Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Jis vėl žvilgtelėjo pro langą ir sutrikęs prasižiojo. Gatve į komendantūrą ėjo du žmonės. Vienas buvo pažįstamas — rudoji koserė Zefas, iš ypač pavojingųjų, šimtas trisdešimt ketvirto pionierių būrio seniūnas, mirtininkas, gyvybę sau pelnantis valydamas trasą. O antrasis — na, tikra baidyklė, ir net kraupoka. Iš pradžių Gajus palaikė jį išsigimėliu, bet tuojau pat susizgribo, kad vargu ar Zefas temptų išsigimėlį į komendantūrą. Stambus pusnuogis vyrukas, jaunas, visas nurudęs, tvirtas kaip jautis — tik jo kelnaitės kažkokios trumpos, iš blizgančios medžiagos… Zefo patranka buvo kur pridera, bet neatrodė, kad jis būtų lydėjęs tą pašalietį kaip sargybinis — ėjo jie greta vienas kito, ir pašalietis, nevykusiai mosuodamas rankomis, kažką aiškino Zefui. Tuo tarpu Zefas tik šniokštavo ir pažiūrėti atrodė visai apdujęs. Kažkoks laukinis, pamanė Gajus. Bet iš kur jis ten išdygo — trasoje? Gal meškų užaugintas? Pasitaikydavo tokių atvejų. O ir panašu: anava kokie raumenys, taip ir raibuliuoja…

Jis stebėjo, kaip ta porelė priėjo prie sargybinio, kaip Zefas, šluostydamasis prakaitą, suskato kažką aiškinti, o sargybinis — naujokas, Zefo nepažįsta ir bado automatu šiam po šonkauliu, iš visko aišku — liepia atsitraukti deramu atstumu. Nuogasis vaikinas, tai matydamas, įsiterpia į pokalbį. Taip ir mala rankomis, o veidas visai jau keistas: išraiškos niekaip neperprasi, it gyvsidabris, akys žvitrios, tamsios… Na, štai, dabar ir sargybinis suglumo. Tuojau pavojų skelbs. Gajus atsigręžė.

— Pone rotmistre, — pasakė jis, — leiskite kreiptis. Ten šimtas trisdešimt ketvirtojo seniūnas kažką atvedė. Ar neužmestumėt akies?

Ponas rotmistras priėjo prie lango ir pasižiūrėjo, jo antakiai net pašoko. Jis pastūmė rėmą, persisvėrė ir suriko, springdamas nuo įsiveržusių dulkių:

— Sargybini! Praleisti!

Gajus dar tebeuždarinėjo langą, kai koridoriuje sutrepsėjo žingsniai ir Zefas su savo keistuoju palydovu skersomis įžengė į raštinę. Iš paskos, sprausdamasis pro juos, įgriuvo sargybos viršininkas ir dar pora vaikinų iš budinčios pamainos. Zefas prispaudė rankas prie šlaunų, atsikrenkštė ir begėdiškai įsmeigęs į poną rotmistrą mėlynas akis sugergždė:

— Raportuoja šimtas trisdešimt ketvirto būrio seniūnas, perauklėjamasis Zefas. Trasoje sulaikytas štai šis žmogus. Pagal visus požymius — beprotis, pone rotmistre: ryja nuodingus grybus, nė žodžio nesupranta, kalba neaiškiai, vaikšto, kaip teikėtės pastebėti, nuogas.

Kol Zefas raportavo, sulaikytasis staigiais žvilgsniais naršė patalpą, šiurpiai ir keistai šypsodamasis visiems susirinkusiems — jo dantys buvo lygūs ir balti kaip cukrus. Ponas rotmistras, susinėręs rankas už nugaros, priėjo arčiau ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų.

— Kas jūs toks? — paklausė.

Sulaikytasis dar šiurpiau nusišypsojo, delnu patapšnojo sau per krūtinę ir neaiškiai ištarė kažką panašaus į „mah-simas”. Sargybos viršininkas sugageno, sargybiniai ėmė kikenti, ponas rotmistras taip pat nusišypsojo. Gajus neiškart suvokė, kas nutiko, o paskui susizgribo, kad vagių žargonu „mah-sim” reiškia „prarijau peiliuką”.

— Matyt, bus iš jūsiškių, — pasakė ponas rotmistras Zefui.

Zefas papurtė galvą, iš barzdos tankumyno išpurtydamas debesį dulkių.

— Nieku gyvu, — pasakė jis. — Mah-simas — šitaip jis vadina save, o vagių šnekos jis nesupranta. Taigi ne mūsiškis.

— Išsigimėlis tikriausiai, — spėjo sargybos viršininkas. Ponas rotmistras šaltai pažvelgė į jį. — Nuogas… — nuoširdžiai paaiškino sargybos viršininkas, atatupstas traukdamasis durų link. — Leiskite eiti, pone rotmistre? — šūktelėjo jis.

— Eikite, — leido ponas rotmistras. — Pasiųskite ką nors vadavietės gydytojo pono Zogu… Kur jį sugavote? — paklausė jis Zefo.

