Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

— Tikėkimės, Ričardas netrukus paskambins ir turės priimtiną pasiteisinimą bei gerų naujienų.

Elis pietų paruošė šešis patiekalus. Marajai dingo apetitas, bet negalėjo išsiduoti — Elis būtų pastebėjęs, kad ji susirūpinusi.

— Niekados negalėčiau žavėtis Ričardu, kaip žaviuosi tavimi.

Ji nuleido akis apsimesdama besidrovinti to, ką tuoj prisipažins.

— Jeigu ne Ričardas...

Ji pažvelgė į Elį ir išspaudė iš akių ašaras.

— Aš nepalieku Ričardo tik todėl, kad tu to nori. Bet tu juk žinai, ko iš tikrųjų geidžiu, tiesa?

Elis ištuštino vyno taurę.

— Nieko panašaus anksčiau nesakei.

— Maniau, kad tai nepadoru. Bet aš tūkstantį kartų tai parodžiau prisiliesdama prie tavęs ir leisdama tau paliesti mane. Nejaugi niekada nepastebėjai, kaip į tave reaguoju? Gal tu visai aklas? Net Ričardas tai mato.

Elis prisipylė dar vieną stiklą vyno ir atsilošė ant kėdės. Atrodė, kad jis ją tiria.

Marajai taip susitraukė skrandis, kad jai net suskaudo. Reikia tikėtis, jis jos neperprato. Antras žingsnis . Maraja pakišo ranką po stalu ir uždėjo jam ant šlaunies. Iš pradžių nejudėdama žiūrėjo, kaip jis reaguos. Kai jis niekaip neparodė, kad jam nepatinka, ji švelniai paglostė jam koją.

— Mudu galėtume paimti visa, kas geriausia, iš abiejų pasaulių. Ričardui nebūtina tai žinoti. Aš ir toliau galiu tesėti pažadą tau — tarnauti daugiau negu vienu būdu.

Elis žvelgė į ją nieko nesakydamas. Maraja matė, kad jis apmąsto jos žodžius. Geras ženklas. Jos skrandis šiek tiek atsileido.

— Ar ne todėl pasikvietei mane čia pietų, kai Ričardas išvykęs? Nes nori būti su manim taip pat, kaip aš noriu būti su tavim?

Maraja atitraukė ranką, atsikėlė ir priėjusi atsistojo šalia Elio.

— Baik savo vyną, — tarė ji, paėmė laisvą jo ranką, pakišo sau po suknele ir prispaudė prie tarpkojo. — O nurijęs paskutinį gurkšnelį užlipk laiptais ir paragauk manęs. Tada sukuždėk man į ausį, kas gardžiau — jis ar aš.

Maraja žengtelėjo atgal, atsegė užtrauktuką suknelės užpakalyje atidengdama nugarą ir nuogą krūtį iš to šono, kur sėdėjo Elis. Trečias žingsnis. Jai einant iš kambario, suknelė nukrito ant grindų.

VIOLETA

— Venatori tikriausiai labai turtinga organizacija, jei gali apgyvendinti mus viešbučio Cadogan apartamentuose, — tarė Kotenė Džonui, kai šis įsikūręs atėjo į jos numerį. — Jie čia tikriausiai kainuoja krūvą pinigų.

Tomas ir ji atskrido į Londoną praėjus trims dienoms po Tomo Vajato laidotuvių.

— Kambarys patinka?

Kotenė apsisuko ratu.

— Kas čia galėtų nepatikti? Labai prašmatnu. Bet aš nesuprantu, kam taškyti tiek pinigų dėl manęs. Nenoriu įžeisti tavęs, bet kam juos leisti dėl tavęs, o ne dėl kokio Venatori šulo?

Džonas pažiūrėjo jai tiesiai į akis.

— Taip ir buvo padaryta.

— Ką nori pasakyti? — paklausė Kotenė, bet iškart susizgribo. — Na, gerai — turi pareigas ilgu pavadinimu, kažkoks Sakralinės archeologijos šulas, bet ne Venatori veikėjas.

— Tavo naivumas visuomet buvo vienas iš žavių tavo bruožų, — nusišypsojo jis. — Mano pareigos vadinosi Sakralinės archeologijos popiežiaus komisijos prelatas. Dabar jos veikiau priedanga.

— Priedanga?

Kotenė žengtelėjo atatupsta.

— Iš tavo žodžių galima pamanyti, kad vyksta kažkokia slapta...

— Taip turi būti. Ne paslaptis, kad Venatori egzistuoja, bet niekas neturi žinoti jos hierarchijos — kad piktadariai negalėtų išsirinkti aiškaus taikinio iš viršūnių. Aš atskaitingas tik popiežiui. Neturiu nei rango, nei titulo.

— Ar Tomas tai žinojo?

— Ne. Vietose dirbantys agentai nežino, kokia mano padėtis, nors Tomas galėjo numanyti dėl mano artimų ryšių su Šventuoju Tėvu. Mudu su Tomu dažnai kalbėdavomės, bet jis buvo pavaldus kitam žmogui, šis dar kitam.

