali tik didžiulis laimingas atsitiktinumas.

Suskambo jos mobilusis. Kotenė atidarė dangtelį ir pažiūrėjo į skambinančiojo langelį, tikėdamasi, kad perskambino Tedas. Bet numeris prasidėjo 312 — Čikagos kodu.

KRISTUPAS KOLUMBAS

Kotenė tarp Starbucks kavinės lankytojų dairėsi vyro su beisbolo kepuraite, ant kurios išsiuvinėtas animacinių filmukų herojus Kojotas. Lesteris Riplis sakė, jinai jį pažinsianti iš tos kepuraitės. Turėtų būti lengva pažinti, tada pamanė ji. Bet kepuraitės su Kojotu salėje nebuvo matyti.

Kažkas smarkiai sudavė jai per petį ir privertė atsisukti.

— Panelė Stoun? Aš Lesteris Riplis iš Ilinojaus universiteto Antropologijos fakulteto Andų studijų programos.

Jis kalbėjo, lyg būtų repetavęs. Lesteris sušnarpštė suraukdamas nosį paskui ištiesė ranką. Jis buvo kresnas turbūt kokių trisdešimties metų vyras ašarotomis akimis. Iš po kepuraitės su filmukų personažo atvaizdu kyšojo šviesūs plaukai. Prie šono vyrukas laikė apsitrynusį portfelį.

— Malonu susipažinti, Lesteri, — spausdama ranką tarė Kotenė. — Atsiprašau, bet aš ne visai supratau, ką sakėte telefonu.

Lesteris pakiknojo galvą.

— Aš... aš užėmiau ten vietas.

Riplis nusisuko ir nuėjo pirmas rodydamas kelią.

— Atsiprašau, — vis kartojo jis, nes atsitrenkė beveik į visus sutiktus žmones.

Tikras dramblys porceliano krautuvėje, eidama jam iš paskos pamanė Kotenė. Viename šone marškiniai buvo išsipešę, o verdamas diržą Lesteris praleido porą kilpų kelnių užpakalyje. Klasikinis išsiblaškiusio mokslininko pavyzdys.

— Prašom, — ištraukdamas jai kėdę tarė jis.

Nuo sėdynės ant grindų nusklendė popieriaus lapas. Kotenė pamatė, kad ant jo parašytas ir tris kartus pabrauktas žodis „Užimta“. Kitas lapelis, irgi su užrašu „Užimta“, gulėjo apskrito stalo viduryje, prispaustas nenugertu kavos puodeliu.