• Пожаловаться

Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Здесь есть возможность читать онлайн «Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, год выпуска: 2008, категория: Фантастика и фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Arkadij Strugackij Gyvenama Sala

Gyvenama Sala: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gyvenama Sala»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Sarakšo planetą atrado Baderio ekspedicija 2148 metais. Paaiškėjus, kad joje gyvena technologinę civilizaciją sukūrę humanoidai, ekspedicijos vadas nusprendžia tučtuojau nerti hipererdvėn ir pranešti apie atradimą Galaktikos Saugumo Tarybai. Kiek vėliau paaiškėja, kad Sarakšo civilizacija pergyveno termobranduolinę katastrofą. Ir štai tuomet į Sarakšą atvyksta Maksimas Kamereris, dvidešimtmetis Laisvosios Paieškos Grupės narys, neturintis jokių progresoriškų ar paprasto kontaktavimo įgūdžių…

Arkadij Strugackij: другие книги автора


Кто написал Gyvenama Sala? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Gyvenama Sala — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gyvenama Sala», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Jis sustojo ir įsiklausė. Kažkur tankmėje monotoniškai dusliai dundėjo, ir Maksimas susivokė jau kurį laiką girdįs tą garsą, bet tik dabar atkreipęs dėmesį. Ne gyvūnas ir ne krioklys — tai mechanizmas, kažkokia barbariška mašina. Ji knerkštė, kriokčiojo, džeržgė metalu ir tvoskė nemaloniais užrūdijusiais kvapais. Be to, artinosi.

Maksimas pasilenkė, tada nenukrypdamas nuo šalikelės nubėgo garso šaltinio link ir netrukus iš inercijos vos neišpuolė į sankryžą. Kelią stačiu kampu kirto kitas — labai purvinas, su giliomis bjauriomis provėžomis, su atsiknojusiomis betoninės dangos nuolaužomis, pradvisęs ir itin itin radioaktyvus. Maksimas pritūpė ir pažvelgė kairėn. Variklio burzgesys ir metalo džeržgimas slinko iš ten. Po kojomis pradėjo krūpčioti dirva. Tai artėjo.

Po minutės a pasirodė — kažkas absurdiškai didelis, karštas, prasmirdęs, visas iš kniedyto metalo, kelią minkąs klaikiais vikšrais, apsivėlusiais purvu — ne lėkė, ne riedėjo — brovėsi, kuprotas, nevalyvas, tarškėdamas atsilupusiais geležies lakštais, prikimštas neapdoroto plutonio perpus su lantanidais, bejėgis, grėsmingas, be žmonių, bukas ir pavojingas — persigavo per kryžkelę ir nuropojo toliau, treškėdamas ir čerkšdamas traiškomu betonu, palikdamas paskui save įkaitusios šutros valktį; pagaliau pasislėpė miške ir vis urzgė, niurzgėjo, stūgčiojo, palengvėle tildamas tolumoje.

Maksimas atsikvėpė, išvaikė mašalus. Jis buvo priblokštas. Niekada gyvenime neregėjo tokio apgailėtino griozdo. Taip, pamanė jis. Pozitroninių spinduliuotuvų čia nesusiveiksi. Jis pažvelgė pabaisai įkandin ir staiga pastebėjo, kad skersinis kelias — ne šiaip kelias, o proskyna, siauras plyšys miške: virš jo medžiai nedengė dangaus kaip virš plento. Gal pasivyti tą gremėzdą? — šmėstelėjo jam. Sustabdyti, išjungti katilą… Jis įsiklausė. Miškas ūžė ir traškėjo, baisūnas malėsi po tankmę, kaip begemotas po dumblyną, o paskui variklio gausmas vėl ėmė artėti. Tai grįžo. Vėl šnopavimas, riaumojimas, dvoko banga, žvangėjimas ir plerpimas, ir štai tas geležies kalnas vėl ropoja kryžkeler braunasi ten, iš kur tik ką atsibeldęs… Ne, ištarė Maksimas. Nenoriu su juo prasidėti. Nemėgstu piktų gjrvūnų ir barbariškų mašinų… Jis luktelėjo, kol pabaisa dingo, tada išniro iš krūmų, įsibėgėjo ir vienu šuoliu liuoktelėjo per išraustą užterštą kelių sankirtą.

