Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Здесь есть возможность читать онлайн «Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, год выпуска: 2008, категория: Фантастика и фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Arkadij Strugackij Gyvenama Sala
  • Название:
    Gyvenama Sala
  • Автор:
  • Издательство:
    ERIDANAS
  • Жанр:
    Фантастика и фэнтези / на литовском языке
  • Год:
    2008
  • Город:
    Kaunas
  • Язык:
    Литовский
  • Рейтинг книги:
    4 / 5
  • Ваша оценка:
    • 80
    • 1
    • 2
    • 3
    • 4
    • 5
  • Избранное:
    Добавить книгу в закладки

Gyvenama Sala: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gyvenama Sala»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Sarakšo planetą atrado Baderio ekspedicija 2148 metais. Paaiškėjus, kad joje gyvena technologinę civilizaciją sukūrę humanoidai, ekspedicijos vadas nusprendžia tučtuojau nerti hipererdvėn ir pranešti apie atradimą Galaktikos Saugumo Tarybai. Kiek vėliau paaiškėja, kad Sarakšo civilizacija pergyveno termobranduolinę katastrofą. Ir štai tuomet į Sarakšą atvyksta Maksimas Kamereris, dvidešimtmetis Laisvosios Paieškos Grupės narys, neturintis jokių progresoriškų ar paprasto kontaktavimo įgūdžių…

Arkadij Strugackij: другие книги автора


Кто написал Gyvenama Sala? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Gyvenama Sala — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система автоматического сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gyvenama Sala», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Не бойтесь закрыть страницу, как только Вы зайдёте на неё снова — увидите то же место, на котором закончили чтение.

Ponas rotmistras klausėsi Zefo, visa savo povyza spinduliuodamas atidžiausią dėmesį, bet vos tik Zefas nutilo, jis staigiai pasisuko į sulaikytąjį ir tiesiai į akis sulojo hontiškai:

— Jūsų pavardė? Laipsnis? Užduotis?

Gajų sužavėjo triuko miklumas, tačiau sulaikytasis akivaizdžiai nesuprato ir hontiškai. Jis vėl parodė savo puikiuosius dantis, paplekšnojo sau per krūtinę, ištarė: „Mah-simas”, — dūrė pirštu į šoną perauklėjamajam, ištarė: „Zefas”, — ir tada pradėjo kalbėti — lėtai, su ilgomis pauzėmis, rodydamas tai į lubas, tai į grindis arba brėždamas aplink save ratą. Gajui atrodė, kad toje kalboje užčiuopia kai kuriuos pažįstamus žodžius, bet tie žodžiai niekaip nebuvo susiję nei su situacija, nei vienas su kitu. „Louva… — kalbėjo sulaikytasis, o paskui: — Šurum-burum, šurum-burum… Samfys…” Kai jis nutilo, savo trigrašį įterpė kapralas Varibobu:

— Man atrodo, jis — mitrus šnipas, — pareiškė sena rašalinė. — Reikėtų pranešti ponui brigados vadui.

Bet ponas rotmistras nekreipė į jį dėmesio.

— Galite eiti, Zefai, — pasakė jis. — Į jūsų uolumą bus atsižvelgta.

— Nuolankiausiai dėkoju, pone rotmistre! — krioktelėjo Zefas ir jau buvo beeinąs, tik staiga sulaikytasis negarsiai šūktelėjo, pasilenkė per pertvarą ir sugriebė pluoštą švarių blankų, gulėjusių ant stalo priešais kapralą. Senas skrabalas mirtinai nusigando (irgi mat gvardietis), atšlijo ir metė plunksną į laukinį. Laukinis vikriai sugavo lekiančią plunksną ir, įsitaisęs čia pat, prie pertvaros, ėmėsi kažką braižyti blanke, nekreipdamas dėmesio į Gajų ir Zefą, sugriebusius jį iš šonų.

