Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Daugiau šia tema tavęs nevarginsiu. Matau, kad tai tavo jautri vieta.

— Panašiai.

— Gerai, mergyte, išdėstyk man savo planą ir pranešinėk, kas naujo. Gausiu tau pinigų, o kai būsi pasirengusi skristi, paskambink. Užsakysiu bilietus per PŽT komandiruočių skyrių.

Atskridusi į Čikagos O’Haros oro uostą, Kotenė maršrutiniu autobusu nuvažiavo į Crowne Plaza viešbutį. Trečią valandą ji turėjo susitikti su daktaru Gariu Evansu, Ilinojaus universiteto Antropologijos fakulteto Andų studijų programos profesoriumi.

Be penkių minučių trys ji stovėjo prieš jo sekretorę.

— Aš esu Kotenė Stoun, atvykau pasimatyti su daktaru Evansu.

Dešinėje rankoje ji laikė nedidelį odinį portfelį užtrauktuku uždaromu viršumi.

— Atėjo panelė Stoun, — telefonu pranešė sekretorė. Ji kiek pasiklausė ir padėjo ragelį. — Daktaras Evansas jūsų laukia. Prašom užeiti.

Kotenė negarsiai pabeldė į duris ir įėjo į kabinetą.

— Laba diena, — tarė Evansas stodamasis ir ištiesdamas ranką virš rašomojo stalo.

Jis atrodė maždaug šešiasdešimt penkerių, pliką viršugalvį bandė slėpti iš šono užšukuotais riebaluotais plaukais. Vilkėjo prastai pasiūtą kostiumą, nešiojo akinius storais lęšiais ir kalbėjo su ryškiu Vidurio Vakarų akcentu. Kabinetas buvo mažas, ankštas: knygos, popieriai ir aplankai buvo sukrauti sienas juosiančiomis kolonomis.

— Ačiū, kad sutikote mane priimti, daktare Evansai.

— Sakėte, kad turite kipų, — smalsiai žiūrėdamas į portfelį atsakė šis. — Prašom sėstis.

Kotenė atsisėdo priešais Evansą.

— Po jūsų skambučio nekantravau pamatyti ką radote, — prisipažino profesorius. — Juolab kad sakėte, jog pirmas turėsiu galimybę juos pamatyti.

Kotenė pasidėjo portfelį ant kelių.

— Taip, jūs pirmas.

— Kaip gavote kipus? — paklausė Evansas. — Man susidarė įspūdis, kad telefonu nenorėjote leistis į smulkmenas.

Kotenė nurijo seiles prieš atsakydama.

— Reikalas pernelyg sudėtingas, kad būtų galima paaiškinti telefonu. Ir aš galbūt jus suklaidinau. Pačių kipų neturiu, tik jų nuotraukas.

Kotenė atsegė užtrauktuką ir ištraukė tris dvylikos centimetrų pločio ir aštuoniolikos ilgio nuotraukas, atspausdintas namie. Ji išskleidė jas ant Evanso stalo ir stebėjo jo veidą: traukdamas nuotraukas arčiau savęs jis tankiai sumirksėjo, jo antakiai išsirietė.

— Kas čia? — paklausė jis.

— Krištolo lentelė, rasta per archeologinius kasinėjimus nuošaliame Andų kampelyje Peru.

Evansas išsitraukė iš stalčiaus didelę lupą. Paėmęs pirmą iš trijų fotografijų kraipė ją įvairiais kampais įdėmiai apžiūrinėdamas pro didinamąjį stiklą. Paskui pakartojo tą patį su antra ir trečia nuotrauka.

— Ką manote? — paklausė Kotenė. — Atrodo, kad apatinėje lentelės dalyje pavaizduoti kipai, ar ne? Panašu, kad brūkšniai — tiesi virvelė, o taškai — mazgeliai. Taip iš tikrųjų gali būti, tiesa?

— Galbūt, — gūžtelėjo pečiais Evansas. — Nesuprantu, kas čia per lentelė. Tikėjausi, kad atnešite man tikro kipo pavyzdį.

Profesorius pakėlė akis.

— Nelabai išmanau, ką čia turite, panele Stoun, bet vargu ar galiu jums padėti. Man reikėtų pamatyti patį kipą. Kaip nuvyta virvelė, iš kokios spalvos pluošto — visa tai ne mažiau svarbu negu mazgeliai — ar šiuo atveju taškai.

— Nejaugi jūs negalite iš to, ką matote, nieko suprasti? Gal galite bent pabandyti iššifruoti tuos brūkšnius ir taškus?

Kotenė suvokė, kad jos balsas skamba neviltingai.

— Tokiam tyrimui reikia labai daug laiko, o aš turiu jo labai mažai. Ar jūs bent galite patvirtinti, kad šios nuotraukos tikros, ar pateikti įrodymų, kad jose vaizduojamas tikras dirbinys? Ką aš žinau — gal čia tik išbraižytas stiklas.

