Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Skaisčiai žydras blyksnis nutvieskė viską aplinkui, tarsi būtų trenkęs žaibas, ir tą pat akimirką virš skardžio sudundėjo, sušnypštė, sutraškėjo ugnimi. Maksimas pašoko. Nuo skardžio žiro sausos žemės, kažkas baugiai žviegdamas prašvilpė dangumi ir nukrito vidur upės, ištėkšdamas fontaną purslų sumišai su baltais garais. Maksimas paskubomis užsirabždino skardžiu aukštyn. Jis jau žinojo, kas nutiko, tik nesuprato kodėl ir labai nenustebo ten, kur tik ką stovėjo laivas, išvydęs kamuolinį įkaitusių dūmų stulpą, gigantišku suktuku nutįsusį į švytintį dangaus skliautą. Laivas sprogo, šviesiai violetine ugnimi pleškėjo keramitinis luobas, aplinkui smagiai degė sausa žolė, liepsnojo krūmas ir dūmijančiomis ugnelėmis pliskėjo gumbuoti medžiai. Tūžmingas karštis tvoskė į veidą, ir Maksimas, prisidengęs jį delnu, atatupstas traukėsi palei skardį — žingsnis, paskui dar vienas, paskui dar ir dar… Jis traukėsi, neatplėšdamas ašarojančių akių nuo to nepaprasto grožio kaitraus deglo, žarstančio purpiuines ir žalias žiežirbas, nuo to staiga iškilusio ugnikalnio, nuo beprasmio įsisiautėjusios energijos šėlsmo.

Ne… kodėl… — sutrikęs samprotavo jis. Atsibeldė didelė beždžionė, mato — manęs nėr, įsiropštė vidun, pakėlė denį — pats aš nežinau, kaip tai daroma, bet ji sugalvojo, galvota pasitaikė beždžionė, šešiapirštė, — pakėlė, vadinasi, denį… Kas ten, laivuose, būna po deniu? Žodžiu, surado ji akumuliaitorius, čiupo didelį akmenį ir — trinkt!.. Labai didelį akmenį, kokių trijų tonų svorio, — ir kad tvos atsivėdėjusi… Žaliūkė tokia beždžionė… Priveikė ji vis dėlto mano laivą tais savo rieduliais — du kartai stratosferoje ir štai dar čia… Neįtikėtina istorija… Šitaip, atrodo, dar nebuvo. Ko man dabar griebtis? Pasiges manęs, žinoma, greit, bet ir kai pasiges, vargu ar pamanys, kad taip įmanoma: laivas žuvo, o pilotas — sveikas gyvas… Kas dabar bus? Mama… Tėvas… Mokytojas…

Jis atgręžė gaisrui niįigarą ir nuėjo sau. Sparčiai žingsniavo palei upę; visa kas aplinkui buvo nutvieksta raudona šviesa; priešais, žolėje, susitraukdamas ir ištįsdamas blaškėsi jo šešėlis. Dešinėje prasidėjo miškas, retas, atsiduodąs plėkais; žolė čia buvo minkšta ir drėgna. Du dideli naktiniai paukščiai triukšmingai metėsi iš po kojų ir palei pat vandenį nuvasnojo kiton pusėn. Maksimui šmėstelėjo, kad ugnis gali jį pasivyti, ir tuomet tektų sprukti plaukte, menkas būtų malonumas; bet raudonoji šviesa staiga priblėso ir visai užgeso, ir vaikinukas suvokė, kad priešgaisriniai įrenginiai, skirtingai nei jis pats, visgi susigaudė, kas ir kaip, ir įprastai kruopščiai suveikė pagal paskirtį. Jis itin tikroviškai įsivaizdavo suodinus apsilydžiusius balionus, kvailai šmėksančius tarp įkaitusių nuolaužų, skleidžiančius sunkius pirofago debesis ir labai patenkintus savimi…

Ramybės, mintijo jis. Svarbiausia — be panikos. Laiko yra. Tiesą pasakius, turiu galybę laiko. Jie gali ieškoti manęs visą amžinybę: laivo nėra, ir surasti manęs neįmanoma. O kol susigaudys, kas nutiko, kol galutinai įsitikins, kol dar abejos, mamai jie nieko nepraneš… O jau aš čia ką nors sugalvosiu…

Jis perėjo nedidelę vėsią klampynę, prasibrovė per krūmus ir atsidūrė ant kelio, ant seno, sueižėjusio betoninio kelio, nusidriekiančio į mišką. Žengdamas betono plokštėmis jaunuolis priėjo skardžio kraštą ir išvydo surūdijusias, vijoklių apraizgytas santvaras, kažkokio stambaus tinklinio įrenginio liekanas, pusiau nugrimzdusias į vandenį, o anoje pusėje — kelio tęsinį, vos įžiūrimą po švytinčiu dangumi. Veikiausiai kadaise čia būta tilto. Ir veikiausiai tas tiltas kažkam trukdė, taigi jį parvertė į upę, dėl ko jis netapo nei gražesnis, nei patogesnis. Maksimas atsisėdo ant skardžio krašto ir nuleido kojas. Vidujai ištyrinėjęs pats save ir įsitikinęs, kad nepanikuoja, ėmėsi samprotauti.

