Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Staiga name vos vos pritemo, ir Maksimas akimirksniu pasijuto esąs stebimas. Laiku sutramdė norą staigiai atsigręžti, suskaičiavo iki dešimties, lėtai atsistojo ir neskubriai, iš anksto šypsodamasis, pasuko galvą.

Pro langą į jį žvelgė didelės liūdnos akys pailgame tamsiame veide liūdnai nusvirusiais lūpų kampučiais, žvelgė be jokio susidomėjimo, be pagiežos ir be džiaugsmo, žvelgė ne į žmogų iš kito pasaulio, o šiaip, į įkyrų naminį gyvulį, vėl įsibrovusį ten, kur jam užginta. Jie žiūrėjo vienas į kitą kelias sekundes, ir Maksimas jautė, kaip liūdesys, sklindantis iš to veido, užtvindo namą, užplūsta mišką ir visą planetą, ir visą pasaulį aplink, ir visa kas tapo pilka, liūdna bei graudulinga, visa kas jau buvo, ir buvo daugel kartų, ir dar daugel kartų bus, ir nėra kaip išsigelbėti nuo tos pilkos, liūdnos, graudulingos nuobodybės. Paskui namas dar labiau aptemo, o Maksimas atsigręžė į duris.

Ten, išžergęs tvirtas trumpas kojas, plačiais pečiais užstodamas visą tarpdurį stovėjo kresnas, visas apžėlęs rudu plauku žmogus su klaikiu languotu kombinezonu. Iš po vešlaus rudo atvašyno į Maksimą žvelgė skvarbios žydros akutės, labai įdėmios, labai negeros ir vis dėlto kažkokios linksmos — gal taip atrodė dėl kontrasto su pasauliniu liūdesiu, sklindančiu iš lango. Tas plaukuotasis žaliūkas akivaizdžiai irgi ne pirmąsyk matė ateivius iš kito pasaulio, bet buvo pratęs su tais įgrisusiais atėjūnais apsieiti greitai, griežtai ir ryžtingai — be visokių kontaktų ir kitų nereikalingų keblumų. Jam po kaklu ant odinio diržo tabalavo kuo grėsmingiausiai atrodantis storas metalinis vamzdis, ir to ginklo, skirto doroti ateivius, išmetamąją angą žaliūkas tvirta purvina ranka kreipė tiesiai Maksimui į pilvą. Iškart matyti, kad nei apie neįkainojamą žmogaus gyvybės vertę, nei apie Žmogaus Teisių Deklaraciją, nei apie kitus nuostabius aukščiausiojo humanizmo išradimus, kaip ir apie patį humanizmą, čiabuvis nė girdėt nėra girdėjęs, o jei papasakotum jam apie tokius dalykus — nepatikėtų.

Tačiau Maksimas neturėjo iš ko rinktis. Jis ištiesė vytelę su grybų kepurėlių vėriniu, dar plačiau nusišypsojo ir pabrėžtinai artikuliuodamas ištarė: „Taika! Draugystė!” Liūdnoji esybė už lango į šį šūkį atsiliepė ilga fiesuprantama fraze, o tada apleido kontakto zoną ir, sprendžiant iš garsų, ėmėsi versti į laužą sausas šakas. Išsitaršiusi ruda mėlynakio barzda sukrutėjo, ir iš varinio sąvašyno pažiro riaumojimo, kaukčiojimo, čerškėjimo nuotrupos, išsyk priminusios Maksimui geležinį drakoną sankryžoje.

— Taip! — energingai linkčiodamas ištarė Maksimas. — Žemė! Kosmosas! — Jis dūrė vytele į zenitą, ir rudabarzdis klusniai žvilgtelėjo į įlūžusias lubas. — Maksimas! — tęsė Maksimas, badydamas sau į krūtinę. — Mak-simas! Mano vardas Maksimas! — Kad būtų įtikinamiau, jis trinktelėjo sau į krūtinę lyg įniršusi gorila. — Maksimas!

