Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Fone pasirodė Džimo Džonso ir Liaudies šventyklos nuotraukos.

— Ši tragedija Kinijoje šiurpiai panaši į masinę savižudybę, 1978 metais įvykusią Gajanoje, kai 914 Džonstauno Liaudies šventyklos sektos narių nusižudė išgerdami vaisvandenių, į kuriuos buvo pridėta cianido. Ji primena ir masinę 1997 metų savižudybę Kalifornijoje — ten nusižudė 39 Dangaus vartų sektos nariai.

Daugiau smulkmenų apie šią siaubingą tragediją Kinijoje pranešime, vos tik ką nors sužinosime. O dabar kitos naujienos...

Lesteris Riplis sukramtė dar porą šaukštų vakarienės — mažai sūdytų „Gurmanų kukurūzų spragėsiu“ — ir įsmeigė akis į televizorių.

— Šlykštu, — tarstelėjo jis, paskui nulaižė druską nuo trijų pirštų. Vienas, du, trys, suskaičiavo mintyse. Apie Čangšos universitetą jis žinojo: viena jo doktorantūros kolegė buvo kinė, magistro laipsnį gavusi toje aukštojoje mokykloje. Jos vardas buvo Gu. Jis prisiminė, kad ji buvo graži. Ir protinga. Protinga, nes pritarė Ripliui. Ne taip kaip kiti — bukagalviai, skaitę jo disertaciją. Visi pripažįsta, kad esama penkių iš pažiūros skirtingų stygų teorijų. Ir žiogui aišku, kad taip gali būti. Niekam juk nekils mintis klausti, ar riebus šuo bezda. Bet kol kas niekas nepritarė jo hipotezei, kad yra ir šešta teorija. Lesteris vadino ją siūlo teorija: begaliniai lygiagretūs matmenys, kiti pasauliai, egzistuoja ir yra susieti ar lyg ant siūlo suverti vienintelio elemento, esančio kiekviename žmoguje. Na, gerai, ši teorija atrodo filosofinė, bet ji pagrįsta mokslu ir ją galima įrodyti matematiškai. Čia ir glūdi jos stulbinantis grožis: dvi pažiūrėti skirtingos mokslo šakos susilieja į tobulą vienumą ir drauge atsako į klausimą „Ar yra pomirtinis gyvenimas?“ Riplis susimąstė apie žodį „pomirtinis“. Labai niūru. Jis pagalvos ir galbūt sukurs kitą pavadinimą. Gal „anapusinis“ — nors jam šis žodis skambėjo nelabai tinkamai.

Riplis iškeverzojo servetėlėje priminimą sau išspręsti šį nereikšmingą klausimą, paskui sulankstė ją tris kartus ir įsikišo į marškinių kišenę. Ten jau gulėjo dribsnių dėžės viršus su užrašyta ant jo lygtimi ir elektros sąskaita — Riplis įžvelgė dėsningumą tarp sąskaitos numerio, sunaudotų kilovatvalandžių skaičiaus ir skaitiklio rodmens. Tokie dalykai pasitaiko ne šiaip sau. Sutapimų nebūna. Gal reikės pabraukti šiuos skaičius šeštadienio vakaro loterijoje.

Riplis nusišypsojo prisiminęs vardą, kurį pasirinko savo teorijai senelės garbei: Riplio siūlo teorija. Visą gyvenimą ji dirbo siuvėja — siuvo drabužius kitiems. Vaikystėje Lesteris ištisas valandas žiūrėdavo, kaip ji siuva į daiktą įvairius audeklo gabalus ir padaro iš jų naują, nepanašų į kitus apdarą. Ji aiškindavo jam, kad audeklas jau yra — tereikia išsirinkti reikiamus gabalus ir sujungti į galutinį gaminį.

Mylima Lesterio senelė nežinojo, kad siūdama ji atskleidė jam visatos paslaptį. Vieną dieną senelė paaiškino ją be galo paprastai. Kai ji ištarė savo žodžius, jam pasirodė, kad prasiskyrė debesys. Kad pajudėjo žemė po kojomis. Kad į jį kreipėsi Dievas.

— Lesteri, — tarė ji, — jei nori ko nors pasiekti šiame ar kitame gyvenime, turi įverti siūlą į adatą.

ESMĖ

Elis Ladingtonas nusivedė Marają ir Ričardą į savo kabinetą. Prabangos įspūdį kambaryje kėlė sodrių atspalvių knygų lentynos ir rankų darbo spintos iš juodosios dalbergijos, dengiančios sienas nuo grindų iki lubų. Išblizgintas žalvaris ir sidabras, visomis vaivorykštės spalvomis žaižaruojantis stiklas, Voterfordo krištolas, baltutėlis marmuras, plonas lakštinis auksas — viskas buvo geriausia, ką galima įsigyti už pinigus.

— Maraja, šįvakar tu stulbinančiai graži, — pagyrė Elis. — Sutinki, Ričardai?