— Palikt! — įsakė ponas rotmistras, ir Gajus mielai pakluso: išlaikyti tą rudą meškiną buvo tas pat, kas bandyti sustabdyti tanką, pastvėrus už vikšro. Ponas rotmistras ir Zefas atsistojo abipus sulaikytojo ir žiūrėjo, ką jis ten braižo.

— Man atrodo, tai Pasaulio schema, — neužtikrintai pratarė Zefas.

— Hm… — atsiliepė ponas rotmistras.

— Na, žinoma! Štai centre jis pavaizdavo Pasaulio Šviesą, štai čia — Pasaulį… O čia, jo nuomone, esame mes.

— Bet kodėl viskas plokščia? — nepatikliai paklausė ponas rotmistras.

Zefas gūžtelėjo pečiais:

— Gal toks vaikiškas suvokimas… Infantilizmas… Štai, žiūrėkite! Va, jis parodo, kaip čionai pakliuvo.

— Taip, galbūt… Esu girdėjęs apie tokią beprotybės formą…

Gajui pagaliau pavyko prasisprausti tarp lygaus tvirto sulaikytojo peties ir dygių rudųjų Zefo atvašynų. Piešinys, kurį jis išvydo, atrodė juokingai. Šitaip vaikučiai pirmokėliai vaizduoja Pasaulį: viduryje mažas ratukas, reiškiantis Pasaulio Šviesą, aplink jį — didelis apskritimas, reiškiantis Pasaulio Sferą, o apskritime — riebus taškas, prie kurio pripiešus rankeles kojeles išeina „tai — Pasaulis, o tai — aš”. Net Pasaulio Sferos vargšas psichas nesugebėjo pavaizduoti taisyklingu apskritimu, jam išėjo kažkoks ovalas. Na, suprantama — nenormalus… Ir dar punktyru nubrėžė liniją, iš po pasaulio vedančią prie taško: štai, girdi, kaip aš čionai patekau.

Tuo tarpu sulaikytasis paėmė kitą blanką ir paskubomis priešinguose kampuose nubraižė dvi mažas Pasaulio Sferas, sujungė jas punktyrine linija ir dar pripiešė kažkokius užraitus. Zefas švilptelėjo netekęs vilties ir kreipėsi į poną rotmistrą: „Leiskite eiti?” Tačiau ponas rotmistras neleido.

– Ėė… Zefai, — tarė jis. — Kiek prisimenu, jūs darbavotės šitoje srityje… ė… — Jis sulenktu pirštu pabarbeno sau į momenį.

— Tikrai taip, — kiek padelsęs atsakė Zefas.

Ponas rotmistras žingsniais išmatavo raštinę.

— Ar negalėtumėte… ėė…,kaip pasakius… suformuluoti savo nuomonę apie šį subjektą? Profesionaliai, jei galima taip pasakyti…

— Nė nenumanau, — atsakė Zefas. — Pagal nuosprendį neturiu teisės profesinei veiklai.

— Aš suprantu, — pasakė ponas rotmistras. — Viskas teisingai. Vertinu. Bet…

Zefas, išpūtęs mėlynas akutes, stovėjo poza „ramiai”. Tuo tarpu ponas rotmistras akivaizdžiai buvo sutrikęs. Gajus puikiai suprato jį. Atvejis buvo ypatingas, valstybinės reikšmės. (O jei paaiškės, kad tas laukinis vis dėlto šnipas!) Be to, ponas vadavietės gydytojas Zogu, žinoma, puikus gvardietis, bet viso labo tik vadavietės gydytojas. Tuo tarpu rudoji koserė Zefas, prieš įklimpdamas į nusikalstamą veiklą, klasiškai išmanė savo amatą ir net buvo didelė garsenybė. Bet ir jį galima suprasti. Kiekvienas, net nusikaltėlis, net nusikaltėlis, suvokęs savo nusikaltimą, vis dėlto nori gyventi. O įstatjonas mirtininkams negailestingas: menkiausias nusižengimas — ir mirties bausmė. Čia pat. Kitaip negalima, tokie jau laikai, kada gailestingumas virsta žiaurumu ir tik žiaurumas yra tikrasis gailestingumas. Įstatymas negailestingas, bet išmintingas.