Kurį laiką jis žingsniavo labai sparčiai, kvėpuodamas giliai, stumdamas iš plaučių geležinio begemoto išgaras, o paskui vėl patraukė žygio žingsniu. Maksimas mąstė apie tai, ką išvydo per pirmąsias dvi valandas savojoje gyvenamoje saloje, ir bandė visas tas nesąmones bei atsitiktinumus suverti į loginę grandinę. Bet tai buvo pernelyg sudėtinga. Vaizdas vis išeidavo netikroviškas lyg iš pasakos. Pasakiškas buvo tas miškas, prikimštas senos geležies, jame mažne žmogiškais balsais ūkčiojosi pasakų būtybės; tarytum pasakoje senas apleistas kelias vedė į užburtą pilį, ir nematomi pikti burtininkai stengėsi trukdyti į šią šalį patekusiam žmogui. Vos priartėjusį, apmėtė jį meteorais, tuo nieko nepešę sudegino laivą, įviliojo žmogų į spąstus, o paskui užpjudė geležiniu drakonu. Bet šis buvo pernelyg senas ir kvailas, tad burtininkai, tikriausiai jau supratę, kad apsižioplino, dabar rezga ką nors šiuolaikiška…

Klausykite, kreipėsi į juos Maksimas. Juk aš neketinu atkerėti pilių ir žadinti iš letargo jūsų gražuolių, aš tik noriu sutikti kurį nors jūsiškį, iš protingesnių, iš tų, kurie padėtų man gauti pozitroninių spinduliuotuvų…

Bet pikti burtininkai neatlyžo. Iš pradžių jie skersai plentą numetė milžinišką išpuvusį medį, paskui prakirto betono dangą, išrausė žemėje didelę duobę ir užpylė ją pašvinkusia radioaktyvia pliurza, o kai ir tai nepadėjo, kai mašalai pailso gelti ir nusivylę pasišalino, jau paryčiais burtininkai iš miško paleido šaltą piktą rūką. Nuo rūko Maksimas sužvarbo ir, kad apšiltų, pasileido tekinas. Rūkas buvo lipnus, prisisunkęs alyvos, atsidavė drėgnu metalu bei dūlėsiais, tačiau netrukus pakvipo dūmais, ir Maksimas suprato, kad kažkur netoliese dega ugnelė.

Brėško, dangus švito rytine pilkuma, kai atokiau nuo kelio Maksimas išvydo laužą ir neaukštą akmeninį statinį, seną, apsamanojusį, įgriuvusiu stogu, tuščiomis juodomis langų skylėmis. Žmonių nesimatė, bet Maksimas jautė, kad jie kažkur netoliese, kad visai neseniai čia buvo ir, ko gero, greit grįš. Jis pasuko iš plento, peršoko pakelės griovą ir, iki kulkšnių grimzdamas į pūvančius lapus, priėjo prie laužo.

Laužas pasitiko jį gera pirmaprade šilimia, maloniai SWirginusia snaudžiančius instinktus. Viskas taip paprasta. Galima nesisveikinant atsitūpti, ištiesti rankas į ugnį ir tylomis laukti, kol šeimininkas, irgi tylomis, paduos karštą mėsos luistą ir šiltą puodelį. Tiesa, šeimininko nebuvo, bet virš laužo kabojo aprūkęs katiliukas su aštriai kvepiančiu viralu, tolėliau mėtėsi pora kažkokių šiurkščios medžiagos rudinių, purvinas pustuštis maišas su perpetėmis, didžiuliai aplamdyti skardiniai puodukai ir dar kažkokie neaiškios paskirties geležiniai daiktai.

