Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Tikrai? — tarė Dorotė. — Mūsų ponios Kračfild mergautinė pavardė — Vajat. Ji ištekėjo už Nevilio Kračfildo.

— Ji gyvena viena? — paklausė Kotenė.

Dorotė pasisuko nugara į Violetą, kad ši neišgirstų.

— Taip, nuo tada, kai prieš trisdešimt trejus metus žuvo ponas Kračfildas. Vaikų jie nesusilaukė, tad neturi kas ją prižiūrėtų. Brolius ir seseris ji taip pat pergyveno. Dažniausiai ji mažai ką prisimena. Bet kaip devyniasdešimt ketverių ji dar gerai laikosi.

Violeta pasisupo krėslu į priekį.

— Kas tie tavo draugai, Dorote? Nebūk nemandagi. Turi juos pristatyti.

— Matot, ką norėjau pasakyti? — Dorotė suraukė kaktą, paskui atsigręžė į Violetą. — Jie atėjo pas jus kai ko paklausti apie jūsų giminaitį, tokį daktarą Čonsį Vajatą. Ar šis vardas jums žinomas?

Violetos veidą nušvietė plati šypsena — tarsi prisiminimai būtų pralaužę užtvanką.

— Kažkur turiu jo ferotipiją15. Turbūt pastogėje. Šie namai buvo jo, kai išėjo į pensiją.

Violeta nusijuokė.

— Aišku, tada dar nebuvau gimusi. Jis čia mirė.

— Ko gero, ji neklysta, — tyliai tarė Dorotė. — Kartais ji stebėtinai aiškiai prisimena praeitį. Ir gerai žinau, kad šis namas priklausė daugybei jų šeimos kartų.

— Manot, ji turi tą ferotipiją ar dar kokių daktaro Vajato daiktų? — paklausė Džonas.

— Pastogėje senų daiktų apstu. Ji niekam neleidžia jos iškuopti. Girdi, tuomet jos artimieji būtų nušluoti lyg dulkės nuo lentynos.

— Švist, — matyt, nugirdusi tarė Violeta. — Jie tiesiog pranyktų, lyg niekados nė nebūtų gyvenę.

Dulkinoje pastogėje lakstė skersvėjai. Kotenė nusičiaudėjo ir pasistatė apykaklę. Iš židinio sklindanti šiluma čia neprasiskverbė.

— Jei būčiau vaiduoklių medžiotoja, pradėčiau ieškoti čia, — pajuokavo ji.

— Čia išties apima jausmas, lyg knibždėtų vaiduoklių, — patvirtino Dorotė. — Kažin ar sutikčiau pastogę kuopti, net jei ponia Kračfild paprašytų.

Dorotė susidėjo rankas ant klubų.

— Gaila, kad apšvietimas čia toks prastas. Jūs apsidairykit, o aš eisiu į virtuvę virti poniai Kračfild pietų. Ar galiu tikėtis, kad prisidėsite?

— Ačiū, bet mes turim labai mažai laiko, — atsakė Kotenė.

— Ar matei užpakalinę židinio sienelę? — išėjus namų šeimininkei paklausė Džonas. — Joje Venatori ženklas. Galiu kirsti lažybų, jis priklausė Čonsiui Vajatui.

— Turėsiu įdėmiau į jį pasižiūrėti prieš mums išeinant.

— Tu tik apsidairyk, — tarė Džonas žvilgsniu aprėpdamas viską, kas sukrauta pastogėje. — Turbūt čia sukrauta ne vienos kartos daiktų — jų tiek daug.

— Daugiau, negu turime laiko apžiūrėti.

Kitą valandą jie rausėsi skryniose, dokumentų spintose, rašomuosiuose staluose ir lentynose. Nemažai daiktų buvo susiję su Vajatais, bet ne su Čonsiu. Galop Kotenė atidarė apdulkėjusią medžio ir odos skrynią. Pačiame viršuje gulėjo buhalterinė knyga su Čonsio Vajato pavarde ant viršelio.

— Eureka, — vartydama radinio lapus tarė Kotenė. — Čia Čonsio pacientų ir vizitų užrašai.

Įdėmiau paskaitė atsiverstą puslapį.

— Kažkoks ligonis gydomas nuo kataro. Ar numanai, kas tai?

— Ne, — atsakė Džonas. Nutraukęs paieškas jis priėjo prie jos. — Pažiūrėkime, ko dar yra skrynioje.

Jis ištraukė medinę muzikos dėžutę su žalvario rankena, besibaigiančia porceliano bumbulu. Bandė pagroti, bet rankena buvo prišalusi.

Kotenė rado porą žvakidžių ir kvadratinį sidabrinį padėklą — kokių dvylikos centimetrų kraštinėmis, su bumbuliukais apačioje ir lenkta sidabrine rankena.

— Kas čia? — iškėlusi dirbinį paklausė ji. Padėkliuko viduryje labai reljefiškai buvo užrašyti inicialai ČHV.

— Manau, kad čia vizitinių kortelių laikiklis, — atsakė Džonas. — Atėję lankytojai palikdavo kortelę svetainėje, šitokiame stovelyje. Įdomu, koks buvo Čonsio antras vardas?

