Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė atsilošė į Džoną ir padėjo galvą jam ant peties.

— Nežinau, ką be tavęs daryčiau, — tarė.

Kurį laiką jie tylėjo. Paskui Džonas prašneko:

— Galvojau štai apie ką. Čonsis Vajatas, Tomo prosenis, pavogė lentelę iš Vatikano devyniolikto šimtmečio pradžioje. Žinom, kad jo paliktas raštelis — savotiškas raktas mįslės, kur jis paslėpė tą relikviją.

Kotenė pakėlė galvą.

— Tomas pasakojo man apie savo prosenelį ir raštelį, bet mes nieko nesusigaudėm. Mudu ketinom vykti į Jungtinę Karalystę ir rasti tolimų jo giminaičių.

— Panašiai mąsčiau ir aš, — prisipažino Tomas. — Todėl paprašiau Venatori filialo Londone darbuotojų paieškoti jo giminių. Jie rado jo protetę.

— Vadinasi, pas ją ir reikia vykti iškart po...

Diušamas staiga nuspaudė stabdžius, ir Kotenę su Džonu bloškė į priekį. Sucypė volvo padangos, ir automobilis sustojo, bet prieš tai pasigirdo garsus dunkstelėjimas ir kažkoks didelis daiktas atlėkęs variklio gaubtu su trenksmu vožėsi į priekinį stiklą.

— Po velnių, kas ten buvo?! — tarė Kotenė žiūrėdama pro sukruvintą stiklą.

GUNDYMAS

Policininkai rodė vairuotojams apvažiuoti avarijos vietą. Kotenė sėdėjo šalikelėje ant žolės. Ji nusprendė, jog pareigūnai čia taip ilgai todėl, kad būta aukų. Diušamas buvo pastebimai sukrėstas, ir Kotenė krimtosi negalėdama jo paguosti. Vos tik automobilis sustojo, Diušamas iššoko lauk, Džonas su Kotene — jam iš paskos. Vaizdas, kurį jie pamatė, dar ir dabar stovėjo jai prieš akis.

Ant asfalto gulėjo sumaitota, kruvina moteris. Tarsi to būtų maža, vos už poros žingsnių it koks mėsos gumulas tysojo jos kūdikis. Abu buvo negyvi.

Lavonai dabar buvo uždengti geltonu brezentu, ir Kotenė buvo už tai dėkinga. Ji dar kuo puikiausiai atsiminė motinos ir vaikučio veidus. Kotenė spoksojo į savo rankas. Nors nusišluostė jas į sijoną, o paskui dar ir į žolę, ant jų buvo likusios rausvos dėmės. Jos palaidinės priekyje švietė šlapi raudoni lopai, prie kaktos buvo pridžiūvęs kraujo brėžis. Skirtingai negu motina, kūdikis mirė ne iš karto; Kotenė bandė sustabdyti kraujavimą kūdikiui iš galvos, bet vaikelio išgelbėti nepavyko.

Jai reikia nustoti apie tai galvojus. Bet tuo metu Kotenė išgirdo Diušamą vis dar kalbantis su vienu iš pareigūnų.

— Nežinau, iš kur ji atsirado. Aš jos visai nemačiau, — aiškino jis. Tuos pačius žodžius jis kartojo visiems, kas tik netingėjo klausytis.

Kotenė žiūrėjo, kaip Džonas uždeda ranką Diušamui ant peties ir nusiveda į šalikelę prie jos. Kotenė atsistojo.

— Manau, policija turi visa, ko reikia tyrimui, — tarė Džonas.

Diušamo lūpos, skruostai, visas veidas buvo išblyškę.

— Tu nekaltas dėl to, kas įvyko, — tikino Kotenė.

Diušamas papurtė galvą.

— Jei būčiau vairavęs atidžiau, gal... Kaip aš jos nepamačiau... Jei būčiau laiku pasukęs vairą, gal nebūčiau kliudęs...

— Liaukis graužęsis, — patarė Džonas. — Ši avarija — dar viena iš tų savižudybių. Ta moteris iššoko priešais automobilį. Kitaip nepaaiškinsi. Vienas pareigūnas sakė, kad jie rado jos automobilį pastatytą asfaltuotame kelkraštyje netoliese. Rakteliai, rankinė, sauskelnių maišas — viskas buvo palikta jame. Ji nesirengė grįžti. Ji tyčia palindo po mašina.

— Bet kūdikis, Džonai! — priminė Kotenė. — Kam jai reikėjo žudyti ir mažylį?

— Tai jų strategija: kuo šiurpiau, tuo geriau, — paaiškino Džonas. — Ir nemanyki kad jų taikinys buvome ne mes. Jie stengiasi priversti tave nuleisti rankas. Dėl to ir Vajatas sulaukė tokio likimo.

Kotenė susikišo plaukų sruogą už ausies.

— Privalome juos sustabdyti. Reikia rasti paskutinę lentelę.

— Aš negrįšiu, — į savo mobilųjį telefoną pasakė Ričardas.