— Panašu į CŽV, — atsakė Kotenė. — Vadinasi, kai tave paaukština — manau, šis žodis tinkamas — tampi Venatori galva?

— Taip, toks aiškinimas paprasčiausias. Venatori yra gerai žinoma visoms pasaulio saugos tarnyboms, bet joks pašalietis gerai nesupranta giluminių jos veiklos aspektų. Jie — vien mano ir popiežiaus sritis.

Džonas pamojo ranka į kėdes prie vieno iš daugybės prašmatniuose apartamentuose pristatytų ąžuolinių stalų. Kai abu atsisėdo, jis kalbėjo toliau:

— Mes rasime būdą sustabdyti tas savižudybes, Kotene, ir įminti lentelės mįslę. Vienintelis Venatori tikslas yra įveikti mūsų priešus — tavo priešus.

— Viskas rutuliojasi pernelyg sparčiai. Kyla begalė klausimų. Ar tai, kas vyksta aplinkui, yra Armagedono pradžia? Kam aš turiu sukliudyti? Nelabai suprantu, ko iš manęs tikimasi.

— Geriausia pradėti nuo pradžių. Šiuo atveju — nuo Tomo prosenio Čonsio Vajato.

Džonas išsitraukė iš švarko kišenės popieriaus lapą ir jį išlankstė.

— Mes jau atskridom į Londoną ir šitaip pradėjom paieškas. Kol lėktuve miegojai, sudariau sąrašą. Visų pirma, Venatori išsiaiškino, kad Tomas iš tikro turėjo tolimą giminaitę — Violetą Kračfild. Ji gyvena kaime netoli Londono. Pas ją pirmiausia ir užsuksim.

Antra, sužinojom porą dalykų, susijusių su rašteliu, kurį Čonsis Vajatas paliko, kai pavogė lentelę — ypač su jo užuomina į siūlo vėrimą. Biblijoje, Evangelijoje pagal Matą, sakoma, kad lengviau kupranugaris pralįs pro adatos ausį, negu turtuolis pateks į Dievo karalystę. Dar esama seno pasakojimo, neva Jeruzalėje būta vartų, vadinamų „Adatos ausimi“, nes tam, kad pro juos galėtų praeiti kupranugaris, jis turėjo pasilenkti ir nuo jo turėjo būti nuimti nešuliai. Manoma, tie vartai turėję reikšti, kad pas Dievą gali ateiti tik klūpomis ir be jokios naštos. Deja, nėra jokių archeologinių ar raštiškų įrodymų, kurie patvirtintų, kad tokių vartų būta. Bet jei čia nieko nerasime, gal reikėtų pamąstyti, ar netęsus ieškojimų ta kryptimi.

Kotenė pritariamai linktelėjo įsivaizduodama, kaip skrenda į Šventąją Žemę ieškoti mitinių miesto vartų.

— O štai tau dar kai kas apmąstyti, — tarė Džonas. — Yra toks dalykas, vadinamas siūlo vėrimu į adatą. Jis susijęs su mūsų rega ir stereovaizdu — priežastimi, dėl kurios Dievas mums davė ne vieną akį, o dvi.

Kotenė nusišypsojo.

— Darysime mokslinį eksperimentą, pone Burtininke?

— Atspėjai.

Džonas atsistojo.

— Pirma reikia rasti gabalą siūlo.

— Įsidėjau siuvimo rinkinį. Tiks?

— Puikiai. Paimk siūlų ritę.

Kotenė pasirausė savo lagamine ir ištraukė plastiko dėžutę.

— Šita bus gerai? — rodydama ritelę su juodu siūlu paklausė ji.

— Labai gerai.

Džonas paėmė ritelę, smakru prispaudė prie krūtinės siūlo galą, išvyniojo per ištiestą ranką ir nutraukė.

— Padaryk tą patį, — paduodamas ritelę tarė Kotenei.

Ši smalsiai į jį pažiūrėjo.

— Gerai.

Kotenė pasekė Džono pavyzdžiu.

— Žiūrėk tiesiai prieš save, — paliepė jis. — Kiek siūlų matai?

— Du.

— Bet žinai, kad tėra vienas, ar ne? O dabar užmerk kairę akį. Kiek siūlų dabar?

— Vienas.

— Užmerk dešinę.

— Vis tiek vienas.

— Taip yra todėl, kad turime dvi akis ir abiem matome ne plokščią, o stereovaizdą. Vėl pažiūrėk abiem akimis į kokį nors vieną siūlo tašką.

Kotenė padarė kaip liepta.

— Siūlai sueina į vieną, — tarė ji.

— Tai, ką dabar padarei, vadinama siūlo vėrimu į adatą.

Kotenei šmėstelėjo deja vu — prisiminimas, kaip ji žiūrėjo į Čikagos Starbucks kavinėje Riplio nupieštą kubo kontūrą.