Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė metė iš galvos visas mintis, dėmesį sutelkė vien į tyrąją šviesą.

Išgirdo už lango vėją ir koridoriuje ūžiantį liftą. Iš slaugytojų posto sklido kuždesys: du žmonės aptarė naujausius pranešimus apie masines savižudybes. Kažkur ligoninėje esančioje valgykloje nervingai skimbčiojo stiklinės, žvangėjo prikaistuviai. Gatvėje moteris prašė taksisto išvežti iš miesto. Jos balse buvo justi baimė.

Tuomet Kotenė išgirdo kraują tekant į šiltą vandenį — kažkur netoliese moteris atsisėdo į vonią ir persipjovė riešus; subildėjo kėdė — ją išspyrė vyras, nusprendęs pasikarti namo rūsyje už kvartalo nuo ligoninės. Nuo lavono svorio girgždėjo karšto vandens vamzdis, per kurį nelaimėlis permetė virvę.

Žmonės mirė visur. Priešmirtiniai jų garsai darėsi vis šaižesni ir priminė cypimą, atsirandantį mikrofone nuo pernelyg stipriai nustatytų garsiakalbių.

Kotenę ėmė purtyti baimė ir šaltis, išpylė prakaitas. Jai atrodė, kad maldaujantieji jos pagalbos tempia ją iš karto į tūkstantį pusių, ir ji tuoj neatlaikiusi suplyš. Jų riksmai skrodė palatos tamsą, jos mintis, baudėsi užgesinti skystą šviesą.

Kotenė iš paskutiniųjų stengėsi nepaleisti iš akių tos tyros šviesos, išsaugoti jos viziją, kaip ją mokė Jačakas. Juk toje šviesoje turi slypėti atsakymas. Daugiau nėra kur jo ieškoti.

Jeigu Riplis ir Jačakas teisūs — visos galimybės ir baigtys jau egzistuoja — tada ji gali pasirinkti kitą, geresnį, pasaulį ir jame gyventi.

Kotenė susikaupė, užsisklendė nuo visų tų garsų ir juos lydinčių minčių, atitolo nuo viso to, pati virto ta šviesa, virpančia su likusia visatos dalimi. Kotenė susijungė su visatos energija.

Staiga ji išvydo gausiai medžiais prisodintą parką prieš ligoninę, čia pat už slankių laukujų durų. Ne taip kaip ligoninės vestibiulyje parke buvo šviesu, malonu; daugybė žmonių po jį vaikštinėjo. Niekas nešaukė pagalbos, niekas nedejavo iš skausmo ir neklykė prieš mirtį. Buvo giedros dienos vidurys.

Durys šnypšdamos atsidarė, ir Kotenė išėjo į veją. Pūtė gaivus vėjelis, bet buvo šilta kaip visada vidurdienį. Kotenė dairėsi į žmones, einančius šaligatviais. Neatrodė, kad kas nors skubėtų ar nerimautų, liūdėtų ar nekantrautų. Kai kurie praeiviai jai einant pro šalį nusišypsodavo ar linktelėdavo galvą.

Kotenė suprato: kaip ir tada, kai savo bute Floridoje susiliejusi su skysta šviesa pamatė du paplūdimius, taip ir dabar mato du Londonus. Vienas buvo niūrus miestas, jį gyvą ėdė blogis ir mirtis, o šis buvo kupinas gyvenimo džiaugsmo, vilties ir šviesios ateities.

Kotenė suprato, kad skysta šviesa leido jai pamatyti kitokį taką, kitą esamą gyvenimą — kitą galimybę. Kotenė ją pamatė ir ja pasinaudojo, ji nusprendė savo akimis pamatyti šį gražų, taikingą pasaulį ir jame būti. Ji perėjo nuo vieno Lesterio Riplio siūlo prie kito, nuo vieno iš Jačako miško takų prie kito.

Daugybe būdų Jačakas ir Riplis jai išaiškino tą patį dalyką: visos galimybės egzistuoja vienu metu. Taką, kuriuo eiti, mes pasirenkame patys.

Kotenė stovėjo ant vejos ir kvėpė į plaučius gaivų orą. Jai magėjo tiesiog eiti tuo atviru lauku į gyvenimą, kuriame vyrauja tokia taika ir pasitenkinimas.

Bet staiga ji suvokė, kad esama vienos problemos, ir ji negali apsimesti jos nematanti. Šiame pasaulyje niekam nereikia jos pagalbos. O ji juk negali nusigręžti nuo tų, kuriems jos reikia.

Ji iš lėto apsisuko ir vėl įėjo į pastatą pro slankias duris.

KVANTŲ LYGMUO

Tylą palatoje nutraukdavo tik retkarčiais sušlamščiantis automatinis kraujospūdžio matavimo prietaisas — jis čia prisipūsdavo, čia vėl subliukšdavo Džonui ant rankos.

