Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Tedas išėjo iš tualeto į koridorių. Aplink susispietė gera dešimtis žmonių. Kai kurie verkė. Visi atrodė pamišę iš sielvarto. Jis turės tuoj pat iškviesti psichologą jiems padėti.

— Prašau visų grįžti į darbo vietas. Įvyko tragiškas atsitikimas, bet nė vienas mūsų nieko negalime padaryti. Stenkimės kuo geriau daryti tai, ką turime.

— Pranešama, kad savižudybių užfiksuota visame mieste, — tarė jaunas darbuotojas:

— Taip, tuos pranešimus girdėjau, — atsakė Tedas Kaselmanas. — Nežinau, kiek jie pagrįsti, bet dabar man bent aišku, ką mačiau šįryt važiuodamas į darbą. Sek tuos pranešimus ir parenk man medžiagos vidurdienio naujienoms. O kol kas visi drauge stenkimės ištverti šią nelaimę.

Tedas pasuko į savo kabinetą. Eidamas pro stiklines kabinas girdėjo darbuotojus nerimastingai kuždantis ir sielvartingai raudant. Kas čia per velniava? Nejaugi visas pasaulis kraustosi iš proto? Jis pasitrynė krūtinės vidurį, nes juto spaudžiant iš vidaus.

Tedas atsidarė stalčių ir pasiėmė aspirino buteliuką. Įsimetęs tabletę į burną užgėrė šalta kava iš plastiko puodelio su netoliese įsikūrusios spurginės ženklu. Jis gerdavo po tabletę aspirino per dieną ir dar cholesterolio kiekį mažinančius vaistus. Gydytojas jam patarė išgerti antrą aspirino tabletę, vos tik pajus maudžiant krūtinėje.

Koridoriuje priešais jo kabinetą kilo kažkoks sambrūzdis. Tedas pamatė PŽT apsaugininkus, vedančius policininkus ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojus į savižudybės vietą. Kilo mintis stotis ir eiti iš paskos, bet žinojo niekuo negalįs padėti negyvam technikui. Be to, žinojo turįs vengti nereikalingų stresų, kai krūtinę šitaip spaudžia.

Į kabinetą įėjo padėjėja, žurnalistiką Niujorko universitete baigusi praktikantė.

— Pone Kaselmanai, vienas prodiuseris sakė, kad jums bus įdomu pamatyti.

Ji padėjo jam ant stalo laikraštį, išėjo ir uždarė duris.

Tedas pažiūrėjo į pirmą Nationa l Courier puslapį. Iš jo į jį žvelgė Kotenė Stoun, apsikabinusi Džoną Tailerį. „Kotenė Stoun, iš bėdų neišbrendanti reporterė, gauna tikėjimo pamoką iš arkivyskupo Džono Tailerio“, skelbė užrašas po nuotrauka. Kitoje nuotraukoje žemiau tame pačiame puslapyje Kotenė sėdėjo šalikelėje užsidengusi veidą delnais, o Džonas ją guodė. Po šia nuotrauka buvo parašyta: „Lėkdami kartu į savo viešbutį, Stoun su Taileriu pateko į avariją“.

Tedas paėmė laikraštį ir perbėgo straipsnį akimis.

— Na ir šūdas! — tarė balsu. — Kotenė įsius pamačiusi.

Dėdamas laikraštį ant stalo ir keldamas ragelį skambinti Kotenei, Tedas pamatė, kad pro jo kabinetą praeina daugiau policininkų. Po kelių sekundžių jis buvo sujungtas tarptautinio ryšio kanalais ir išgirdo jos balsą.

— Sveika, mergyte, — tarė Tedas. — Labai nemalonu pranešti tau blogą naujieną, bet...

EISMO ĮVYKIS

— Atleisk, kad visą kelią atgal miegojau, — tarė Kotenė, kai ji su Džonu išlipo iš metro Voreno gatvės stotyje — po paskutinio kelionės iš Hanboro etapo. — Tiesiog nebegalėjau nė minutės išbūti atsimerkusi.

— Tam ir yra draugo petys, — atsakė Džonas.

— Negaliu patikėti, kad Dorotė leido pasiskolinti iškarpų albumą ir visa kitą. Galėsime įdėmiau apžiūrėti grįžę į viešbutį. Tik gaila, galva neišneša, kam Čonsiui prireikė to sąrašo.

Džonas bandė sustabdyti taksi, bet kai mašina nestojo, juodu ėjo toliau viešbučio link.

Suskambo Kotenės mobilusis. Ji išsitraukė jį iš rankinės ir ekranėlyje pažiūrėjo, kas skambina.

— Tedas, — tarė ji.

Kotenė atidarė aparatėlį, o Džonas tuo metu nulipo nuo šaligatvio bandydamas stabdyti kitą taksi.

Tą akimirką už pusės kvartalo juoda BMW pajudėjo nuo šaligatvio kitapus gatvės ir dideliu greičiu atlėkė jų link.

