Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Kotenė skubėjo, nes žinojo, kad ją tuoj nutrauks ir todėl iki tol turi spėti viską pasakyti.

— Kiekvienoje lentelėje buvo atskleista paslaptis, kaip pamatyti ir pasirinkti gyvenimo kelią, nuvesiantį mus į geresnį pasaulį. Pasirinkti turime, kol dar neįvyko valymas, panašus į tą, kurį patyrė mūsų protėviai. Turiu galvoje tvaną, nušlavusį to meto pasaulio blogį. Aš įsitikinusi, kad ir mes galime išvengti to paskutinio valymo, išvengti siaubų tų paskutinių dienų, per kurias pasaulis atsikratys blogio. Ta krištolo lentelė paaiškins mums, kaip tai padaryti.

— Žiūrėkit! — tarė Kaselmanas rodydamas į televizijos stotis, prisijungiančias prie PŽT.

Transliacijų skyriaus direktoriaus pavaduotojas pasekė Tedo žvilgsnį.

— Dieve brangus — kas čia darosi?! — suriko jis žiūrėdamas į virtines ekranų, rodančių kitų šalių programas.

CNN, BBC, NBC, ABC, CBS, Fox, Kinijos, Brazilijos, Indijos, Pietų Afrikos ir geros dešimties kitų šalių televizijos viena po kitos nutraukusios savo laidas rodė tiesioginę PŽT transliaciją. Net Al Džazyra rodė Kotenę Stoun su arabiškais subtitrais ekrano apačioje.

— Jos visos persijungė mūsų laidą, — tarė Tedas.

— Lentelėje skelbiamą žinią suprato galingosios Atlantidos civilizacijos, Stounhedžą pastatę druidai, Velykų saloje moajus ištašę žmonės, vakarų Afrikos maliai, anasaziai — jie visi staiga dingo nepalikę jokio pėdsako. O dingo jie todėl, kad paklausė lentelėje užrašyto įspėjimo ir pasirinko kelią į naują gyvenimą. Mes irgi galime jį pasirinkti. Visa, ko mums reikia — tikėti. Nesvarbu, kas esi — induistas, judėjas, budistas, krikščionis ar musulmonas. Mes negalim ir toliau užsidarinėti į kameras organizuotų religinių grupių, kurios visą dėmesį nukreipia į žinios nešėją, o ne į jo žinią. Mes visi esame susiję vienas su kitu ir su visomis gyvomis būtybėmis. Mes sudarome vienatį ir privalome pasipriešinti mus supančiam blogiui.

Transliacijų skyriaus direktoriaus pavaduotojas Niujorke sudribo ant kėdės žiūrėdamas, kaip užsienio naujienų kanalai persijungia prie jo tinklo.

— Nieko panašaus kaip gyvas nesu matęs, — sukuždėjo jis.

PŽT Londono studijos vadovas pasakė į mikrofoną, sujungta su jo ausinėmis:

— Visas pasaulis žiūri mūsų laidą. Velniai rautų, pats išplėšiu širdį tam, kuris išdrįsit ką nors paliesti!

DVI KRANTINĖS

Dievo karalystė yra jumyse.

— EVANGELIJA PAGAL LUKĄ. 17, 21

Reakcija į PŽT laidą buvo neregėta, o pranešus, kad nuo obelisko vyks tiesioginė transliacija, tūkstančiai žmonių suplūdo į Londoną.

Kad išvengtų eismo kamščių ir saugumo sumetimais, Kotenė atplauks laivu — nedideliu kateriu, naudojamu turistų grupėms. Jis buvo išsinuomotas ir iki paskutinės akimirkos laikomas paslėptas. Nusileidus tamsai prie viešbučio Cadogan galinio įėjimo privažiavo Venatori agento vairuojamas automobilis. Šalutinėmis gatvelėmis jis nuvežė Kotenę su Džonu į prieplauką mažiau nei kilometras iki paminklo. Kai PŽT transliacijos grupė per siųstuvą pranešė jau esanti vietoje, Kotenė su Džonu įlipo į katerį. Jų laukė trumpa kelionė iki „Kleopatros adatos“.

Kai jie aplenkė Temzės vingį ir praplaukė po Vaterlo tiltu, Kotenė aiktelėjo. Obeliskas priešais ją žvilgėte žvilgėjo užlietas televizijų prožektorių šviesos. Jis priminė jai kosminį keltą, nušviestą prieš paleidžiant naktį. „Kleopatros adata“ lyg strėlė rodė tiesiai į dangų. Daugiau negu tinkama tokia proga , pamanė ji.

