Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė papurtė galvą.

— Neįtikėtina. Matyt, jie papirko ir ją. Jie puola kaip tik išmano, Tedai. Baugina mane, verčia jaustis kalta, sukelia man širdgėlą, drabsto purvais. Nesibodi nieko.

— Kotene, turiu tau kai ką pasakyti, bet pirma noriu užduoti klausimą. Ar sutinki su tuo, kas kalbama apie visas tas savižudybes? Ar tikrai žmones, kaip sako Vatikanas, apsėda nelabieji?

Kotenė pridėjo telefoną prie kitos ausies ir nuėjo nuleidusi galvą.

— Nelabieji, apsėdimas... nežinau. Bet kai kas man aišku kaip dieną: tai gerai suderintos pastangos sėti sąmyšį, paniką ir žudyti sielas. Čia jų darbas, Tedai. Tuo aš įsitikinusi. Aš...

— Kotene, šiandien, netrukus po to, kai buvo aptiktas nusižudęs technikas, man kai kas nutiko. Atrodė, kad kažkas įlindo į mano mintis. Ne, joks balsas mano galvoje neliepė man nieko daryti — taip būna pamišėliams. Mintys buvo mano. Sunku paaiškinti. Aš net išsitraukiau iš stalčiaus pistoletą ir galvojau paleisti kulką į save.

— Dieve brangus, Tedai!

— Viskas buvo labai keista. Iš pradžių pajutau šleikštulį, ėmė svaigti galva, mintys tapo padrikos, atrodė, kad esu atsietas pats nuo savęs — ir net nuo visų aplinkinių. Pamaniau, kad dėl šitos savijautos kalta mano ligota širdis. Mane apniko tokia baisi neviltis, kad net apsiverkiau. Pasaulis atrodė kažkoks nesveikas, o ateitis visai beviltiška. Dėl techniko savižudybės kaltinau save. Kodėl nepastebėjau įspėjančių ženklų? Manęs neapleido mintis, kad esu atsakingas už darbuotojus. Vadinasi, nedovanotina, jog nepastebėjau tą jaunuolį slegiančio liūdesio. Už tai turėsiu sumokėti. Mąsčiau, kaip šitaip aplaidžiai pasielgęs kada nors galėsiu pažiūrėti į akis jo artimiesiems ir draugams — savo artimiesiems ir draugams. Nepajėgiau pakelti gėdos, negarbės, kaltės, beviltiškumo ir sąžinės graužimo. Galvojau, kad niekaip negalėsiu išpirkti kaltės. Ir, Kotene, suvokiau, kad net nežinojau mirusio vyro vardo. Ką tai sako apie Tedą Kaselmaną? Būtų gėda dar vieną akimirką šitaip gyventi. Tada kažkas mane ištraukė iš tos būsenos. Nežinau kas, bet prisiminiau žodžius, kuriuos kadaise pasakiau tau. Kad man pačiam niekad neateitų į galvą žudytis. Kad savižudybė — bailio žingsnis. Tuomet suvokiau turįs priešintis toms mane apnikusioms mintims — kad jos ne mano, o kažkieno kito, gyvo ar negyvo padaro. Aš koviausi su ta maišatimi galvoje, ir mano protas virto mūšio lauku. Aš tikrai grūmiausi, bet buvo nelengva.

— Tedai, nesakau, jog nesi stiprus ar nekovojai, bet turi suprasti: gaiduko nenuspaudei, nes jie paleido tave, kad galėtum papasakoti man, ką patyrei. Jie nori, kad aš žinočiau, kaip lengvai jie gali užvaldyti bet kurį žmogų — ir grąžinti gyvybę, jei tai atitinka jų tikslus. Jie nori, kad aš suprasčiau, jog jie gali prisikasti iki tavęs, iki Džono. Kitą kartą jie tavęs nepaleis — tu nebegrįši.

— Tai dar labiau mane įtikina, kad turiu leisti tave į eterį, — ne iš karto atsakė Tedas. — Parengsi specialų reportažą ir atskleisi, dėl ko iš tikrųjų vyksta tos savižudybės. Tegul visi supranta, kaip lengvai tai gali nutikti kiekvienam. Pasisakysi prieš blogį, dėl kurio dedasi visi tie dalykai. Tu geriausiai tam tinki, nes savo kailiu patyrei, su kuo mes susidūrėme.

— Bet aš neturiu jokių argumentų. Ar supranti, kaip visa tai atrodo daugumai žmonių? Nelabieji ir demonai — tai juk siaubo filmų ir sąmokslo romanų veikėjai. Aš juk negaliu atsistoti prieš televizijos kameras ir taip visus prigąsdinti, kad jie krautų į kelnes.

Kotenė dvejojo. Ji ne viską pasakė. Visą popietę ji galvojo apie pasikėsinimą į Džoną. O dabar jie vos neprivedė Tedo prie savižudybės.

— Nežinau, ar noriu to imtis. Per mane iškilo grėsmė tau ir Džonui. Jei aš nuleisiu rankas, atsitrauksiu, gal visos tos savižudybės baigsis, o judviem su Džonu nebegrės joks pavojus. Negalėčiau kovoti toliau, jei tau ar Džonui...