Maraja metė rankinę ant lovos. Ji jau buvo pasirengusi eiti pas Elį pietų, bet Ričardas kažko ėmė krėsti pokštus.

— Ką čia šneki?! Gal nepasirūpinai Taileriu?

— Mėginau, bet nepavyko. Daugiau negaliu. Ugnis manyje užgeso.

Maraja ėmė vaikštinėti aplink lovą su belaidžiu telefonu rankoje.

— Ričardai, paklausyk manęs. Tu esi pavargęs ir susinervinęs. Tokios būklės nieko spręsti negali. Dabar tu nesugebi blaiviai mąstyti. Sėsk į pirmą lėktuvą ir grįžk namo. Aš pasikalbėsiu su Eliu. Jis sugalvos kokį kitą būdą pašalinti Tailerį.

Ragelyje tvyrojo tyla. Maraja taip sukando apatinę lūpą, kad ištryško kraujas. Jei Ričardas žlugs, jos laukia tas pats, bet ji neleis, kad taip atsitiktų. Ji per toli nuėjo, kad pasuktų atgal.

— Girdi mane? — paklausė Ričardas.

— Taip.

— Myliu tave, Maraja. Palaikyk mane. Būsime drauge — kur nors išvyksime, į kurį tik nori pasaulio kampelį — kad tik toliau nuo Elio. Jei nori, gal turėsime vaikų.

— Ričardai, kas tau pasidarė? Ar pats girdi, ką kalbi? Tu nepanašus į tą žmogų, kuris buvo Naujojoje Meksikoje. Dabar esi tiesiog apgailėtinas.

— Naujojoje Meksikoje paskutinį kartą džiūgavau. Tokia galia manęs nebekeri. Ji man nieko neduoda. Nesuteikia jokio jaudulio. Be to, aš nustojau tikėti...

— Nemalk šūdo! Tu tam gimei. Tie dalykai tavo kraujyje. Mes visi laikysimės išvien ir nugalėsime. Tu negali staiga imti ir nuspręsti, kad nebenori dalyvauti žaidime. Niekas taip nedaro.

— Furmielis — Kotenės Stoun tėvas — padarė.

— Ir pažiūrėk, kas jam nutiko. Jį apėmė tokia neviltis, kad jis nusižudė.

— Maraja, ar atskrisi pas mane?

Ji nieko neatsakė ir išjungė telefoną. Jai liko trisdešimt penkios minutės nuvažiuoti pas Elį Ladingtoną, tad dabar reikėjo persirengti. Su kelnėmis ji atrodė nuostabiai, bet šįvakar ji turi vilkėti suknele.

— Jis susimovė, — pranešė Marajai Elis, sėdintis krikštasuolėje. Ponia Hapsburg sėdėjo jam iš dešinės. Juodu pietavo vieni.

Marajai ėmė svaigti galva. Jeigu Elis kalbėjosi su Ričardu — ji pasmerkta.

— Kalbėjai su Ričardu?

— Jis neatsako į skambučius mobiliuoju telefonu.

Gaunu trumpą atvangą, pamanė ji. Jeigu jai pavyks pakankamai ilgai sukliudyti jiedviem pasišnekėti ir sutramdyti Elio pyktį, galbūt ji dar prikalbins vyrą grįžti namo.

— Gal išsikrovė telefono baterija — kartais taip būna, — balsu spėjo ji.

— Ričardas turi du kroviklius — pritaikytą automobiliui ir paprastą. Tiesiog jis manęs vengia.

Maraja padėjo ant stalo sriubos šaukštą.

— Neabejoju, kad jis netrukus paskambins. Pastaruoju metu jis patiria didžiulį stresą. Leisk man su juo pasikalbėti, Eli. Neremk jo prie sienos. Patikėk Ričardą man — kaip visuomet. Neužmiršk: tai mano pareiga.

— Tavo vyras nėra laimingas.

Maraja susigūžė. Mainais už tai, ką laikė savo prisikėlimu iš mirusiųjų, Maraja turėjo prisiekti Eliui vienintelį dalyką: užtikrinti, kad Ričardas bus lojalus ir nedvejodamas vykdys savo pareigą.

— Dariau viską, ką galėjau. Tiesiog Ričardas labai uždaro būdo.

— Ar pasirūpinai, kad namie jis būtų patenkintas?

— Ką turi galvoje? — paklausė Maraja.

— Ar lovoje viskas gerai?

Maraja pastūmė nuo savęs lėkštės sriubą.

— Gerai. Juk žinai, ką man jaučia Ričardas. Ir jis labai pavyduliauja tau. Pirmas žingsnis . Ir ne be pagrindo. Tu toks galingas ir gražus vyras. Nėra moters, kurios tu netrauktum.

Rūstūs, pikti Elio bruožai suminkštėjo.

— Malonu, kai man pataikauji.

Maraja paglostė jam ranką.

— Nepataikauju, ir tu tai žinai.

Elis gurkštelėjo vyno.