Tačiau Kotenei užgniaužė kvapą kitkas — minios žmonių, susibūrusių Viktorijos krantinėje. Džonas įspėjo: kai pasklis žinia, ji gali tikėtis daugybės žioplių. Bet čia jų buvo tūkstančiai. Jų veidai ir kūnai sudarė ištisinę sieną, kuri, rodės, driekiasi be galo visomis kryptimis. Savojos aikštė, Strando gatvė, Flitstritas, Vaitholas — visi buvo virtę sausakimšai susigrūdusių kūnų jūra. Dirstelėjusi per petį į Vaterlo tiltą pamatė, kad joks eismas juo nevyksta, nes jį užtvindžiusi minia. Persisvėrę per turėklus žmonės bandė bent akies krašteliu ją pamatyti. Net tolimesnis — Vestminsterio — tiltas buvo prisigrūdęs žmonių, todėl eismas mieste buvo paralyžiuotas. Žioplių minios spietėsi ir kitoje nuo obelisko upės pusėje — Jubiliejaus soduose ir abiem Temzės pakrantės kryptimis; netrūko stebėtojų ant pastatų už Viktorijos krantinės stogų ir prie jų langų. Visi laukė Kotenės Stoun.

Kateriui priplaukus prie laiptų, vedančių nuo upės prie „Kleopatros adatos“, daugybė kamerų prožektorių nukrypo į Kotenę, nugriaudėjo kurtinantis šauksmas.

Policininkai neleido žmonių ant betoninių laiptų, kad ji galėtų laisvai praeiti, be to, atitvėrė virvėmis plotelį aplink obeliską. Džono prilaikoma už rankos, kad neprarastų pusiausvyros ant šlapių laiptų, Kotenė užlipo ant „Adatos“ pjedestalo.

Pajutusi blyksnį iš viršaus Kotenė pakėlė akis. Tempest Star su Beniu pralindo pro užtvaros virves, kad galėtų iš arti ją nufotografuoti. Policininkas bemat nuginė juos šalin.

Kažkoks reporteris užlipęs ant pjedestalo įbruko Kotenei į ranką mikrofoną. Ji nudžiugo pamačiusi ant jo koto Palydovinių žinių tinklo emblemą.

— Labas, — tarė Kotenė prisikišusi mikrofoną prie lūpų.

Šiurpas perėjo jai kūnu: jos pačios balsas griaudėjo visomis kryptimis, aidėjo paupiu ir per visą miestą. Atrodė, kad kiekvienas, atėjęs į krantinę, turi nešiojamąjį radijo imtuvą ar mobilųjį telefoną, priimantį tiesioginę įvykio transliaciją.

Kotenė apstulbusi sulaikė kvapą, kai jos pačios ištartas žodis grįžo iš tūkstančių miniatiūrinių garsiakalbių, laikomų žmonių, susigrūdusių gatvėse, ant šaligatvių ir takų priešais Temzę.

Minios šūksmams nurimus, Kotenė tarė:

— Negaliu patikėti, kad tiek daug jūsų susirinkote čia.

Šį sykį minia vėl pratrūko ploti, bet Kotenė žinojo, kad ne iš džiaugsmo, o veikiau iš blogos nuojautos. Dauguma atėjo čia, nes prarado viltį. Šen ir ten girdėdama prašymus padėti ir maldas pasigailėti, ji pajuto jos pečius užgriūnant atsakomybės naštą.

— Žinau, kodėl atėjote čia šį vakarą ir kodėl kur kas daugiau kitur klausosi ir stebi, kas vyksta. Tikiuosi, kad šįvakar mums pavyks atsikratyti skausmo, tamsos ir tarp mūsų įsisukusio blogio.

Vėl pasigirdo audringi šūksmai, kai Kotenės balsas nuaidėjo krantinės gatvėmis ir aikštėmis.

Staiga apėmusi panika lyg elektra nukrėtė Kotenei rankas. O jeigu krištolo lentelės kapsulėje nėra? Kas ištiks visus šiuos žmones?

Edis Ladingtonas žiūrėjo PŽT transliaciją savo bibliotekoje, dideliame plazminiame ekrane. Maraja stovėjo šalia, uždėjusi ranką jam ant peties. Ji juto didžiulį pasitenkinimą ir būties pilnatvę. Elis pranešė jai, kad netrukus ji pajus savyje naujos gyvybės ženklus. Elis pasirinko ją pratęsti savo giminę; vaikas seks jo pėdomis. Net šią akimirką ji juto, kaip kūdikis auga jos įsčiose. Pasak Elio, ji esanti išrinktoji, ji palaiminta. Retai moteriai teko garbė tapti didžiųjų nefilimų giminės tęsėja. Pačiai Marajai neberūpėjo, grįš Ričardas ar ne. Ji apsigalvojo. Jos planą užtemdė didi Elio vizija. Maraja palietė savo pilvą. Vaikas — Elio, o todėl ji bus pilte apipilta įstabiomis privilegijomis.

— Ta įkyri musė susilauks tinkamo galo, — tarė Elis, kai kameros stambiu planu parodė Kotenę su kunigu prie šono sveikinančią minią. — Ji matys, kaip svarbiausias jai žmogus kris, o ji pati bus pažeminta. Šįvakar ji susiteps milijonų krauju, bet Džono Tailerio kraujo ji nenusiplaus nuo savo rankų per amžius. — Nieko nėra saldžiau už kerštą, — nusišypsojęs Marajai pridūrė jis.