Hapsburgas pritariamai linktelėjo, atsisėdo ant oda trauktos sofos ir patapšnojo gretimą plotelį, tikėdamasis, kad žmona prisės šalia. Bet kaip paprastai Maraja turėjo pirma parodyti šiek tiek dėmesio Eliui.

Ričardas irzo matydamas, kaip žmona perbraukia Eliui per petį ir ranką. Bet ji niekados nepasikeis — ypač bendraudama su Eliu.

— Eli, visuomet taip malonu tavo draugijoje, — tarė Maraja.

Ladingtonas paėmė jos delną, pakėlė ir pabučiavo pirštų galiukus.

— Maraja, — neslėpdamas nepasitenkinimo tarė Ričardas, — mes turime aptarti daugybę reikalų. Manau, reikia pradėti, jei vis dar nori važiuoti vakarieniauti.

Maraja išspaudė akivaizdžiai dirbtinę šypseną ir atsisėdo.

Elis pakrutino į šalis iškeltą smilių.

— Oi, ne, Ričardai. Jei užsakei vietas — atsiprašau. Liepiau paruošti vakarienę mums trims.

Jis pažvelgė į didžiulio ant grindų stovinčio senoviško laikrodžio ciferblatą su romėniškais skaičiais.

— Po kelių minučių mus pakvies vakarienės.

Elis Ladingtonas erzino Ričardą. Net kai Ričardas tardavo jo vardą, burnoje jusdavo kažkokį rūgštumą. Ričardas kartais susimąstydavo, kaip ištartas žodis gali sukelti nemalonaus skonio pojūtį. Tas pojūtis dar labiau sustiprėdavo tariant visą Ladingtono vardą — Didysis puolusysis Belialis. Iš trijų jo raidžių — e, l, i — ir buvo sudarytas kasdien vartojamas jo vardas. Ričardas manė, kad galbūt šis vardas toks nemalonus, nes verčia jį prisiminti per ištisas kartas jų nuveiktus darbus, galų gale atėmusius iš jo visas jėgas. Šiaip ar taip, jam įgriso Elis, jo paties, Ričardo, darbas ir misija. Ir būdamas vienas paslapčiomis daugiausia galvodavo apie tai, ar kada nors galės išsivaduoti, viso to atsikratyti. Tų minčių jis negalėjo pasakoti niekam, ypač Eliui ar Marajai.

Kaip Elis ir sakė, į kabinetą įėjo tarnas ir pranešė, kad vakarienė patiekta.

Elis ištiesė ranką, Maraja atsistojo ir į ją įsikibo. Ričardas nusekė jiems iš paskos įsmeigęs akis į suknelės nepridengtą grakščios žmonos nugaros lopinėlį. Jis juto burnoje jos skonį, panašų į gryno saldaus medaus. Jeigu jis atsisakytų savo galios ir išsižadėtų prigimties suteiktų teisių, ji nieku gyvu su juo neliktų. O jis taip jos geidžia! Vien tik ji neleido jam spjauti į Elį ir, galų gale, į Senį. Elis kažkaip suprato, kad viskas taip bus, todėl pirmiausia supažindino Ričardą su Maraja. Ši moteris buvo spyna, kuria Elis laikė jį prirakintą. Taigi jei ne Ričardo žmona, jis būtų pasitraukęs iš žaidimo. Galia jo nebejaudino, kaip ir tūkstantmečius nesibaigiančios jo užduoties svarba ir didybė. Tie dalykai jo nebeviliojo.

Elis palydėjo Marają iki jos kėdės, o pats atsisėdo krikštasuolėje ilgo, prašmatnaus septyniolikto amžiaus stalo, šeimininko nurodymu atgabento iš Škotijos. Maraja sėdėjo jam iš dešinės, Ričardas — iš kairės.

Ričardo nuostabai, Elis nepakėlė vyno taurės ir nepasiūlė tosto. Taigi kelias pirmas minutes prie stalo tvyrojo nejauki tyla.

— Tikiuosi, nepykstate, kad šįvakar apsieisime be sriubos ar kokio užkandžio, — galop tarė Elis. — Jų nenorėjau. Tikiuosi, jums tai irgi priimtina. Aišku, valgysime salotas ir daržoves. Matot, panūdau iškart kibti į pagrindinį patiekalą — ėrieną. Man tai pasirodė labai tinkama šiai progai.

— Pritariu, — atsakė Maraja. — Juolab kad žinau, jog man reikėtų mažiau valgyti.

Ričardas vos susilaikė nenusišypsojęs patenkinto savimi žmogaus šypsena. Ji visai nesuprato, ką turėjo galvoje Elis sakydamas norįs iškart kibti į ėrieną. Ji nesuprato, kad jis kalba simboliškai. Ričardo galvoje suskambo sena bažnytinė giesmė:

Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes ,

Pasigailėk mūsų!