— Na, ką gi, — pasakė ponas rotmistras. — Nieko nepadarysi… O kaip žmogus… — Jis sustojo priešais Zefą. — Suprantate? Ne kaip profesionalas, o kaip žmogus — jūs tikrai manote, kad jis — pamišėlis?

Zefas vėl padelsė.

— Kaip žmogus? — pakartojo jis. — Na, žinoma, kaip žmogus: juk žmogui būdinga klysti… Tai štai, kaip žmogus, aš linkęs manyti, kad tai aštriai išreikštas asmenybės susidvejinimo atvejis, kai tikrasis „aš” išstumiamas ir pakeičiamas vaizduotės sukurtu „aš”. Vėlgi, kaip žmogus, aš, remdamasis gyvenimo patirtimi, rekomenduočiau elektros šoką ir fleopreparatus.

Kapralas Varibobu visa tai paslapčia užsirašė, bet pono rotmistro neapmulkinsi. Jis atėmė iš kapralo lapelį su užrašais ir įsidėjo frenčiaus kišenėn. Mah-simas vėl prašneko, kreipdamasis tai į poną rotmistrą, tai į Zefą, — kažko jis, bėdulis, norėjo, kažkas čia jam buvo negerai, — bet atsivėrė durys ir įėjo ponas vadavietės gydytojas, iškart matyti — atitrauktas nuo pietų stalo.

— Sveiki, Tootai, — suniurzgė jis. — Kas nutiko? Jūs, matau, gyvas ir sveikas, ir tai mane džiugina… O kas šitas tipas?

— Perauklėjamieji sugavo jį miške, — paaiškino ponas rotmistras. — Aš įtariu, kad jis pamišėlis.

— Simuliantas jis, o ne pamišėlis, — urgztelėjo ponas vadavietės gydytojas ir įsipylė vandens iš grafino. — Siųskite jį atgal į mišką, lai dirba.

— Jis ne mūsų, — paprieštaravo ponas rotmistras. — Ir mes nežinome, iš kur jis atsibastė. Manau, kadaise j į pasičiupo išsigimėliai, jis pas juos išprotėjo ir perbėgo mūsų pusėn.

— Teisingai, — niurgztelėjo ponas vadavietės gydytojas. — Reikia išprotėti, kad perbėgtum mūsų pusėn… — Jis priėjo prie sulaikytojo ir iškart suskato graibstyti šiam už vokų. Sulaikytasis klaikiai išsišiepė ir stumtelėjo gydytoją. — No no! — pratarė šis, vikriai griebdamas aną už ausies. — Stovėk lamiai, tu, eržile!..

Sulaikytasis pakluso. Ponas vadavietės gydytojas išvertė jo vokus, pasišvilpaudamas apčiupinėjo kaklą ir gerklę, sulenkė ir vėl ištiesė ranką, paskui šniokštuodamas pasilenkė ir trinktelėjo po keliais, grįžo prie grafino ir išgėrė dar vieną stiklą vandens.

— Rėmuo, — pranešė.

Gajus žvilgtelėjo į Zefą. Rudabarzdis, savąją patranką laikydamas prie kojos, stovėjo nuošaliau ir pabrėžtinai abejingai spoksojo į sieną. Ponas vadavietės gydytojas atsigėrė ir vėl griebėsi psicho. Čiupinėjo jį, barbeno, apžiūrinėjo dantis, dukart kumščiu trinktelėjo į pilvą, paskui iš kišęnės išsitraukė plokščią dėžutę, išvyniojo laidą, sujungė su lizdu iri ėmėsi dėlioti dėžutę prie įvairių laukinio kūno vietų.

Читать дальше

Похожие книги на «Gyvenama Sala»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gyvenama Sala» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Отзывы о книге «Gyvenama Sala»

Обсуждение, отзывы о книге «Gyvenama Sala» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.