Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kažkas patraukė jo akį. Jis palinko virš dėžės svarstydamas, kaip nesusitepus rankų paimti tai, ką pamatė. Atsitiesė ir tris kartus pamojo delnais priešais dalytuvą. Atsiplėšęs popierinį rankšluostį uždėjo ant dešinės rankos delno, kad odos nepaliestų jo dėmesį patraukęs daiktas.

Lesteris Riplis įkišo ranką į šiukšliadėžę ir ištraukė tris nuotraukas.

PAGUNDA

Buvo apsiniaukę, kai popiežius vienas ėjo Vatikano sodų taku. Trumpai lepinusi rudens dienos šiluma vakarop pasitraukė, tad Šventasis Tėvas ant baltos sutanos buvo užsivilkęs vėjastriukę su gobtuvu. Neseniai jis privačioje koplytėlėje sielojosi dėl Tomo Vajato netekties. Tardamas „In nomine Patris et Filu et Spiritus Sancti“ jis persižegnojo, paskui meldė Dievo suteikti Tomo Vajato sielai amžiną atilsį. Dabar popiežius laikė atsivertęs dvidešimt trečią Psalmyno psalmę ir balsu perskaitė ketvirtą eilutę: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus.

— Tinkamai pasirinkta.

Popiežius stabtelėjo ir pažvelgė ten, iš kur pasigirdo balsas. Ant suolelio šalia tako sėdėjo vyras. Jo plaukai ir šilkiniai marškiniai buvo beveik tos pačios — pelenų — spalvos. Jis buvo pasistatęs juodo apsiausto apykaklę.

— Gal prisėsi prie manęs? — tarė Senis rankos mostu parodydamas į laisvą vietą ant suolelio.

— Ko tau reikia? — paklausė popiežius.

— Šiek tiek tavo laiko.

Jis nusišypsojo, tad jo žodžiai nuskambėjo manieringai ir ramiai.

Šventasis Tėvas sudvejojo. Kadangi Senis savo laikysena nerodė nė menkiausio grasinimo, jis akivaizdžiai siekė išmušti jį iš pusiausvyros.

— Mes neturime ką vienas kitam pasakyti.

— Dar ir kiek turime. Tiesą sakant, net daugiau, negu galėtume čia aptarti. Taigi mums galbūt reikia išsiaiškinti, kas svarbiausia.

Jis patapšnojo per suolelį šalia savęs.

— Bet pirma labai prašau atsisėsti ir atsipalaiduoti.

Popiežius iš lėto atsisėdo, pasidėjo ant kelių Bibliją ir užvertė.

— Aš apstulbęs, — tarė Senis. — Nerodai jokio nerimo, kai aš šalia. Pagirtina.

— O man reikėtų nerimauti?

Popiežius parodė ranka sodus aplink.

— Tu lankaisi mano valdose. Galbūt tau ir derėtų nerimauti.

Senis globėjiškai mirktelėjo, tada tarė:

— Vienas iš jūsų karių krito.

— Nieko nepadarysi — karas.

— Kitų laukia tas pats.

— Klausiau, ko nori, — priminė popiežius.

— Galų gale — kad jūs pasiduotumėte.

— Neįmanoma. Parodei nesugebąs pranašauti. Gal pažeminimo tūkstantmečiai nepraėjo be pėdsako ir atėmė iš tavęs protą?

— Daug kas kaltino mane blogesniais dalykais.

— Neturiu laiko šitoms kalboms.

— Turi jo rasti. Jei leisi Furmielio dukrai sužinoti paslaptį, tavo rankos netrukus bus suteptos daugybės krauju.

— Paaiškink, ką turi galvoje.

— Nesupranti? Nejau visai neįsivaizduoji, koks aš įskaudintas? Jaučiu ne pažeminimą, o didžiulį skausmą, netekties pojūtį ir įniršį. Jei iš tavęs atimtų rojų, rastum būdą atsiteisti. Tada elgtumeisi visai kaip aš.

— Gal reikėjo apie tai galvoti, kai apsiskelbei esąs lygus Kūrėjui. Kita vertus, aš visai ne toks kaip tu.

— Aš buvau Jam lygus. Visi buvome lygūs. Visi gražūs. Visi verti pagarbos. Jam nepatiko, kai mečiau Jam iššūkį. Dėl to ir kilo mūšis. Aš ir mane palaikiusieji kėlėme Jam grėsmę, kurios Jis negalėjo pakęsti. Ir neapgaudinėk savęs: tu toks pat kaip aš, nes tavo širdyje tūno neapykanta, nepasitikėjimas ir tamsa. Jų rasi kiekvieno žmogaus širdyje.

— Sakei, mano rankos bus suteptos...

— Laiko lieka vis mažiau. Tai moteriai nedaug trūksta, kol ras paskutinę lentelę. Neleisiu, kad tai įvyktų.