— Sveika, mergyte, — tarė Tedas. — Labai nemalonu pranešti tau blogą naujieną, bet...

Besiartinanti BMW staiga pasuko, kirto dvi eismo juostas ir atlėkė tiesiai į Džoną.

Šis šoko atgal, bet pavėlavo.

Smūgis švystelėjo Džoną į orą ir bloškė prie Kotenės. Ji išgirdo šleikštulį keliantį dunktelėjimą ir dideliu greičiu nuvažiuojančios tolyn mašinos riaumojimą.

— Džonai! — suriko Kotenė jam pargriuvus ant šaligatvio. Ji puolė ant kelių. Jis tysojo kniūbsčias, užmerktomis akimis. Ji bemat nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuką ir surinko 999 — policijos ir greitosios pagalbos numerį.

— Nežinau, — atsakė ji paklausta, kur jie. — Padėkit mums, — tarė ji įbrukdama mobilųjį vyrui, palinkusiam virš Džono. — Būkite geras, pasakykit, kur mes esam.

Nepažįstamasis paėmė telefoną ir nurodė operatorei adresą.

Džonas nejudėjo.

Kotenė išsitiesė ant šaligatvio šalia jo ir skruostu palietė betoną, kad matytų jo veidą. Juos apspito būrys žmonių. Jie kalbėjo prislopintais balsais, bet Kotenę pasiekė jų pokalbio nuotrupos.

— Jis negyvas? — paklausė kažkas.

— Žiūrėk, mamyte, — kraujas! — suskambo vaiko balselis.

Kotenė bandė kūnu užstoti Džoną nuo žioplių balsų, lyg kokiu kiautu atitverti juodu nuo viso pasaulio. Ji įdėmiai žiūrėjo Džonui į veidą, savo valios jėga stengdamasi priversti jį atsimerkti, kad ji vėl pamatytų akis, mėlynesnių už kurias nėra pasaulyje.

— Džonai, — šnabždėjo ji uždedama delną jam ant pakaušio, tarsi taip galėtų jį paguosti. — Grįžk pas mane!

Tedas išgirdo Kotenę sušunkant Džono vardą, bet tada ryšys staiga nutrūko. Jis sėdėjo priblokštas, spoksodamas į ragelį, tarsi pirmą kartą gyvenime matytų telefoną. Tedas buvo benuspaudžiąs mygtuką, kad telefonas dar kartą surinktų tą patį numerį, bet tuo metu atsidarė durys.

— Farai nori su jumis pasikalbėti, — tarė jaunoji praktikantė.

— Tuoj ateisiu, — dėdamas ragelį atsakė jis.

Staiga Tedas pasijuto sudirgęs, prislėgtas. Jis pasimasažavo sprandą, pasukiojo galvą. Ėmė graužti rėmuo. Galva svaigo tarsi prieš nualpstant. Po velnių — kokiai temperatūrai nustatytas termostatas?! — pamanė jis, nes krėtė drebulys. Tedas atsilošė ir užsimerkė. Už poros minučių tas blogumas praeis. Jis tiek šiek tiek pailsės, tada vėl gerai jausis. Tada pajuto, kad krūtinę suspaudžia smarkiau.

Po kelių minučių Tedas atsimerkė. Atsistojo, priėjo prie dviejų langų į koridorių, pasuko ilgus plastiko strypelius ir uždarė žaliuzes. Grįžo prie rašomojo stalo, atsisėdo ir atidarė apatinį stalčių. Ištraukė įkištą tarp aplankų pistoletą ir pasidėjo ant kelių.

NAKTIES SVEČIAS

— Šiandien Vatikanas paskelbė stulbinantį pranešimą: Katalikų bažnyčia mananti, kad visą pasaulį apėmusią savižudybių bangą sukėlė žmones apsėdusios šėtoniškos jėgos, — kalbėjo PŽT žinių vedėja.

Jai už nugaros pasirodė vaizdas: popiežius prieš daugybę mikrofonų skaitantis pranešimą. Kambarys buvo sausakimšas žurnalistų, aukštus postus užimančių dvasininkų ir įvairių užsienio šalių vyriausybių atstovų.

— Popiežius paragino visus katalikų kunigus pradėti senovines šėtono išvarymo apeigas visiems, spėjamai apsėstiems piktųjų dvasių ir linkusiems žudytis. Panikai apimant vis daugiau bendruomenių ir miestų visose Jungtinėse Valstijose, Europoje ir kitose pasaulio dalyse, tūkstančiai plūsta į bažnyčias, šventyklas, mečetes ir kitus maldos namus vildamiesi rasti atsakymą į klausimą, kodėl vyksta šis nesuvokiamas savižudybių protrūkis.

Popiežius susmuko ant kėdės šalia savo lovos. Sąmyšis, kilęs pranešus naujieną, pagaliau aprimo. Šventasis Tėvas buvo vienas; jis negalėjo mesti iš galvos minčių apie beprotystę, besiskverbiančią į kiekvieną jį supančio pasaulio kertelę.