Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Toks nevykęs požiūris į medžiagą Maksimui kėlė liūdnas mintis. Atrodė, kad Begemotas — joks profesorius, o tik paprasčiausias inžinierius mentoskopininkas, ruošiantis duomenis tikrajai kontakto komisijai, su kuria Maksimui dar reikėsią susidurti, o kada tai bus — nežinia. Tokiu atveju piršosi išvada, kad Begemotas — gana primityvi asmenybė, lyg berniūkštis, kurį „Kare ir taikoje” domina vien tik batalinės scenos. Tai buvo užgaulu: Maksimas atstovavo Žemei ir — garbės žodis! — turėjo pagrindo tikėtis rimtesnio partnerio kontaktui.

Tiesa, buvo galima spėti, kad šis pasaulis įsikūręs nežinomų tarpžvaigždinių trasų sankryžoje ir ateiviai čia ne pirmiena. Tiek ne pirmiena, kad dėl kiekvieno naujai atvykusio čia jau nebeformuojamos specialios autoritetingos komisijos, o tiesiog iš jo išpimipuojama efektyviausia informacija ir tuo apsiribojama. Tokią prielaidą lyg ir pagrindė tai, kalip operatyviai žmonės su šviesiomis sagomis, akivaizdžiai — ne specialistai, susigaudė, kas ir kaip, ir be jokio blaškymosi nusiuntė ateivį ten, kur derėjo. O gal kokie nors nehumanoidai, pabuvoję čia anksčiau, taip prastai pasirodė, kad dabar aborigenai į visa, kas iš kitų planetų, žiūri su tam tikru nepasitikėjimu, o tuomet visas tas profesoriaus Begemoto bruzdesys su mentoskopu yra tik kontakto iliuzija, laiko tempimas, kol kokios nors aukštos instancijos lemia mano ateitį.

Šiaip ar taip, prasti mano popieriai, nusprendė Maksimas, galuodamasis paskutiniu kąsniu. Reikia greičiau išmokti kalbą, ir tuomet viskas paaiškės…

— Gerai, — pasakė Žuvis, paimdama jo lėkštę. — Eikime.

Maksimas atsiduso ir pakilo. Jie išėjo į koridorių. Šis buvo ilgas, purvinai žydras; ir dešinėje, ir kairėje tęsėsi virtinės uždarytų durų, lygiai tokių pat, kaip ir durys į Maksimo kambarį. Maksimas niekada nieko čia nesutiko, bet porą kartų girdėjo už durų kažkokius keistus sujaudintus balsus. Gal ten irgi buvo laikomi ateiviai, laukiantys, kaip pakryps likimas.

Žuvis plačiu vyrišku žingsniu ėjo priekyje, tiesi it lazda, ir staiga Maksimui jos labai pagailo. Šiai šaliai grožio industrija, matyt, dar tebebuvo nežinoma, ir vargšelei Žuviai beliko manytis pačiai. Su tais skystais neaiškios spalvos plaukais, styrančiais iš po baltos kepuraitės; su tomis didžiulėmis, atsikišusiomis per chalatą mentimis; su pasibaisėtinai liesomis kojomis turbūt visiškai neįmanoma pasijusti esant prideramo lygio — na, nebent šalia būtybių iš kitų planetų, be to, nehumanoidų. Profesoriaus asistentas žiūrėjo į ją iš aukšto, o pats Begemotas išvis nepastebėdavo ir kreipdavosi į ją ne kitaip, kaip: „Y-y-y…”, — kas jam veikiausiai atitiko interkosminį „Ė-ė-ė…” Maksimas prisiminė ir pats ne kažin kaip su ja elgęsis, ir pajuto sąžinės graužatį. Jis prisivijo Žuvį, paglostė kaulėtą jos petį ir tarė:

— Nolu šaunuolė, gera.

Ji atgręžė į jį perkarusį veidą ir tapo kaip niekad panaši į nustebusį karšį, žiūrint iš priekio. Tada nimietė jo ranką, suraukė vos įžiūrimus antakius ir griežtai pareiškė:

— Maksimas negeras. Vyras. Moteris. Nereikia.

Maksimas susigėdo ir vėl kiek atsiliko. Šitaip jie pasiekė koridoriaus galą. Žuvis stumtelėjo duris, ir jie atsidūrė dideliame šviesiame kambaryje, kurį Maksimas patyliukais vadino priimamuoju. Langai čia buvo neskoningai papuošti stačiakampėmis grotomis iš storų geležinių virbų; į Begemoto laboratoriją vedė aukštos, oda apkaltos durys, o prie jų nuolat kažkodėl sėdėjo du labai aukšti nejudrūs aborigenai, neatsakinėjantys į pasisveikinimą ir tarsi niekad neišnyrantys iš transo.