— Tos savižudybės nesiliaus, jei mes nieko nedarysime — jei tu nieko nedarysi. Pati tai žinai. Jei tu jiems nesukliudysi, jie laimės. Tu esi vienintelė. O mes neturime laiko laukti, — Tedas kalbėjo beveik piktai. — Tai, kas atsitiko šiandien man, kasdien nutinka šimtams ar net tūkstančiams niekuo nekaltų žmonių. Kažkas — man nė motais, kaip tai pavadinsi — užvaldė mano mąstymą, Kotene. Privalai tučtuojau kažko griebtis. Jei išgelbėsi bent vieną gyvybę, mūsų pastangos nebus nuėjusios perniek. Aš viską parengsiu. Ar gali grįžti į Niujorką po dviejų dienų?

Kotenė pasijuto apdujusi. Tedas teisus — ji turi padaryti galą šitam košmarui. Bet padariniai jai pačiai gali būti nepakeliami.

— Vargu ar galiu išvykti iš Londono taip greitai. Mudu su Džonu turime čia pabūti šiek tiek ilgiau. Be to, gydytojai sako, kad jis turi pagulėti ligoninėje dar porą dienų.

— Tada leisime tave į eterį iš kurios nors mūsų studijos Londone. Pradėk rengti reportažą. Smulkmenas pranešiu tau vėliau.

— Padarysiu visa, ką galėsiu, — prižadėjo Kotenė.

— Kotene?

— Ką, Tedai?

— Pagaliau aš pradedu suprasti.

— Palauksiu už durų, — tarė Venatori agentas Kotenei įėjus į Džono palatą. Jį apžiūrėjusi moteris priėjo prie lango ir pažvelgė į Londono centrą. Buvo vidurnaktis; pūtė vėjas, pro šalį ritosi žemi debesys, bet jie neužgožė Šv. Pauliaus katedros, Didžiojo Beno ir Vestminsterio abatijos smailių tolumoje.

Kotenei sunkiai sekėsi suprasti, kas darosi aplink. Net su žmonėmis, kuriuos pažįsta ir myli. O tie žodžiai apie angelo dukrą? Kas tai — jokios prasmės neturinti mįslinga tūkstantmečių senumo teksto ištrauka ar žodžiai apie ją? Kas, jei Edelmanas klaidingai interpretavo tuos sunkiai įžiūrimus glifus? Ar tas jos pasirodymas televizijoje padės išgelbėti gyvybes, ar pražudys dar daugiau žmonių?

Kotenė pažiūrėjo į kietai miegantį Džoną. Ji padarys viską, kad jį apgintų. Ir jie tai žino. Puolusieji dar kartą pabandė atimti jį iš jos. Iš pradžių jie mėgino sukompromituoti juos abu dvasininkijos ir pasaulio akyse Tempest Star nuotraukomis bulvariniame laikraštyje. Paskui bandė jį nužudyti, kad priverstų ją pasiduoti.

Kotenė atsisėdo prie Džono lovos ir neatitraukdama nuo jo akių palietė veidą. Jie nori, kad jinai bijotų jo netekti. Žiūrint į Džoną ir klausantis jo lengvo kvėpavimo jai dingtelėjo, kad, ko gero, viskas atvirkščiai. Kodėl jie nori šitaip ją įbauginti? Atsakymas atėjo akies mirksniu. Tai reiškia, kad ji gali juos sustabdyti. Jie bijo jos. Siaubas apėmęs juos, o ne ją. Matyt, jai nedaug trūksta, kad sužinotų tai, ką jie norėjo išlaikyti neatskleistą per amžius — paslaptį, kaip sukliudyti jiems, kaip užkirsti kelią Armagedonui. Šios naujos mintys įkvėpė jai jėgų.

Ligoninės darbuotojai anksčiau atnešė sulankstomąją lovą. Kotenė nusprendė, kad atėjo metas pamėginti pailsėti. Ji atsigulė, užsimerkė, ėmė rečiau kvėpuoti ir bandė mesti iš galvos visas mintis. Jautėsi išsekusi, bet ne mieguista. Užuot miegojusi, ji pamėgins pasitelkti į pagalbą tą skystą šviesą. Kotenė prisiminė viską, ko mokė Jačakas, ir ėmė kauptis. Gal susiliejusi su šviesa ji suvoks, ką turi daryti.

Kotenė leido šviesai atsklisti ir plūsti į jos vidų pro visą kūno paviršių. Moteris atsivėrė, kad šviesa pasiektų pačią jos esybę ir ten skriedama ratu taptų tyrutėlė. Įsivaizduodama savo viduje besisukančią šviesą Kotenė juto jos galią.

Nepaleisk tos šviesos , — prisiminė ji raminančiu balsu sakant Jačaką. — Išlaisvink protą — tegul jis be pastangų juda ir keliauja erdve bei laiku ramutėlis, nesustodamas ties jokia mintimi. Pajusk, kad egzistuoji tik šioje tobuloje akimirkoje.