Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Dusnus pasaulis. Nelaimingas, liguistas pasaulis. Jis visas kažkoks nejaukus ir graudus kaip ta valdiška patalpa, kur žmonės su šviesiomis sagomis ir išgedusiais dantimis staiga nei iš šio, nei iš to pašėlo klykti, plyšoti iki gargimo, ir Gajus, toks simpatingas, gražus vaikinas, visiškai netikėtai ėmė iki kraujų tvatyti rudabarzdį Zefą, o tas net nesipriešino… Nelaimingas pasaulis… Radioaktyvi upė, paikas geležinis drakonas, užterštas oras ir nevalyvi keleiviai kerėpliškoje ratuotoje triaukštėje metalinėje dėžėje, leidžiančioje melsvus dūmus… Ir dar viena niūri scena — vagone, kai kažkokie šiurkštūs, kažkodėl fuzeliu dvokiantys žmonės kvatojimu ir mostais pravirkdė senyvą moterį, ir niekas jos neužtarė, vagonas sausakimšas, o visi žiūri į šalį, ir tik Gajus staiga pašoko, pabalęs iš pykčio, o gal iš baimės, kažką suriko tiems, ir anie išsinešdino… Labai daug pykčio, labai daug baimės, labai daug suirzusių… Jie čia visi suirzę ir prislėgti, tai suirzę, tai prislėgti. Gajus, akivaizdžiai geras, simpatingas žmogus, protarpiais staiga be suprantamos priežasties įniršdavo, pašėldavo rietis su kupė kaimynais, žvelgdayo į mane žvėries akimis, o paskui lygiai taip pat netikėtai puldavo į giliausią prostraciją. Ir visas vagonas elgėsi neką geriau. Valandų valandas keleiviai gana taikiai sėdėjo ar gulėjo, tyliai šnekučiuodamiesi, netgi pasikikendami, ir staiga kas nors imdavo vaidingai bambėti ant kaimyno, kaimynas nervingai atsikirsdavo, aplinkiniai, užuot juos raminę, įsiveldavo į rietenas, skandalas plėsdavosi, apimdavo visą vagoną, ir štai jau rėkia vienas ant kito, grūmoja, stumdosi, ir kažkas lipa per galvas, mosuodamas kumščiais, o kažką griebia už pakarpos, visa gerkle klykia vaikai, jiems irzliai tampomos ausys, o paskui viskas pamažu nurimsta, visi raukosi vieni prieš kitus, šnekasi nenoromis, nusigręžia… o kartais skandalas virsta kažkuo visai jau nepadoriu: akys išsprogusios, veidai išmušti raudonomis dėmėmis, balsai tiek pakelti, kad veriančiai spiegia, o kažkas isteriškai kvatoja, kažkas dainuoja, kažkas meldžiasi, virš galvos iškėlęs drebančias rankas… Beprotnamis… O už langų melancholiškai praplaukia nykūs pilki laukai, aprūkusios stotys, skurdžios gyvenvietės, kažkokie apleisti griuvėsiai; liesos, apskurusios moterys palydi traukinį įkritusių, liūdnų akių žvilgsniais…

Maksimas atsitraukė nuo lango, trumpai pastovėjo vidur ankšto kambarėlio atsipalaidavęs, jausdamas apatiją ir sielos nuovargį, paskui prisivertė susiimti į nagą ir šiek tiek pasimankštino, vietoj įrankio pasinaudojęs gremėzdišku mediniu stalu. Taip ir apkiausti galima, susirūpinęs pamanė jis. Dar dieną ar dvi aš, ko gero, ištversiu, o paskui teks sprukti, truputį paklajoti po miškus… būtų gerai pasprukus į kalnus — pažiūrėti kalnai čia nuostabūs, laukiniai… Tiesa, tolokai, per naktį nesuvaikščiosi… Kaip ten juos Gajus vadino? Zartakas… Įdomu, tai tikrinis pavadinimas ar išvis reiškia kalnus? Vis dėlto ką jau čia kalnai, ne apie kalnus man galvoti. Čia jau dešimt parų, o dar nieko nenuvei|cta…

Jis prasispraudė į dušinq ir keletą minučfų. prunkštė bei trynėsi po aštriu dirbtiniu lietučiu, tokiu pat bjauriu, kaip ir tikras, tiesa, vos vos šaltesniu, bet šiurkščiu, kalkėtu ir dar chloruotu, ir dar atitekėjusiu metaliniais vamzdžiais.

Jis nusišluostė dezinfekuotu rankšluosčiu ir viskuo nepatenkintas — ir šiuo drumzlinu rytu, ir šiuo tvankiu pasauliu, ir savo kvaila padėtimi, ir pernelyg riebiais pusryčiais, kuriuos jam dabar reikės valgyti — grįžo į kambarį pasikloti lovos, sudarkyto Renginio iš geležinio tinklo su dryžuotu tepaluotu blynu po švaria paklode.

Pusryčiai jau buvo atnešti, jie garavo ir dvokė ant stalo. Žuvis vėl uždarinėjo langą.

— Sveiki, — pasakė jai Maksimas vietine kalba. — Nereikia. Langas.

— Sveiki, — atsakė ji, spragsėdama gausiomis sklendėmis. — Reikia. Lietus. Blogai.

– Žuvie, — pasakė Maksimas rusiškai. Po teisybei, jos vardas buvo Nolu, bet Maksimas iš pat pradžių pakrikštijo ją Žuvimi — dėl bukos veido išraiškos ir šaltumo.