— Mahh-ssimas! — užmaurojo rudabarzdis keistu akcentu. Nenuleisdamas nuo Maksimo akių jis per petį paleido visą tarškančių ir žvangančių garsų seriją, kurioje kelissyk pasikartojo žodis „Mah-simas”, o iš čia nematoma liūdnoji esybė į tai atsakė klaikiai graudžiomis fonemomis. Mėlynos rudabarzdžio akys išsprogo, atsivėrė geltondančiai žiomenys, ir jis užsikvatojo. Turbūt rudabarzdis pagaliau suprato padėties komizmą, neįkandamą Maksimui. Išsijuokęs žaliūkas laisvąja ranka nusišluostė akis, nuleido savąjį mirtiną ginklą ir mostelėjo Maksimui, kas vienaprasmiai reiškė: „Nagi, judinkis laukan!”

Maksimas mielai pakluso. Jis išėjo į prieangį ir vėl ištiesė rudabarzdžiui vytelę su grybais. Anas vytelę paėmė, ir šiaip, ir taip pasukiojo, apuostė ir numetė šalin.

– Ė, ne! — nesutiko Maksimas. — Dar pirštelius apsilaižysite…

Žemietis pasilenkė ir pakėlė vytelę. Rudabarzdis neprieštaravo. Jis patapšnojo Maksimui per nugarą, stumtelėjo jį prie laužo, o ten užsikvempė ant peties, pasodino ir ėmėsi kažką primygtinai tratėti. Bet Maksimas nesiklausė. Jis žiūrėjo į liūdnąjį. Šis sėdėjo priešais ir virš ugnies džiovino platų purviną skudurą. Viena jo koja buvo basa, ir jis be paliovos krutino pirštus, o tų pirštų turėjo penkis. Visai ne šešis, o penkis.

Sėdėdamas ant suolo kraštelio prie lango. Gajus blizgino beretės kokardą ir žvilgčiojo, kaip kapralas Varibobu tvarko jam kelionės dokumentus. Kapralo galva buvo pakreipta į šoną, akys išpūstos, kairioji ranka gulėjo ant stalo, prilaikydama blanką su raudonu apvadu, o dešinioji lėtai vedžiojo kaligrafines raides. Puikiai jam išeina, galvojo Gajus šiek tiek pavydėdamas. Mat koks senas rašalinis skrabalas: dvidešimt metų gvardijoje, ir vis raštininku. Žiūrėk tu man, kaip išsproginęs… brigados pasididžiavimas… tuojau dar ir liežuvį išleis… Taip ir yra — išleido. Ir liežuvis jo rašaluotas. Lik sveikas, Varibobu, sena rašaline, nebepasimatysim su tavim. Kažkaip liūdna išvažiuoti — vaikinai susibūrė geri, ir ponai karininkai, ir tarnyba naudinga, reikšminga… Gajus šniurkštelėjo nosinei ir pažvelgė pro langą.

Už lango plačia, lygią, be šaligatvių gatve, grįsta senomis šešiakampėmis plokštėmis, vėjas nešiojo balzganas dulkes, baltavo vienodų ilgų administracijos ir inžinerinio personalo pastatų sienos, dengdamasi nuo dulkių ir prilaikydama sijoną, žingsniavo ponia Idoj a, dama apkūni ir solidi — drąsi moteris, nepabūgusi su visais vaikais lydėti poną brigados vadą į šią pavojingą vietovę. Sargybinis prie komendantūros, iš naujokų, su nesuglamžytu dulkiniu ir berete, užtempta ant ausų, prieš damą atsistojo poza „šautuvu gerbk”. Paskui pravažiavo du sunkvežimiai su perauklėjamaisiais, reikia manyti — skiepytis… Šitaip jam, per sprandą: nesisverk per bortą, nėr ko svertis, čia tau ne bulvaras…

— Tai kaip vis dėlto tave užrašyti? — paklausė Varibobu. — Ga-alas? Ar galima paprastai — Galas?

