Линн Шоулз - Paskutinė paslaptis

Griausmingi plojimai sudrebino „Kleopatros adatos“ pjedestalą. Jiems nutilus Kotenė linktelėjo dviem Londono savivaldybės inžinieriams, atplaukusiems su jais kateriu. Vyrai užlipo stačiais laiptais ir atsistojo priešais vieną iš keturių didelių paminklinių lentų, pritvirtintų obelisko pagrinde. Dideliais veržliarakčiais jie atlaisvino bronzinius varžtus, laikančius keturis vienos lentos kampus, ir patraukė ją į šalį.

Nudengus plokštę atsivėrė kvadratinė kiaurymė. Prisiartino gera dešimtis reporterių. Inžinieriai kuo atsargiausiai iškėlė medinę skrynutę.

Ričardas Hapsburgas brovėsi pro minią, kol iki „Adatos“ liko keli metrai. Jis pamatė Kotenę Stoun, stovinčią šalia Džono Tailerio ir stebinčią, kaip inžinieriai ištraukia kapsulę ateities kartoms. Ričardą nupurtė šaltukas prisiminus patirtą gėdą: jis grįžo pas Elį ir paprašė duoti jam dar vieną galimybę išpirkti kaltę. Nors labai norėjo, neįstengė sukaupti tiek drąsos, kiek turėjo Kotenės tėvas Furmielis. Ričardas pajuto kišenėje zigzauerio svorį. Stengdamasis nepakliūti į ryškių prožektorių šviesą jis slinko į priekį, kol atsidūrė prie upės; tarp jo ir Džono Tailerio nebebuvo nieko.

Kotenė žiūrėjo į inžinierius, atsargiai nešančius skrynutę laiptais žemyn. Jai dingtelėjo, ką galvotų Čonsis Vajatas, jei būtų čia ir matytų, kaip baigiama vykdyti slapta jo užduotis. Šįvakar šioje vietoje ant Temzės kranto Vaiduoklių šešėlių misija pagaliau bus baigta. Čonsis gali ilsėtis ramybėje, pamanė ji.

Inžinieriai padėjo skrynutę jai prie kojų. Kotenė laukė, kol Džonas palaimino ją kryžiaus ženklu. Ji juto, kaip širdį užlieja jaudulys suvokus, kad šį vakarą šios nuo seno garsios upės krante ji įvykdo tai, ką jai skyrė lemtis. Ji apsidairė bandydama aprėpti viską, kad įsimintų šį stebuklingą įvykį. Kai žvilgsnis užkliuvo už tolimo upės vingio, visas jaudulys pranyko — jis užleido vietą baimei. Tolumoje virš vandens pasirodė rūkas. Jis slinko „Kleopatros adatos“ link.

— Dieve mano! — tarė ji ir tik tada susigriebė tebelaikanti prie lūpų mikrofoną.

— Kas? — atsigręžęs į ją paklausė Džonas.

Kotenė pažiūrėjo į priešingą krantinės pusę ir pamatė virš vandens šliaužiantį rūką. Jis artinosi prie jų iš abiejų pusių.

Ričardas įkišo ranką į vidinę švarko kišenę ir suspaudė pistoletą. Jis atrodė šaltas ir sunkus. Ričardas prisiminė, kokį nesmagų pojūtį ginklas jo rankoje kėlė, kai šovė iš automobilio Reigano oro uoste. Šįvakar turėtų būti lengviau. Galop jis nusileido, susitaikė su mintimi, kad nėra ko bandyti keisti savo gyvenimą. Kelias pastarąsias savaites jis elgėsi kaip silpnabūdis, svarstė, ar neprašyti Dievo atleidimo. Visai kaip Furmielis. Nedaug tetrūko, kad Ričardas būtų puolęs ant kelių — laimė, laiku atsitokėjo.

Juk argi jis vertas pasigailėjimo?

— Atidarykit skrynutę! — suriko Kotenė.

— Kas yra, Kotene? — paklausė Džonas.

— Jie ateina, — ji parodė į upę. — Mes neturim laiko.

Džonas žvilgtelėjo į Temzės pusę.

— Tai tik upės rūkas, — ramino ją vienas iš inžinierių. — Nėra ko nerimauti, panele. Jis nuolat pakyla.

— Atidarykit skrynutę, ir tiek! — sušuko ji lūžtančiu balsu.

Vienas iš inžinierių sulaužė užšovą ir pakėlė girgždantį dangtį surūdijusiais vyriais.

Kotenė pritūpė ir ėmė raustis. Popieriai, žemėlapiai, knygos, dokumentai, pypkės, paveikslai.

— Dieve brangus — kur jinai?

Jos čia nėra, pamanė. Kas, jeigu klydau — o juk mane dabar stebi visas pasaulis?