Zefas pranešė, kad šiąnakt jis su savo būriu šukavo kvadratą 2307, sunaikino keturis savaeigius įrenginius ir vieną nežinomos paskirties automatą, sprogimo metu prarado du žmones, viskas klojosi normaliai. Apie septintą valandą ryto priė jo laužo plentu iš miško atėjo štai šis nepažįstamasis. Jie pastebėję jį dar iš tolo, sekę iš krūmų, o paskui nutaikę tinkamą momentą ir sulaikę. Zefas iš pradžių palaikė jį bėgliu, paskui nusprendė, kad tai ne bėglys, o išsigimėlis, ir jau galutinai nutarė šauti, bet persigalvojo, nes tas žmogus… Čia Zefas, atsidūręs keblioje padėtyje, papurtė barzdą ir užbaigė:

— Nes man paaiškėjo, kad jis — ne išsigimėlis.

— Kaip jums tai paaiškėjo? — paklausė rotmistras, o sulaikytasis stovėjo nejudėdamas, sudėjęs rankas ant galingos krutinės ir žvilgčiojo tai į jį, tai į Zefą.

Zefas prisipažino, kad paaiškinti bus sunkoka. Pirmiausia, tas žmogus nieko nebijojo ir nebijo. Toliau: jis nusikabino nuo laužo katiliuką su putra ir nuvalgė lygiai trečdalį, kaip ir dera draugui, o prieš tai šaukė į mišką, turbūt kvietė jausdamas, kad mes kažkur netoliese. Toliau: jis norėjo pavaišinti mus grybais. Grybai buvo nuodingi, ir mes jų nevalgėme, ir jam nedavėme, bet jis aiškiai nėrėsi iš kailio, norėdamas mus pavaišinti, matyt, iš dėkingumo. Toliau: kaip yra gerai žinoma, joks išsigimėlis fizinėmis galiomis nepranoksta normalaus silpno žmogaus. O šitas pakeliui į čia nuvaikė mane kaip kokį berniūkštį, ėjo per išvartas it lygia žeme, per griovius šokinėjo, o paskui laukdavo manęs kitoje pusėje ir dar kažkodėl — iš šaunumo, ar ką? — kartais čiupdavo mane į glėbį ir bėgte nešdavo po du tris šimtus žingsnių…

Ponas rotmistras klausėsi Zefo, visa savo povyza spinduliuodamas atidžiausią dėmesį, bet vos tik Zefas nutilo, jis staigiai pasisuko į sulaikytąjį ir tiesiai į akis sulojo hontiškai:

— Jūsų pavardė? Laipsnis? Užduotis?

Gajų sužavėjo triuko miklumas, tačiau sulaikytasis akivaizdžiai nesuprato ir hontiškai. Jis vėl parodė savo puikiuosius dantis, paplekšnojo sau per krūtinę, ištarė: „Mah-simas”, — dūrė pirštu į šoną perauklėjamajam, ištarė: „Zefas”, — ir tada pradėjo kalbėti — lėtai, su ilgomis pauzėmis, rodydamas tai į lubas, tai į grindis arba brėždamas aplink save ratą. Gajui atrodė, kad toje kalboje užčiuopia kai kuriuos pažįstamus žodžius, bet tie žodžiai niekaip nebuvo susiję nei su situacija, nei vienas su kitu. „Louva… — kalbėjo sulaikytasis, o paskui: — Šurum-burum, šurum-burum… Samfys…” Kai jis nutilo, savo trigrašį įterpė kapralas Varibobu:

— Man atrodo, jis — mitrus šnipas, — pareiškė sena rašalinė. — Reikėtų pranešti ponui brigados vadui.

Bet ponas rotmistras nekreipė į jį dėmesio.

— Galite eiti, Zefai, — pasakė jis. — Į jūsų uolumą bus atsižvelgta.

— Nuolankiausiai dėkoju, pone rotmistre! — krioktelėjo Zefas ir jau buvo beeinąs, tik staiga sulaikytasis negarsiai šūktelėjo, pasilenkė per pertvarą ir sugriebė pluoštą švarių blankų, gulėjusių ant stalo priešais kapralą. Senas skrabalas mirtinai nusigando (irgi mat gvardietis), atšlijo ir metė plunksną į laukinį. Laukinis vikriai sugavo lekiančią plunksną ir, įsitaisęs čia pat, prie pertvaros, ėmėsi kažką braižyti blanke, nekreipdamas dėmesio į Gajų ir Zefą, sugriebusius jį iš šonų.

— Palikt! — įsakė ponas rotmistras, ir Gajus mielai pakluso: išlaikyti tą rudą meškiną buvo tas pat, kas bandyti sustabdyti tanką, pastvėrus už vikšro. Ponas rotmistras ir Zefas atsistojo abipus sulaikytojo ir žiūrėjo, ką jis ten braižo.

— Man atrodo, tai Pasaulio schema, — neužtikrintai pratarė Zefas.