Ji atsisuko ir paželgė į jį nemirksinčiomis akimis. Paskui, nežinia kurį jau kartą, įrisidėjo pirštą prie nosies galiuko ir ištarė: „Moteris”, — dūrė į Maksimą: „Vyras”, — po to — į atsipykusią rudinę, kabančią ant kėdės atlošo: „Drabužiai. Reikia!” Kažkodėl ji negalėjo matyti vyriškio tik su trumpkelnėmis. Kažkodėl reikėjo jai, kad vyriškis prisidengtų nuo kojų iki kaklo.

Vyras ėmė rengtis, o ji paklojo lovą, nors Maksimas nuolat kartojo, kad darys tai pats; ji į kambario vidurį išstūmė stalą, kurį Merksimas vis nustumdavo prie sienos; ji ryžtingai atsuko šildymo rankenėlę, kurią Maksimas visada užsukdavo iki galo, ir visi vienodi Maksimo „nereikia” suduždavo į nemažiau vienodus jos „reikia”.

Rudinę prie kaklo užsisegęs vienintele perlūžusia saga, Maksimas priėjo prie stalo ir paknaibė valgį dvidante šakute. Dialogas buvo įprastas:

— Nenoriu. Nereikia.

— Reikia. Maistas. Pusryčiai.

— Nenoriu pusryčių. Neskanu.

— Reikia pusryčių. Skanu.

– žuvie, — jausmingai kreipėsi į ją Maksimas. — Žiaurus jūs žmogus. Pakliūtumėte jūs pas mane į Žemę, persiplėščiau, bet surasčiau maisto pagal jūsų skonį.

— Nesuprantu, — apgailestaudama pasakė ji. — Kas yra „žuvis”?

Su pasibjaurėjimu želėdamas riebų kąsnį, Maksimas paėmė popieriaus ir pavaizdavo karšį iš priekio. Ji įdėmiai patyrinėjo piešinį ir įsidėjo chalato kišenėn. Visa, ką tik Maksimas nupiešdavo, ji pasiimdavo ir kažkur išnešdavo. Maksimas piešė daug, mielai ir jausdamas malonumą: laisvu laiku ir naktimis, kai negalėdavo užmigti — veikti čia visiškai nebuvo ką. Jis piešė gyvūnus ir žmones, braižė lenteles ir diagramas, kūrė anatominius pjūvius. Jis vaizdavo profesorių Megu panašų į begemotą ir begemotus, panašius į profesorių Megu, jis braižė universaliąsias linkoso lenteles, mašinų schemas ir istorinių sekų diagramas, jis sunaudojo kalnus popieriaus, ir visa tai išnykdavo Žuvies kišenėje be jokių regimų pasekmių kontakto procedūrai. Profesorius Megu, kitaip — Begemotas, tiu-ėjo savo metodą ir neketino jo atsisakyti.

Universalioji linkoso lentelė, kurios studijavimu privalo prasidėti bet koks kontaktas. Begemoto nė kiek nedomino. Vietinės kalbos ateivį mokė tik Žuvis, ir tat vien tam, kad būtų patogiau bendrauti, kad užsidarinėtų langą ir nevaikščiotų be rudinės. Ekspertai išvis nebuvo įtraukti į kontaktą. Su Maksimu dirbo Begemotas, ir tik Begemotas.

Tiesa, jis turėjo gana galingą tyrinėjimo priemonę — mentoskopinę techniką, ir Maksimas stendo kėdėje praleisdavo po keturiolika šešiolika valandų per parą. Beje, mentoskopą Begemotas turėjo gerą. Jis prasismelkdavo gana giliai į prisiminimus ir buvo gana didelės skiriamosios gebos. Turint tokį prietaisą, ko gero, buvo galima kalbos ir nemokėti. Tačiau Begemotas mentoskopu naudojosi kažkaip keistai. Demonstruoti savo paties mentogramas jis atsisakydavo kategoriškai ir net šiek tiek pasipiktinęs, o Maksimo mentogramas vertino savotiškai. Maksimas specialiai buvo paruošęs visą prisiminimų programą, ir ji turėjo pakankamai išsamiai pristatyti aborigenams socialinį, ekonominį ir kultūrinį Žemės gyvenimą. Tačiau panašios mentogramos nekėlė Begemotui jokio entuziazmo. Begemotas vaipė fizionomiją, mykė, atsitraukdavo, imdavo skambinti telefonu arba, atsisėdęs už stalo, nykiai graužti asistentą, tuo pačiuis kartodamas sodrų žodelį „massarakš”. Užtat, kai Maksimas ekrane susprogdindavo ledo uolą, prispaudusią laivą, arba skorčeriu ištaškydavo šarvinį vilką, arba iš gigantiško kvailo pseudoaštuonkojo atimdavo ekspres-laboratoriją. Begemoto nė už ausų nebūdavo įmanoma atplėšti nuo mentoskopo. Jis tyliai spygaudavo, džiugiai plekšnodavo delnais sau per plikę ir rūsčiai rėkdavo ant nusikamavusio asistento, prižiūrinčio vaizdo įrašymą. Chromosferinio protuberanto vaizdas profesorių neapsakomai sužavėjo, lyg niekad gyvenime jis nebūtų matęs nieko panašaus, o dar jam laimi patiko meilės scenos, kurias Maksimas daugiausia specialiai perėmė iš kino filmų, kad aborigenai bent kiek nutuoktų apie jausminį žmonijos gyvenimą.