— Nieku gyvu, — atsiliepė Gajus. — Mano pavardė — Gaalas.

— Gaila, — pratarė Varibobu, mąsliai čiulpdamas plimksną. — Jeigu būtų galima rašyti „Galas”, kaip tik tilptų į eilutę…

Rašyk rašyk, rašaline, pamanė Gajus. Nėr čia ko eilutes taupyti. Irgi mat kapralas… Sagos pažaliavusios, o kapralas. Du medalius turi, o šaudyti dorai nemoka, visi žino…

Durys atsilapojo, ir į raštinę veržliai įžengė ponas rotmistras Tootas su aukso spalvos budinčiojo raiščiu ant rankovės. Gajus pašoko ir trinktelėjo kulnais. Kapralas kilstelėjo pasturgalį, o rašyti nesiliovė, senas skrabalas. Irgi mat kapralas…

— Aha… — pratarė ponas rotmistras, su pasibjaurėjimu nusitraukdamas saugančią nuo dulkių kaukę. — Eilini Gaalai. Žinau, žinau, paliekate mus. Gaila. Bet džiaugiuosi. Tikiuosi, sostinėje tarnausite taip pat uoliai.

— Tikrai taip, pone rotmistre! — susijaudinęs atsakė Gajus. Jam net nosį sužnybo iš susižavėjimo. Jis labai mylėjo poną rotmistrą Tootą, kultūringą karininką, buvusį gimnazijos dėstytoją. Pasirodo, ir ponas rotmistras jį įsidėmėjo.

— Galite sėsti, — pasakė ponas rotmistras, eidamas prie savo stalo už pertvaros. Palįs nesėsdamas, jis greitosiomis peržvelgė popierius ir paėmė telefdno ragelį. Gajus mandagiai nusigręžė į langą. Gatvėje viskas tebebuvo taip pat. Nutapsėjo pietauti brangioji kapralija. Gajus liūdnai palydėjo juos žvilgsniu. Tuėjau jie įžengs į kantiną, kapralas Serembešas sukomanduos prieš Padėkos Žodį nusiimti beretes, trisdešimt gerklių sumauros „padėkos žodį”, o virš puodų jau garas kyla ir dubenėliai spindi, ir senasis gerasis Doga jau pasiruošęs rėžti savo seną firminį apie kareivį ir virėją… Dievaži, gaila išvažiuoti. Ir tarnauti čia pavojinga, ir klimatas nesveikas, ir valgiaraštis labai jau monotoniškas — vien konservai, o vis tiek… Čia bent jau tikrai žinai, kad esi reikalingas, kad be tavęs neapsieis, čia tu atstatai krūtinę grėsmingam spaudimui iš Pietų ir jauti tą spaudimą: vien draugų kiek palaidota — ana už gyvenvietės ištisa giraitė karčių su rūdijančiais šalmais… O kita vertus — sostinė. Tenai šiokio ar tokio nesiųs, o jeigu jau siunčia, tai tikrai ne poilsiauti… Ten, sako, iš Tėvų Rūmų visos Gvardijos pratybų aikštės matyti, taigi kiekvieną rikiuotę kuris nors iš Tėvų būtinai stebi… na, aišku, nebūtinai, bet ims staiga ir paseks. Gajų ėmė mušti karštis: nei iš šio, nei iš to jis įsivaizdavo, kad štai iškvietė jį iš rikiuotės, o jis sulig antruoju žingsniu tik slyst ir tėškėsi nosimi vadui į kojas, automatas nužvangėjo tašytų akmenų grindiniu, vėpla, o beretė nusirito galaižin kur… Jis patyliukais atsikvėpė ir apsidairė. Neduokdie… Taip, sostinė! Ten niekas pro jų akis neprasprūsta. Na, tiek to — kiti juk tarnauja. O ten Rada — sesė, sesutė ir mamytė… ir juokingasis dėdulė su savaisiais senoviniais kaulais, su vėžliais savo prieštvaniniais… Ak ir pasiilgau aš jūsų, brangieji jūs mano!..