Tai, kas svarbiausia, radau. Štai tau kelias. Prastas kelias, netikęs kelias ir dar senovinis kelias, bet vis dėlto kelias, o visose gyvenamose planetose keliai veda pas tuos, kurie juos tiesė. Ko man reikia? Maisto — nereikia. Tiksliau, pavalg)rti aš pavalgyčiau, bet tai tik snaudžiančių instinktų veikla, kurią mes tuojau užgniaušim. Vandens prireiks neanksčiau nei po paros. Oro užtenka, nors norėčiau, kad atmosferoje būtų mažiau anglies dioksido ir radioaktyvios taršos. Tad visi žemieji poreikiai atkrinta. O iš tikrųjų reikia nedidelio — kalbėkime tiesiai — primityvaus nulinio siųstuvo su spiraline funkcija. Kas gali būti paprasčiau už primityvų nulinį siųstuvą? Tik primityvus nulinis akumuliatorius… Maksimas užsimerkė, ir atmintyje gyvai iškilo siųstuvo su pozitroniniais spinduliuotuvais schema. Turėtų detalių — viens du ir surinktų tokį daikčiuką. Jis keletą kartų mintyse taip ir padarė, o kai atsimerkė, siųstuvo nebuvo. Nieko nebuvo. Robinzonas, pamanė jis šiek tiek net susidomėjęs. Maksimas Kruzas. Kad tave kur — nieko neturiu. Trumpkelnės be kišenių ir sportbačiai. Užtat mano sala gyvenama… O jei jau sala gyvenama, vadinasi, visuomet lieka vilties surasti primityvų nulinį siųstuvą. Jis uoliai galvojo apie nulinį siųstuvą, bet sekėsi sunkiai. Be paliovos regėjo mamą: kaip jai pranešama: „Jūsų sūnus dingo be žinios”, — koks jos veidas, kaip tėvas trinasi skruostus ir suglumęs dairosi, kaip jiems šalta ir vieniša… Ne, tarė jis sau. Apie tai galvoti draudžiama. Apie ką tik nori, tik ne apie tai, antraip nieko neišeis. Įsakau ir uždraudžiu. Įsakau negalvoti ir uždraudžiu galvoti. Viskas. Jis atsistojo ir nuėjo keliu.

Miškas, pirmiau baikštus ir retas, pamažu įsidrąsino ir stojo vis ajčiau kelio. Kai kur įžūlūs jauni medeliai pramušė betoną ir augo tiesiog vidur plento. Matyt, jis nutiestas prieš keletą dešimtmečių — bent jau keletą dešimtmečių juo nesinaudota. Miškas abipus kelio stiebėsi vis aukštesnis, vis tankesnis, vis gūdesnis, kur ne kur medžių šakos virš galvos buvo persipynusios. Sutemo; tankmėje tai dešinėje, tai kairėje aidėjo garsūs gomuriniai rikšmai. Kažkas ten krutėjo, čežėjo, trepsėjo. Kartą priekyje, už kokių dvidešimties žingsnių, kažkas susilenkęs, kresnas ir tamsus perbėgo kelią. Dūzgė mašalai. Staiga Maksimas susizgribo: kraštas toks apleistas ir sulaukėjęs, kad žmonių netoliese gali ir nepasitaikyti, kad ieškoti jų teks keletą parų. Prabudo ir vėl apsiskelbė prisnūdę instinktai. Bet Maksimas jautė, kad gyvos mėsos čia labai daug, kad dėl bado nepražūsi, kad vargu ar bus skanu, užtat bus įdomu pamedžioti, o kadangi galvoti apie tai, kas svarbiausia, pats sau uždraudė, jis nėrė į prisiminimus, kaip jie medžiojo su Olegu ir eiguliu Adolfu — plikomis rankomis, gudrumas prieš gudrumą, protas prieš instinktą, jėga prieš jėgą, nesustojant trejetą parų varji elnią per vėtralaužas, pavyti ir pargriauti, nustvėrus už ragų… Čia elnių gal ir nėra, bet kad vietinė žvėriena valgoma, galima neabejoti: pakanka nugrimzti į mintis, užsimiršti, ir mašalai ima ėsti lyg pašėlę, o juk yra žinoma: kas pats valgomas, tas svetimoje planetoje badu nemirs… Ne pro šalį būtų pasiklysti čia ir metelius kitus paklajoti miškais. Susirasčiau draugužį — vilką kokį ar mešką, trauktume kartu į medžioklę, špekučiuotumės… Aišku, galiausiai nusibostų… o ir neatrodo, kad p6 šiuos miškus būtų galima klaidžioti savo malonumui: per daug geležies aplink — kvėpuoti nėra kuo… Na, ir pirmiausia vis dėlto reikia surinkti nulinį siųstuvą…

Jis sustojo ir įsiklausė. Kažkur tankmėje monotoniškai dusliai dundėjo, ir Maksimas susivokė jau kurį laiką girdįs tą garsą, bet tik dabar atkreipęs dėmesį. Ne gyvūnas ir ne krioklys — tai mechanizmas, kažkokia barbariška mašina. Ji knerkštė, kriokčiojo, džeržgė metalu ir tvoskė nemaloniais užrūdijusiais kvapais. Be to, artinosi.