Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Hm… — atsiliepė ponas rotmistras.

— Na, žinoma! Štai centre jis pavaizdavo Pasaulio Šviesą, štai čia — Pasaulį… O čia, jo nuomone, esame mes.

— Bet kodėl viskas plokščia? — nepatikliai paklausė ponas rotmistras.

Zefas gūžtelėjo pečiais:

— Gal toks vaikiškas suvokimas… Infantilizmas… Štai, žiūrėkite! Va, jis parodo, kaip čionai pakliuvo.

— Taip, galbūt… Esu girdėjęs apie tokią beprotybės formą…

Gajui pagaliau pavyko prasisprausti tarp lygaus tvirto sulaikytojo peties ir dygių rudųjų Zefo atvašynų. Piešinys, kurį jis išvydo, atrodė juokingai. Šitaip vaikučiai pirmokėliai vaizduoja Pasaulį: viduryje mažas ratukas, reiškiantis Pasaulio Šviesą, aplink jį — didelis apskritimas, reiškiantis Pasaulio Sferą, o apskritime — riebus taškas, prie kurio pripiešus rankeles kojeles išeina „tai — Pasaulis, o tai — aš”. Net Pasaulio Sferos vargšas psichas nesugebėjo pavaizduoti taisyklingu apskritimu, jam išėjo kažkoks ovalas. Na, suprantama — nenormalus… Ir dar punktyru nubrėžė liniją, iš po pasaulio vedančią prie taško: štai, girdi, kaip aš čionai patekau.

Tuo tarpu sulaikytasis paėmė kitą blanką ir paskubomis priešinguose kampuose nubraižė dvi mažas Pasaulio Sferas, sujungė jas punktyrine linija ir dar pripiešė kažkokius užraitus. Zefas švilptelėjo netekęs vilties ir kreipėsi į poną rotmistrą: „Leiskite eiti?” Tačiau ponas rotmistras neleido.

– Ėė… Zefai, — tarė jis. — Kiek prisimenu, jūs darbavotės šitoje srityje… ė… — Jis sulenktu pirštu pabarbeno sau į momenį.

— Tikrai taip, — kiek padelsęs atsakė Zefas.

Ponas rotmistras žingsniais išmatavo raštinę.

— Ar negalėtumėte… ėė…,kaip pasakius… suformuluoti savo nuomonę apie šį subjektą? Profesionaliai, jei galima taip pasakyti…

— Nė nenumanau, — atsakė Zefas. — Pagal nuosprendį neturiu teisės profesinei veiklai.

— Aš suprantu, — pasakė ponas rotmistras. — Viskas teisingai. Vertinu. Bet…

Zefas, išpūtęs mėlynas akutes, stovėjo poza „ramiai”. Tuo tarpu ponas rotmistras akivaizdžiai buvo sutrikęs. Gajus puikiai suprato jį. Atvejis buvo ypatingas, valstybinės reikšmės. (O jei paaiškės, kad tas laukinis vis dėlto šnipas!) Be to, ponas vadavietės gydytojas Zogu, žinoma, puikus gvardietis, bet viso labo tik vadavietės gydytojas. Tuo tarpu rudoji koserė Zefas, prieš įklimpdamas į nusikalstamą veiklą, klasiškai išmanė savo amatą ir net buvo didelė garsenybė. Bet ir jį galima suprasti. Kiekvienas, net nusikaltėlis, net nusikaltėlis, suvokęs savo nusikaltimą, vis dėlto nori gyventi. O įstatjonas mirtininkams negailestingas: menkiausias nusižengimas — ir mirties bausmė. Čia pat. Kitaip negalima, tokie jau laikai, kada gailestingumas virsta žiaurumu ir tik žiaurumas yra tikrasis gailestingumas. Įstatymas negailestingas, bet išmintingas.

— Na, ką gi, — pasakė ponas rotmistras. — Nieko nepadarysi… O kaip žmogus… — Jis sustojo priešais Zefą. — Suprantate? Ne kaip profesionalas, o kaip žmogus — jūs tikrai manote, kad jis — pamišėlis?

Zefas vėl padelsė.

— Kaip žmogus? — pakartojo jis. — Na, žinoma, kaip žmogus: juk žmogui būdinga klysti… Tai štai, kaip žmogus, aš linkęs manyti, kad tai aštriai išreikštas asmenybės susidvejinimo atvejis, kai tikrasis „aš” išstumiamas ir pakeičiamas vaizduotės sukurtu „aš”. Vėlgi, kaip žmogus, aš, remdamasis gyvenimo patirtimi, rekomenduočiau elektros šoką ir fleopreparatus.

Kapralas Varibobu visa tai paslapčia užsirašė, bet pono rotmistro neapmulkinsi. Jis atėmė iš kapralo lapelį su užrašais ir įsidėjo frenčiaus kišenėn. Mah-simas vėl prašneko, kreipdamasis tai į poną rotmistrą, tai į Zefą, — kažko jis, bėdulis, norėjo, kažkas čia jam buvo negerai, — bet atsivėrė durys ir įėjo ponas vadavietės gydytojas, iškart matyti — atitrauktas nuo pietų stalo.