Žuvis kaip visuomet iškart nuėjo į laboratoriją, Maksimą palikusi priimamajame. Maksimas kaip visuomet pasisveikino, jam kaip visuomet niekas neatsakė. Durys į laboratoriją liko praviros, ten garsiai kalbėjo suirzęs Begemotas ir skardžiai spragsėjo įjungtas mentoskopas. Maksimas priėjo prie lango, kurį laiką žvelgė į ūkanotą drėgną kraštovaizdį, į miškingą lygumą, perkirstą greitkelio juostos, į aukštą metalinį bokštą, vos įžiūrimą rūke, greitai pajuto nuobodulį ir nelaukdamas, kol pakvies, įžengė į laboratoriją.

Čia, kaip įprasta, maloniai dvelkė ozonu, mirgėjo dubliuojantys ekranai, nusigalavęs plikis asistentas neįsimenamu vardu, o pravarde Toršeras, dėjosi derinąs aparatūrą, o iš tiesų smalsiai klausėsi skandalo. Laboratorijoje kaip tik ir vyko skandalas.

Begemoto kėdėje už Begemoto stalo sėdėjo nepažįstamas žmogus kvadratiniu šerpetotu veidu ir raudonomis užgriuvusiomis akimis. Begemotas stovėjo priešais jį išsižergęs, įsisprendęs į šonus ir vos vos pasilenkęs. Jis rėkė. Jo kaklas buvo pilkai pamėlęs, plikė liepsnojo saulėlydžio purpuru, iš burnos toli tiško purslai.

Stengdamasis nekristi į akis, Maksimas tylutėliai nuėjo į savo darbo vietą ir pusbalsiu pasisveikino su asistentu. Toršeras, būtybė nervinga, išdirginta, siaubo apimtas atšoko ir užkliuvo už storo kabelio. Maksimas vos spėjo sugriebti Toršerą už pečių, nelaimingasis užvertęs akis suglebo. Ir mirtinai išbalo. Keistas jis buvo žmogus, Maksimo bijojo taip, kad net traukuliai sugriebdavo. Iš kažkur be garso išdygo Žuvis su atidarytu buteliuku, kurį iškart pakišo Toršerui po nosimi. Toršeras žagtelėjo ir atsigaivelėjo. Kol vėl nenuslydo į nebūtį, Maksimas atrėmė jį į geležinę spintą ir skubiai atsitraukė.

Įsitaisęs stendo kėdėje, jis pastebėjo, kad Šerpetotasis nepažįstamasis liovėsi klausytis Begemoto ir įdėmiai apžiūrinėja jį, Maksimą. Šis draugiškai nusišypsojo. Nepažįstamasis vos vos palenkė galvą. Staiga Begemotas su klaikiu trenksmu vožė kumščiu į stalą ir čiupo telefoną. Pasinaudojęs pauze, nepažįstamasis ištarė keletą žodžių — Maksimas suprato tik „reikia” ir „nereikia”, — paėmė nuo stalo kieto melsvoko popieriaus lapelį su ryškiai žaliu apvadu ir pamosavo ore Begemotui prieš nosį. Begemotas apmaudžiai numojo ranka ir tučtuojau susfeato loti į telefono ragelį. „Reikia”, „nereikia” ir nesuprantamas „massarakš” biro kaip iš gausybės rago, o dar Maksimas išskjė žodį „langas”. Baigėsi tuo, kad suirzęs Begemotas tėškė ausines, dar kelis kartus amtelėjo ant nepažįstamojo, apspjaudydamas šį nuo galvos iki kojų, ir išturseno, trenkęs durimis.

Nepažįstamasis nusišluostė veidą nosine, pakilo nuo kėdės, atidarė ant palangės gulėjusią ilgą plokščią dėžutę ir išėmė iš jos kažkokius tamsius rūbus.

— Prieikite, — kreipėsi jis į Maksimą. — Renkitės.

Maksimas atsigręžė į Žuvį.

— Prieikite, — pasakė Žuvis. — Renkitės. Reikia.

Maksimas suvokė, kad ilgai laukęs pagaliau sulaukė likimo posūkio — kažkur kažkas kažką nusprendė. Pamiršęs Žuvies pamokymus, jis tučtuojau nusimetė tą bjaurią rudinę ir nepažįstamajam padedant apsitaisė naujuoju rūbu. Maksimo nuomone, tas rūbas nebuvo nei dailus, nei patogus, tik lygiai toks pat kaip nepažįstamojo. Netgi buvo galima spėti, kad nepažįstamasis paaukojo nuosavą atsarginį drabužį, mat puspalčio rankovės buvo trumpokos, o kelnės kabojo it maišai ir smuko. Vis dėlto visiems kitiems naujuoju drabužiu vilkinčio Maksimo išvaizda džiugino širdį. Nepažįstamasis kažką pritariamai murmėjo. Žuvis, nutaisiusi švelnesnę veido išraišką, kiek tai įmanoma kailiui, glostė Maksimui pečius ir timpčiodama taisė puspaltį, ir net Toršeras, susigūžęs už pulto, blaai šypsojosi.

— Eime, — paragino nepažįstamasis ir pasuko į duris, pro kurias išturseno įniršęs Begemotas.

— Iki pasimatymo, — pasakė Žuviai Maksimas. — Ačiū, — pridūrė jis rusiškai.