— Tai todėl jūs pasiėmėte Tomą Vajatą? Nes bijote Kotenės Stoun?

— Nekenčiu jos, nes ji vis griauna mūsų planus. Jeigu per ją mums teks greičiau baigti paskutinius pasirengimus, mes išsiduosime. Jau vien dėl to daug kas nusiteiks prieš mus.

— Klausiu dar kartą: ko tau reikia?

— Kad įsikištum.

— Ar tuomet bus išgelbėta gyvybė tų, kuriuos minėjai?

— Kodėl tau nepadarius to, kas geriausia mums visiems, ir neįtikinus jos liautis, nusukti akis, nuleisti rankas. Jeigu ji nesiliaus, patirs tik dar daugiau skausmo. Galų gale ji pakenks žmogui, kurį myli labiausiai.

— O jeigu pasielgsiu, kaip prašai, ką už tai gausiu?

— Galią, kuriai neprilygsta jokia kita.

— Galios jau turiu.

— Turtų, didesnių už visų kada nors gyvenusių karalių.

Šventasis Tėvas plačiu mostu parodė popiežiaus rūmų link.

— Apsidairyk. Kaip visa tai vadini?

— Mąstai ribotai. Neįsivaizduoji, ką galiu tau duoti. Tu nepajėgus to suvokti.

— Niekada nesidėjau esąs kažkas daugiau negu paprastas žmogus.

— Tuomet suteiksiu tau išminties ir intelekto, kad pranoktum didžiausius mūsų meto — ne, visų laikų — mąstytojus.

— Ar žinai paslaptį, kurią ji stengiasi įminti?

— Taip.

— Atskleisk ją man, ir aš padarysiu, kaip tu prašai.

Senis garsiai nusijuokė.

— Kas čia juokinga?

— Aš ne kvailys.

— Žinai, ką manau? — paklausė popiežius.

— Norėčiau išgirsti.

— Manau, kad tave apėmė neviltis. Bet žinok: nėra pagundos, prieš kurią neatsilaikyčiau.

— Antrą kartą to nesiūlysiu.

— Aš manau, kad Kotenė Stoun netrukus suduos jums tokį smūgį, kad jūs neatitoksite.

— Pasižiūrėk į savo rankas. Matai ant jų kraują? Ar jis leis tau gyventi?

Popiežius atsistojo ir atgręžė nugarą Seniui.

— Atstok nuo manęs, šėtone, — paliepė jis. Kai atsigręžė norėdamas pakartoti savo žodžius, ant suoliuko niekas nebesėdėjo.

HALKAS14

Lesteris Riplis nukraustė kortų stalelį priešais televizorių ir viską sudėjo į tris šūsnis koridoriuje, vedančiame į vienintelį miegamąjį. Jam reikėjo švarios erdvės darbui. Švarios erdvės ir aiškaus proto.

Jis atsisėdo ant sulankstomos kėdės ir išdėliojo tris nuotraukas ant kortų stalelių. Šalia pasistatė apšviečiamą didinamąjį stiklą.

Nuo tada, kai tualete rado nuotraukas, negalėjo sulaukti, kada grįš namo. Pirmą darbo dieną jis tikrai nenorėjo, kad kas pamatytų jį vagiliaujantį iš šiukšliadėžės tualete. Bet nuotraukos prikaustė jo dėmesį, vos tik metė į jas žvilgsnį. Tą dieną — ji visa buvo skirta supažindinti jį su darbu — daktaras Evansas, matyt, nusprendė, kad jis paskutinis kvailys, nes jo mintys vis krypo į fotografijas. Riplis galvojo vien apie tai, kaip dar kartą į jas pasižiūrėti. Jis prisiminė, kad dalis to, kas panėšėjo į stiklo plokštę, buvo išmarginta glifais ar piktogramomis, bet jį apstulbino apatinė dirbinio dalis.

Nejaugi ten iš tikro tai, kas atrodo?

Pasibaigus darbo dienai jis koridoriais iškėblino iš universiteto pastato tvarkingai įsidėjęs į portfelį tris nuotraukas. Dabar savo bute jis galėjo niekieno nestebimas jas apžiūrėti.

Riplis palinko virš pirmos nuotraukos ir paėmė didinamąjį stiklą. Žiūrėdamas pro jį braukė pirštu per taškų ir brūkšnių eiles. Jis pajuto, kaip spragteli gaidukas jo smegenyse, ir mintys greitai ima vyti viena kitą.

Skaičiai. Matematikos formulės. Skaičiai, ženklai ir žodžiai? Formulės ir lygtys. Atskiri gabalai. Nuotrupos. Taip, skaičiai, ženklai ir žodžiai. Jo smegenys lyg koks itin galingas kompiuteris viską sudėjo į daiktą ir ėmė doroti.

Staiga Riplis atsilošė ir išjungė didinamojo stiklo šviesą. Jis gaudė kvapą, tartum būtų užbėgęs laiptais į kažkelintą aukštą.