— Sveiki, Tootai, — suniurzgė jis. — Kas nutiko? Jūs, matau, gyvas ir sveikas, ir tai mane džiugina… O kas šitas tipas?

— Perauklėjamieji sugavo jį miške, — paaiškino ponas rotmistras. — Aš įtariu, kad jis pamišėlis.

— Simuliantas jis, o ne pamišėlis, — urgztelėjo ponas vadavietės gydytojas ir įsipylė vandens iš grafino. — Siųskite jį atgal į mišką, lai dirba.

— Jis ne mūsų, — paprieštaravo ponas rotmistras. — Ir mes nežinome, iš kur jis atsibastė. Manau, kadaise j į pasičiupo išsigimėliai, jis pas juos išprotėjo ir perbėgo mūsų pusėn.

— Teisingai, — niurgztelėjo ponas vadavietės gydytojas. — Reikia išprotėti, kad perbėgtum mūsų pusėn… — Jis priėjo prie sulaikytojo ir iškart suskato graibstyti šiam už vokų. Sulaikytasis klaikiai išsišiepė ir stumtelėjo gydytoją. — No no! — pratarė šis, vikriai griebdamas aną už ausies. — Stovėk lamiai, tu, eržile!..

Sulaikytasis pakluso. Ponas vadavietės gydytojas išvertė jo vokus, pasišvilpaudamas apčiupinėjo kaklą ir gerklę, sulenkė ir vėl ištiesė ranką, paskui šniokštuodamas pasilenkė ir trinktelėjo po keliais, grįžo prie grafino ir išgėrė dar vieną stiklą vandens.

— Rėmuo, — pranešė.

Gajus žvilgtelėjo į Zefą. Rudabarzdis, savąją patranką laikydamas prie kojos, stovėjo nuošaliau ir pabrėžtinai abejingai spoksojo į sieną. Ponas vadavietės gydytojas atsigėrė ir vėl griebėsi psicho. Čiupinėjo jį, barbeno, apžiūrinėjo dantis, dukart kumščiu trinktelėjo į pilvą, paskui iš kišęnės išsitraukė plokščią dėžutę, išvyniojo laidą, sujungė su lizdu iri ėmėsi dėlioti dėžutę prie įvairių laukinio kūno vietų.

— Va va, — sumurmėjo vyniodamas la „ą. — Ir dar nebylys?..

— Ne, — tarė ponas rotmistras. — Jis kaloa kažkokia meškų kalba ir tik protarpiais vartoja mūsiškus žodžius, bet smarkiai iškraipytus. Mūsų jis nesupranta. O štai jo piešiniai.

Ponas vadavietės gydytojas pažiūrėjo piešinius.

— Taip taip taip, — pasakė. — Įdomu… — Jis pagriebė kapralo rašiklį ir blanke greitai nupiešė katę, taip, kaip ją piešia vaikai, iš lazdelių ir ratukų. — Ką apie tai pasakysi, drauguži? — paklausė, atkišdamas piešinuką psichui.

Šis, nė sekundei nesusimąstęs, suskato darbuotis rašikliu, ir šalia katės atsirado keistas, vešliu kailiu apžėlęs gyvūnas sunkiu nemaloniu žvilgsniu. Tokio gyvūno Gajus nežinojo, užtat viena jis suvokė: tai jau buvo ne vaikiškas piešinukas. Nupiešta buvo puikiai, tiesiog nuostabiai. Net žiūrėti baisoka. Ponas vadavietės gydytojas ištiesė ranką paimti rašiklio, bet psichas atšlijo ir nupiešė dar vieną gyvūną, visai jau klaikų — su didžiulėmis ausimis, raukšlėta oda ir stora uodega vietoj nosies.

— Puiku! — ūktelėjo ponas vadavietės gydytojas, trinktelėjęs sau per šonus.

O psichas nerimo. Dabar jis jau piešė nebe gyvūną, o aiškiai — kažkokį aparatą, panašų į didelę permatomą miną. Jis labai mikliai pavaizdavo minos viduje sėdintį žmogų, į tą žmogų pabarbeno pirštu, o paskui tuo pačiu pirštu pastukseno sau į krūtinę ir ištarė:

— Mah-ssimas.

– Štai tą daikčiuką jis galėjo matyti prie upės, — be garso priėjęs pasakė Zefas. — Mes šiąnakt tokį sudeginome. Bet dėl pabaisų… — Jis palingavo galvą.

Ponas vadavietės gydytojas tarsi tik dabar būtų jį pastebėjęs.

— O, profesorius! — šūktelėjo jis perdėtai džiugiai. — Taigi mat ir sakau — raštinėje kažkuo dvokia. Ar nemalonėtumėte, kolega, savo išmintingą nuomonę skelbti šta-ai iš ano kampo? Būsiu labai dėkingas…

Varibobu sukikeno, o ponas rotmistras griežtai pasakė: