Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

— Stokite prie durų, Zefai, ir neužsimirškite.

— Na, gerai, — tarė ponas vadavietės gydytojas. — Ir ką ketinate su juo daryti, Tootai?

— Tai priklauso nuo jūsų diagnozės, Zogu, — atsakė ponas rotmistras. — Jeigu jis simuliantas, perduosiu prokuratūrai, ten ir išsiaiškins. O jeigu beprotis…

— Jis — ne simuliantas, Tootai! — labai pakiliai pareiškė ponas vadavietės gydytojas. — Prokuratūroje jam visiškai nėra ką veikti. Bet aš žinau vieną vietelę, kur juo labai susidomės. Kur brigados vadas?

— Brigados vadas trasoje.

— Beje, tai nesvarbu. Juk budite jūs, Tootai? Štai ir siųskite šį ypač įdomų žaliūką šituo adresu… — Ponas vadavietės gydytojas įsitaisė prie pertvaros, prisidengdamas nuo visų pečiais ir alkūnėmis, ir kažką užrašė kitoje lapelio su paskutiniuoju piešinuku pusėje.

— O kas tai? — paklausė ponas rotmistras.

— Tai? Tai viena tokia įstaiga, kuri liks mums dėkinga, Tootai, už jūsų psichą. Pažadu.

Ponas rotmistras neužtikrintai pavartė blanką tarp pirštų, paskui nužingsniavo į tolimąjį raštinės kampą ir pamojo ponui vadavietės gydytojui prieiti. Kurį laiką jie kalbėjosi pusbalsiu, tad buvo galima išskirti tik pavienes pono Zogu replikas: „…Propagandos departamentas… Išsiųskite su patikėtiniu… Ne taipjau ir slapta!.. Aš garantuoju… Įsakysite jam pamiršti… Velniai griebtų, juk pienburnis vis tiek nieko nesupras!..”

— Gerai, — galiausiai pasakė ponas rotmistras. — Ruoškite lydraštį. Kaprale Varibobu!

Kapralas kilstelėjo pasturgalį.

— Kelionės dokumentai Gvardijos eiliniui Gaalui paruošti?

— Tikrai taip.

– Įrašykite į kelionės dokumentus su sargyba lydimą Mah-simą. Lydimas be antrankių, leidžiama važiuoti bendru vagonu… Eilini Gaalai!

Gajus trinktelėjo kulnais ir pasitempė.

— Klausau, pone rotmistre!

— Prieš prisistatydamas į naująją tarnybos vietą mūsų sostinėje, nugabensite sulaikytąjį adresu, užrašytu šiame lapelyje. Įvykdęs įsakymą lapelį atiduosite budinčiam karininkui naujojoje tarnybos vietoje. Adresą pamiršite. Tai jūsų paskutinė užduotis, Gaalai, ir jūs, žinoma, atliksite ją, kaip dera šauniam gvardiečiui.

— Bus atlikta! — išrėkė Gajus, apimtas neapsakomo susižavėjimo. Džiaugsmo, pasididžiavimo, laimės banga, karšta ištikimybės ekstazė užliejo jį, pakėlė, ėmė nešti į dangų. O, tos malonios žavingosios minutės, nepamirštamos minutės, sudrebinančios visą esybę, tos minutės, kai] išauga sparnai, švelnios paniekos visa kam grubiam, materialiam, kūniškam… Minutės, kai geidi ugnies ir įsakymo, kai trokšti, kad įsakymas susietų tave su ugnimi, sviestų tave į ugnį, prieš tūkstančius priešų, prieš atviras pabūklų žiotis, pasitikti milijonų kulkų… ir tat dar ne viskas, bus dar saldžiau, įkarštis apakins ir sudegins… O ugnie! O šlove! Įsakymas, įsakymas! Ir štai, štai!.. Jis atsistoja, tas augalotas stiprus gražuolis, brigados pasididžiavimas, mūsų kapralas Varibobu, tarsi ugnies deglas, tarsi šlovės ir ištikimybės statula, ir jis užtraukia, o mes visi pritarsime, visi kaip vienas…

Ir visi dainavo. Dainavo puikusis ponas rotmistras Tootas,

Gvardijos karininko pavyzdys, pavyzdys tarp pavyzdžių, ir taip norisi už jį tučtuojau, skambant maršui, paaukoti gyvybę, sielą — viską… Ir ponas vavietės gydytojas Zogu, mielaširdingojo brolio pavyzdys, šiurkštus kaip tilaas kareivis ir švelnus kaip motinos rankos… Ir mūsų kapralas Varibobu, mūsiškis iki kaulų smegenių, senas kareiva, mūšiuose pražilęs veteranas… O, kaip tviska koviniai medaliai ant jo apsitrjoiusio ilgai tarnavusio mimduro, jam nėra nieko svarbiau už tarnybą, nieko svarbiau nei tarnauti… Ar atpažįstate mus. Nežinomi Tėvai mūsų, pakelkite iškamuotus veidus ir pažvelkite į mus, juk jūs matote viską, tad nejaugi nematote, kad mes čia, tolimame atšiauriame mūsų šalies pakrašty, su įkarščiu mirsime kančiose už Tėvynės laimę!..