Kotenė per petį žvilgtelėjo į upę, vildamasi, kad rūkas jau bus išsisklaidęs. Bet jis tik slinko dar nuožmiau, tad net tiltų nebebuvo matyti. Kotenė nebeįžiūrėjo nė kito upės kranto. Besidairydama į abi puses pamatė, kaip žiūrovų minios pranyksta tirštėjančioje ūkanoje. Jai nepavyks nieko išgelbėti. Net jeigu ras lentelę ir joje išvys tai, ko tikisi, laiko nebeužteks. Kaip ji gali per kelias sekundes išaiškinti visiems šiems žmonėms apie skystą šviesą?

Lesteris Riplis gulėjo ant lovos ir spoksojo į tamsoje švytinčias plastiko žvaigždes ant lubų. Užmerkęs akis jis galvojo apie Kotenę — spėliojo, ką ji daro šį vakarą. Ar ji tikrai suprato, ką jis bandė jai išaiškinti? Atrodė, kad ji turi kažkokį savitą ryšį su ta visatos energijos sistema, netgi glaudesnį negu jo. Kažkuo Kotenė Stoun jį traukė. Ji buvo kitokia negu visos. Gal kada nors jie vėl susitiks Starbucks kavinėje ir išgers kavos su pienu. Jam pasirodė, kad visi tie moksliniai dalykai ją suintrigavo. Jinai turėjo galvosūkį, ir jis padėjo jį išspręsti. Taigi dabar ji bent jau galėtų išgerti su juo balintos kavos — nors šiaip jis kavos negeria. Nieko nuostabaus, kad jam pavyko išspręsti šį galvosūkį — čia juk jo aistra. Spręsti, spręsti, spręsti!

Kotenė ištraukė knygas, tarp jų ir keturias Biblijas. Savo raštelyje Čonsis rašė, kad lentelę saugo Dievo žodis. Kotenė buvo vėl belendanti į skrynutę, bet staiga vėl nukreipė dėmesį į Biblijas. Štai kur mįslės raktas! Paslaptį saugo Dievo žodis... — Biblija!

— Kuri, kuri... — niurnėjo ji atversdama pirmą paskui mesdama į šalį. Sugriebė didžiausią — oda rištą — Bibliją ir ištraukė ją iš kitų daiktų, išimtų iš skrynutės. Sunki, per daug sunki. Kotenė atkišo knygas į akinamai šviečiančius prožektorius.

Kaip tik tada išgirdo minią pradedant reaguoti į rūką. Prispaudusi didžiulę knygą prie krūtinės, Kotenė apsidairė po krantinę ir pamatė tai, ko labiausiai bijojo — ko meldėsi nepasirodysiant.

Lyg vakaro prieblandoje blyksinčios žvaigždės atskrido jonvabaliai.

Iš pradžių vos vienas kitas, paskui šimtai. Netrukus Viktorijos krantinė švytėjo nuo žibančių vabzdžių.

Jie išniro iš rūko ir sukosi ratu aplink obelisko smaigalį, išsklido po visą krantinę ir pasileido į susispietusius žmones.

Minią apėmė panika.

Nuojauta sakė Kotenei, kad jų būriai dūzgia ne vien abiejuose Temzės krantuose, bet ir visuose miestuose ir didmiesčiuose, kur jų klausosi ir į juos žiūri milijonai.

Ričardas sugniaužė pistoletą kišenėje. Pajuto drėgmę, atneštą nuo vandens šliaužiančio rūko. Išgirdo bimbiant besiartinančius brolius. O jeigu ta Stoun teisi? O kas, jei tai jo ir jo padermės galo pradžia? Jautėsi pavargęs, netgi išsekęs. Ką gali žinoti — gal jis tik apsidžiaugs, kai ateis galas. Tas aistringas tikėjimas išgaravo. Maraja jį paliko. Elis jo negerbia.

Ričardas pakėlė ginklą ir nusitaikė į kunigą. Niekas jo neužstojo, šūvis bus taiklus. Pirštas ant gaiduko įsitempė.

— Spausk, — sušnabždėjo jis.

Bet neprisivertė.

Pirmą kartą jis suvokė, kaip siaubingai nusidėjo prieš daugybę tūkstantmečių. Ir galbūt dabar suprato, ką reiškia būti prakeiktam per amžius.

Ričardas nusisuko į upę, riešo mostu švystelėjo pistoletą į tamsius, sūkuriuojančius Temzės vandenis ir puolė ant kelių.

Kotenė perplėšė plaušus virvės, kuria buvo surišta Biblija. Knyga atsivertė. Lapuose išpjautoje ertmėje buvo paslėpta krištolo lentelė.

Kotenė sugriebė ją abiem rankomis ir atsistojo.

Jonvabaliai jau ne dūzgė, o tiesiog riaumojo. Demonų skleidžiamas karštis svilino odą, lyg ji stovėtų priešais aukštakrosnę. Į šnerves tvoskė sieros tvaikas. Kotenė išgirdo neatlaikiusių antpuolio žmonių riksmus.

— Padėk man, Dieve!

Jos žodžiai nuaidėjo per visą krantinę ir virš upės jai už nugaros.

— Padėk man matyti ir girdėti.