— Be reikalo abejojate. Patikėkite: nuotraukose krištolo lentelė, rasta per archeologinius kasinėjimus Peru. Pati ją fotografavau prieš tai, kai ji buvo sunaikinta. Nejaugi neskaitėte apie tą tragediją — kaip daktaras Karlas Edelmanas ir visa komanda...

— Apie tas skerdynes? Žinoma, skaičiau apie jas, bet neprisimenu, kad ten būtų minėta kokia nors krištolo lentelė.

— Todėl, kad ji buvo sunaikinta. Visi tie žmonės ir mirė dėl tos lentelės. Visi ją mačiusieji privalėjo mirti.

— Jūs matėte ją, panele Stoun, ir likote gyva.

Kotenė atsistojo ir kelis kartus bakstelėjo pirštu į kipus primenančius ženklus vienoje iš nuotraukų.

— Tame užraše, tame kipe, esama kažko taip svarbaus, kad...

— Atsiprašau jūsų, panele Stoun.

— Būkite malonus, — prašė Kotenė. — Apie jus taip gerai atsiliepiama. Tikėjausi, kad jūs...

Evansas surinko nuotraukas nuo stalo ir ištiesė jai.

Kotenė pasitraukė nuo stalo.

— Pažiūrėkite į jas dar kartą. Prašau jūsų, daktare Evansai. Kai neturėsite ką veikti ar apims smalsumas — žvilgtelėkite į jas. Mano pavardė ir telefono numeris užrašyti kitoje pusėje.

Kotenė apsisuko ir išėjo iš kabineto.

Lesteris Riplis atėjo per anksti. Kaip visada. Tris kartus apvažiavo kvartalą, tada išlipo iš automobilio ir tris sykius apėjo pastatą. Tos prakeiktos akys ašarojo lyg verkiančio kūdikio. Tas prakeiktas žvarbus vėjas mane užknis, pamanė jis.

— Trečias aukštas, — tarė jis balsu prisiminęs, kur jam liepta prisistatyti. Gal tai lemtingas ženklas. Trečias aukštas, trečias aukštas, trečias aukštas.

Pažiūrėjo į laikrodį. Vis dar anksti, bet vaikštinėti lauke nebegalėjo. Jis žinojo, kad skruostai nuo šalčio dega raudoniu, o tos prakeiktos akys... Dieve, pirma diena darbe, o jis nepanašus į žmogų. Ko gero, išmes nė nepradėjus dirbti. O šio darbo jam labai reikėjo, nors jis buvo ir ne Fizikos fakultete, į kurį iš pradžių prašėsi priimamas. Antropologijos fakultetui reikėjo matematiko. Ką čia, žmogau, suprasi... Jis bus tyrimų profesorius — turės sudaryti dotuojamų tyrimų programą ir ją vykdyti, rūpintis dotacijomis ir skelbti tyrimų rezultatus. Dėl pastarosios užduoties gali kilti keblumų, nes niekas nenori skelbti jo siūlo teorijos. O ji — pagrindų pagrindas. Jis nieku gyvu jos neišsižadės. Užtat jam nereikės dėstyti, ir tai jam patiko. Bet antropologija? Jis nekantravo sužinoti daugiau konkrečių smulkmenų apie tai, ko iš jo bus tikimasi.

Riplis įėjo į pastatą ir ėmė kopti laiptais. Nesvarbu, kad teks prastumti kažkiek laiko — jis bus punktualus. Čia niekas nepakęs vėluojančiųjų.

— Velnias, velnias, velnias! — nusikeikė jis neužlipęs nė iki pirmos laiptų aikštelės. Pažastys sudrėko, prakaito srovelė nubėgo lūpa. Nervai. Štai kas jam darosi — jis nervinasi. Prisiminė reklamą per televizorių: „Niekas neturi pamatyti, kad prakaituoji“.

— O, Dieve! — tada ištarė jis pajutęs, kad susuka vidurius. Reikia eiti į tualetą. Jis juk negali sėdėti priešais naują viršininką ir justi, kaip žarnas trauko mėšlungis — o kas, jeigu jį išpils prakaitas, oda pašiurps ir jis galop neištvėręs apsidirbs?

Riplis užbėgo laiptais ir pagaliau atsidūrė trečiame aukšte. Jis pustekinis nuėjo koridoriumi mintyse melsdamasis, kad šiame aukšte būtų tualetas. Ačiū Dievui: durys su žalvariniu žmogeliuku, žyminčiu vyrų tualetą.

Kabinoje sėdėdamas ant unitazo Lesteris išsitraukė iš kišenės pakelį imodiumo, praplėšė ir sukramtė dvi tabletes. Išgelbėtas! — pamanė.

Galop pasijutęs geriau išėjo iš kabinos ir nusimazgojo rankas. Popierinių rankšluosčių dalytuvą valdė įmontuotas judesio jutiklis. Koks gudrus išradimas! Riplis pamojavo prieš jį ranka, ir iš aparato iššliaužė popierinis rankšluostis. Nusišluostęs rankas, Riplis išmetė popierių į šiukšliadėžę.