Bet kas tai? Jis nedainuoja, jis stovi išsikėtęs, užsikvempęs ant pertvaros ir kraipo savo kvailą rudą galvą, ir šaudo akimis, ir vis šiepiasi, vis vaiposi… Prieš ką dantis šiepi, niekše? O, kaip norisi prieiti sunkiu žingsniu ir atsivėdėjus gvardiečio kumščiu — į tą šlykštų baltą vypsnį… Bet negalima, negalima, šitaip negvardietiška: juk jis viso labo psichas, apgailėtinas luošys, nelemtajam tikros laimės patirti, jis aklas, niekingas, menka žmogaus nuolauža… O tas rudas pašlemėkas nuo nepakeliamo skausmo susirietė kampe… Ė, ne, tai jau kas kita: jums visuomet skausmai galvas plėšo, kai mes dūstame iš įkarščio, kai mes trenkiame savo kovinį maršą ir trenkiame iki galo, nors plaučiai plyštų! Perauklėjamasis, nusikaltėlio snuki, rudas bandite, už krūtų tave, už tos bjaurios barzdos! Stok, niekše! Stovėk ramiai, kai gvardiečiai traukia savo maršą! Ir per makaulę, per makaulę, per purviną snukį, į įžūlias vėžio akutes… Štai taip, štai taip…

Gajus šveitė šalin perauklėjamąjį ir, trinktelėjęs kulnais, pasisuko į poną rotmistrą. Kaip visuomet po entuziastingo jaudulio priepuolio, ausyse spengė, o pasaulis saldžiai plaukė ir siūbavo akyse.

Kapralas Varibobu, pamėlęs tarsi nuo trūkio, laikydamasis už krūtinės, silpnai krankčiojo. Ponas vadavietės gydytojas, apsipylęs prakaitu ir išmuštas purpuro, godžiai gėrė vandenį tiesiai iš grafino ir traukė iš kišenės nosinę. Ponas rotmistras atsajai niaukstėsi, tarsi bandydamas kažką prisiminti. Prie slenksčio it purvina krūva languotų skudurų vartėsi rudasis Zefas. Jo veidas buvo sumuštas, Zefas šniurkščiojo krauju ir vos girdimai aimanavo pro sukąstus dantis. O Mah-simas nebesišypsojo. Jo veidas sustingo, virto visai įprastu žmogišku veidu; Mah-simas įsmeigęs apvalias akis, kiek prasižiojęs žiūrėjo į Gajų.

— Eilini Gaalai, — gergždžiančiu balsu pratarė ponas rotmistras. — Ėė… Ką ketinau jums sakyti… o gal jau ir pasakiau?.. Palūkėkite, Zogu, palikite ir man bent gurkšnelį vandens…

Maksimas prabudo ir išsyk pajuto, kad galva apsunkusi. Kambaryje buvo tvanku. Naktį kažkas vėl uždarė langą. Beje, iš atidaryto irgi tiek tos naudos — miestas pernelyg arti, dieną virš jo matyti sustingusi rusva šleikščių išgarų kepurė, vėjas neša jas čionai, ir nepadeda nei atstumas, nei penktas aukštas, nei parkas apačioje. Kad taip dabar — po jęnų dušu, šmėstelėjo Maksimui, ir dar nuogutėliam iššokti į sodą! tik ne į šitą, nušašusį, nupuvusį, pilką nuo svilėsių, o į mūsiškį, kur nors prie Peterburgo, Karelijos sąsmaukoje, ir dar pabėgioti kokius penkiolika kilometrų kiek kojos neša, iš visų spėkų, ir ežerą perplaukti, o paskui kokias dvidešimt minučių pasivaikščioti dugnu, plaučius pamankštinti, palandžioti taip slidžių povandeninių riedulių… Jis pašoko, atlapojo langą, išsisvėrė į dulksną, giliai įkvėpė drėgno oro, užsikosėjo — ore buvo gausu priemaišų, o nuo lietaus lašų ant liežuvio liko metalinis prieskonis. Greitkeliu šnypšdamos ir švilpdamos lėkė mašinos. Apačioje spindėjo šlapia žolė, ant aukštos akmeninės tvoros atspindžius mėtė stiklo šukės. Parke vaikščiojo žmogelis drėgnu apsiaustu, į krūvą grėbė nukritusius lapus. Pro lietaus šydą priemiestyje neaiškiai buvo matyti plytiniai kažkokios gamyklos pastatai. Iš dviejų aukštų kaminų kaip visada tingiai šliaužė ir linko prie žemėst storos nuodingų dūmų gijos.