Kotenė prisitraukė kėdę arčiau lovos, prie pat apsauginio turėklo galo, ir padėjo galvą ant vėsių apklotų. Skysta šviesa išsunkė iš jos visą energiją, iki paskutinio lašelio. Jačakas jai sakė pratintis įsileisti į vidų skystą šviesą. Kuo toliau, tuo bus lengviau. Kotenė užsimerkė ir užmigo.

Kai atėjo slaugytoja pažiūrėti Džono, durys atsidarydamos sugirgždėjo, iš koridoriaus plūstelėjo šviesa ir pažadino Kotenę.

— Kaip jis? — paklausė ji slaugytojai padarius visa, kas reikalinga.

— Atrodo, viskas gerai.

Slaugytoja patylėjo, paskui paklausė:

— Jis jums labai svarbus, ar ne?

— Labai daug kuo, — nė kiek nedvejodama atsakė Kotenė. Slaugytojai išėjus Kotenė atsilošė ant kėdės ir pažiūrėjo į savo laikrodį. Buvo vidurnaktis — šešios valandos vakaro Čikagoje. Lesterio Riplio telefono numerį ji išsaugojo savo mobiliajame. Ji įdėmiai nesiklausė, ką tas keistas žmogiukas pasakojo jai Starbucks kavinėje, bet dabar jai aiškėjo, kad Riplis, ko gero, aiškino jai apie skystą šviesą.

Kotenė priėjo prie lango ir atvožė mobiliojo telefono dangtelį. Patikrino signalą ir įsitikino, kad jis neblogas. Suradusi Riplio numerį, nuspaudė pokalbio pradžios mygtuką. Buvo šeštadienis, tad galėjai tikėtis, kad jis bus namie, o ne universitete.

— Riplis klauso, — po trečio skambučio atsiliepė jis.

Atrodė, kad jis kalba pilna burna.

— Labas, Lesteri. Čia Kotenė Stoun. Prisimenat, mes buvom susitikę prieš keletą dienų — dėl tų nuotraukų? Sutrukdžiau vakarieniauti?

— Taip, taip, taip. Ne. Norėjau pasakyti, taip, prisimenu, bet ne, aš tik užkandžiavau. O, varge!

Kotenė įsivaizdavo jį knibinėjantį vienkartinę lėkštę, nebūtinai prikrautą to, ką mokslininkai laiko sveiku maistu.

— Man reikia vienos paslaugos. Ar galit dar kartą paaiškinti savo siūlo teoriją? Tik atminkit: aš visiška neišmanėlė, tad stenkitės kalbėti kuo paprasčiau.

Kotenė išgirdo, kaip Lesteris nugurkia kažkokio gėrimo ir paspringęs sukrenkščia.

— Ją labai sunku suprasti ir beveik neįmanoma paaiškinti. Suprantat, dalelių lygmeniu taisyklės keičiasi: dalelės elgiasi ne taip kaip didesni objektai. Tai pirmas dalykas, kurį turit suvokti. Dėsniai, su kuriais susiduriame kasdieniame gyvenime, kvantų pasauliui netaikytini.

Riplis kalbėjo kuo toliau, tuo greičiau.

— Gerai, Lesteri, man rodos, jus suprantu.

— Ar kada esat metusi akmenį į tvenkinį ir žiūrėjusi, kaip nubėga raibuliai? Taip sklinda ir šviesa — na, ne visai taip, bet panašiai — raibuliais, bangomis. Hmmmm. Lengviausiai suprastumėt, jei įsivaizduotumėt, kad metat į vandenį du akmenis — tą pačią akimirką, bet į skirtingas vietas. Raibuliai sklinda, kol galiausiai atsitrenkia vieni į kitus. Tada jie arba vieni kitus užgožia, arba sustiprina. Aišku?

— Aišku, — atsakė Kotenė.

— Praleidžiu visus sudėtingus mokslinius dalykus, tad turit manim pasitikėti. Aiškinu gan laisvai, kad suprastumėt.

— Gerai.

— Įsivaizduokit turinti kulkosvaidį. Priešais — siena su dviem skylėm, o už jos — antra, kad matytumėt, kur pataikė kiekviena kulka. Jei kurį laiką šaudytumėt pro tas skyles, o paskui apžiūrėtumėt antrą sieną — kaip manot, kokį dėsningumą pamatytumėt? Kur būtų pataikiusios dauguma kulkų?

— Manau, jos būtų susikoncentravusios dviejuose taškuose už skylių, pro kurias išlėkė.

— Taip, taip, taip, — atsakė Lesteris. Rodės, jis negali atsidžiaugti, kad Kotenė padarė teisingą išvadą. — Bet raibulių ar bangų atveju viskas būtų kitaip, ar ne? Jei pro tas skyles lyg raibuliai vandenyje prasiskverbtų šviesos bangos, jos judėtų į priekį, pasklistų ir vienos kitas gožtų. Taigi jei matytume, kurioje antros sienos vietoje jos atsidūrė, išvystume ne du koncentruotus taškus, kaip būtų šaudant kulkomis, bet pėdsakus, panašius į vienų kitoms trukdančių bangų. Teisingai?