Jis išvalė kiek vietos ant grindų, viską išėmė iš skrynios ir išdėliojo taip, kad juodu matytų kiekvieną daiktą.

— Kažin kuo svarbus buvo šis laikraščio straipsnis? — paklausė Kotenė imdama pageltusį lapą. Ji ėmė skaityti sėdėdama ant išklerusios kėdės su atlošu iš verpsto pavidalo lazdelių, prisimerkusi, kad įžiūrėtų blausioje šviesoje, sklindančioje iš nuogos lemputės palubėje. — Paklausyk, Džonai. Čia rašoma, kad sklinda gandai, esą du geriausi Londono gydytojai karštligiškai bando rasti astmos gydymo būdą. Bet manoma, kad šie du gerbiami ponai ėmėsi dar įspūdingesnės užduoties.

— Kokios? — paklausė Džonas.

— Čia minimas interviu su daktaru Erazmu Vilsonu, kitu masonu, iš kurio aiškėja, kad jie kartu dirba kažkokį darbą, kuriuo didžiuosis visi londoniečiai — jie netrukus apie jį paskelbsią.

Džonas išsitraukė iš kišenės užrašų knygutę.

— Erazmas Vilsonas, — užsirašydamas pavardę balsu tarė. — Gerai, ką dar turime?

— Atrodo, vien seną šlamštą, — atsakė Kotenė, — išskyrus iškarpų albumą, dėžutę su paveiksliukais ir galbūt štai šitą.

Ji pakėlė padūlėjusio popieriaus lapą. Jo viršuje plačiu braižu buvo užrašytas pavadinimas: GALUTINIS TURINYS. Po juo buvo surašytas sąrašas, prasidedantis keturiais Biblijos egzemplioriais, su žodžiais „angliškai“, „prancūziškai“, „lotyniškai“ ir „itališkai“ šalia. Į sąrašą dar buvo įtrauktas Džozefo Vitikerio 1878 metų almanachas; karalienės Viktorijos paveikslas ir iš žurnalo Punch iškirpta karikatūra, vaizduojanti humoristinėmis dovanomis apsikeičiančius karalienę ir ministrą pirmininką Bendžaminą Dizraelį; slankioji svorių ir matų skalė; traukinių grafikas; keturios rankų darbo pypkės, dvi iš erikos šaknies ir dvi iš banginio kaulo; Londono žinynas; gatvių žemėlapis; ir vienas Daily Telegraph numeris.

— Po galais — kas čia per sąrašas? — glumo Džonas. — Ar kas nors ateina į galvą?

— Ne, bet apačioje yra prirašyta pastaba.

Džonas rankos mostu paragino perskaityti balsu.

— „Šią paslaptį saugo Dievo žodis.“

SAVIŽUDYBĖ

— Tedai, greičiau ateik!

Tedas Kaselmanas pakėlė akis nuo rašomojo stalo į moterį, stovinčią jo kabineto tarpduryje. Apsirikti negalėjai: jos veidas buvo iškreiptas siaubo.

— Kas nutiko? — paklausė jis.

— Vyrų tualete ką tik nusišovė vienas mūsų technikas, — atsakė ji.

— Tu rimtai?

Tedas greitai apėjo stalą ir nusekė paskui ją. Jie tekini pasileido Palydovinio žinių tinklo vaizdo montažo skyriaus koridoriumi.

Tualeto tarpdurį buvo užstojęs uniformuotas PŽT apsaugininkas. Pamatęs naujienų direkcijos vadovą, tarė:

— Prašom užeiti, pone Kaselmanai.

Tedas pro apsaugininką įėjo į tualetą. Tolimajame kampe ant grindų buvo susmukęs jaunas vyras, gyvybės ženklų nerodančioje rankoje laikantis automatinį pistoletą. Plytelių siena už jo buvo aptaškyta raudonai.

Tedas pribėgo prie jaunuolio ir pabandė kakle užčiuopti pulsą. Galvoje žiojėjo didžiulė žaizda, tad Tedas nenustebo, kai pirštai nieko nepajuto.

— Policija iškviesta? — paklausė jis apsaugininko.

— Taip, pone. Jau važiuoja.

Tedas pasitraukė atatupstas, atsirėmė į praustuvę ir papurtė galvą.

— Kas čia darosi?! — sušnabždėjo panosėje.

Tą rytą artimiausias kaimynas mirė — matyt, išgėręs per didelę dozę gydytojo išrašytų vaistų. Pakeliui į geležinkelio stotį matė dvi šiurpias avarijas, į abi pateko po vieną automobilį. Pirmas kaktomuša trenkėsi į apšvietimo stulpą, antras — į medį. Vienoje ir kitoje žuvo po kelis žmones. Geležinkelio stotyje moteris puolė ant bėgių priešais atvažiuojantį traukinį ir iškart žuvo. Važiuojant metro į Manheteną už dviejų vagonų nuo jo įvyko savižudybė. Ir štai ši savižudybė — PŽT darbuotojo.