Maksimas pasėdėjo prie laužo, pasišildė, žiūrėdamas į ugnį, paskui atsistojo ir užėjo į namą. Po teisybei, iš namo buvo likiSi tik akmeninė dėžė. Pro išlaužytas sijas virš galvos šviesavo ryto dangus, ant išpuvusių grindlenčių baisu buvo ir žengti, o kampuose kekėmis augo aviečių spalvos grybai — nuodingi, bet gerai išspirginus visai tinkami vartoti. Vis dėlto mintys apie maistą susyk išgaravo, kai tik prie sienos Maksimas prieblandoje įžiūrėjo kažkieno kaulus sumišai su išblukusiais skarmalais. Apėmė blogumas, jis nusigręžė, nulipo apgriuvusiomis pakopomis ir, sudėjęs prie burnos delnus, užriko miškui: „Ohoho, šešiapirščiai!” Aidas mažne akimoju įklimpo rūke tarp medžių, niekas neatsišaukė, tik virš galvos susijaudinę piktai sucaksėjo kažkokie paukščiukai.

Maksimas grįžo prie laužo, įmetė ugnin šakelių ir žvilgtelėjo į katiliuką. Viralas kunkuliavo. Jis apsidairė, surado kažką panašaus į šaukštą, apuostė jį, nutrynė į žolę ir vėl apuostė. Paskui atsargiai nugriebė pilkšvas nuosamas ir nupurtė jas ant žarijų. Pamaišė viralą, pasėmė iš krašto, papūtė ir ištempęs lūpas paragavo. Gana smaguringa, kažkas panašaus į putrą iš tahorgo kepeniu tik aštriau. Maksimas padėjo šaukštą, rūpestingai, abiem rankomis, nuėmė katiliuką ir pastatė į žolę. Paskui dar kartą apsidairė ir garsiai ištarė: „Pusryčiai paruošti!” Jo neapleido nuojauta, kad šeimininkai kažkur šalia, bet matė jis tik sustingusius, drėgnus nuo rūko krūmus, juodus gunktelėjusius medžių kamienus, o girdėjo tik traškantį laužą bei bruzdų paukščių susiūkčiojimą.

— Gerai jau, — pasakė jis balsu. — Jūs kaip norite, o aš užmezgu kontaktą.

Įsismagino jis labai greitai. Ar šaukštas buvo didokas, ar pašėlo snaudžiantys instinktai, bet Maksimas nė nemirktelėjęs išsrėbė trečdalį katiliuko. Tada apgailestaudamas atšlijo, pasėdėjo, gilindamasis į skonio pojūčius, kruopščiai nuvalė šaukštą, bet neištvėrė ir dar kartą, iš paties dugno, pasėmė tų gardžių, burnoje tirpstančių rudų griežinėlių, primenančių trepangus, atsitraukė visai, vėl nušluostė šaukštą ir padėjo skersai katiliią. Dabar atėjo metas numalšinti dėkingumo pojūtį.

Jis pašoko, pasirankiojo laibų vytelių ir nužingsniavo į namą. Atsargiai stodamas ant sutrūnijusių lentų ir stengdamasis nesidairji į palaikus tamsoje, ėmėsi raškji grybus ir ant vytelių verti avietines kepurėles, rinkdamasis pačias standžiausias. Kad taip jus pasūdžius, galvojo Maksimas, o dar pridėjus vos vos pipirų, bet nieko, pirmajam kontaktui bus gerai ir taip. Pakabinsim mes jus virš ugnelės, ir visa jūsų aktyvioji organika garuote išgaruos, ir būsite jūs tikras skanėstas bei pirmasis mano indėlis į šios gyvenamos salos kultūrą, o antruoju bus pozitroniniai spinduliuotuvai…

Читать дальше

Шрифт:

Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Gyvenama Sala»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gyvenama Sala» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Отзывы о книге «Gyvenama Sala»

Обсуждение, отзывы о книге «Gyvenama Sala» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.