Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Здесь есть возможность читать онлайн «Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию). В некоторых случаях присутствует краткое содержание. Город: Kaunas, год выпуска: 2008, категория: Фантастика и фэнтези / на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале. Библиотека «Либ Кат» — LibCat.ru создана для любителей полистать хорошую книжку и предлагает широкий выбор жанров:

любовные романы фантастика и фэнтези приключения детективы и триллеры эротика документальные научные юмористические анекдоты о бизнесе проза детские сказки о религиии новинки православные старинные про компьютеры программирование на английском домоводство поэзия

Выбрав категорию по душе Вы сможете найти действительно стоящие книги и насладиться погружением в мир воображения, прочувствовать переживания героев или узнать для себя что-то новое, совершить внутреннее открытие. Подробная информация для ознакомления по текущему запросу представлена ниже:

Arkadij Strugackij Gyvenama Sala
  • Название:
    Gyvenama Sala
  • Автор:
  • Издательство:
    ERIDANAS
  • Жанр:
    Фантастика и фэнтези / на литовском языке
  • Год:
    2008
  • Город:
    Kaunas
  • Язык:
    Литовский
  • Рейтинг книги:
    4 / 5
  • Ваша оценка:
    • 80
    • 1
    • 2
    • 3
    • 4
    • 5
  • Избранное:
    Добавить книгу в закладки

Gyvenama Sala: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gyvenama Sala»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Sarakšo planetą atrado Baderio ekspedicija 2148 metais. Paaiškėjus, kad joje gyvena technologinę civilizaciją sukūrę humanoidai, ekspedicijos vadas nusprendžia tučtuojau nerti hipererdvėn ir pranešti apie atradimą Galaktikos Saugumo Tarybai. Kiek vėliau paaiškėja, kad Sarakšo civilizacija pergyveno termobranduolinę katastrofą. Ir štai tuomet į Sarakšą atvyksta Maksimas Kamereris, dvidešimtmetis Laisvosios Paieškos Grupės narys, neturintis jokių progresoriškų ar paprasto kontaktavimo įgūdžių…

Arkadij Strugackij: другие книги автора


Кто написал Gyvenama Sala? Узнайте фамилию, как зовут автора книги и список всех его произведений по сериям.

Gyvenama Sala — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система автоматического сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gyvenama Sala», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Не бойтесь закрыть страницу, как только Вы зайдёте на неё снова — увидите то же место, на котором закончили чтение.

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij

Gyvenama Sala

Mokslinis fantastinis romanas

Iš rusų kalbos vertė Vidas Morkūnas

Аркадий Стругацкий, Борис Стругацкий

ОБИТАЕМЫЙ ОСТРОВ

Москва, ACT, 2000

PIRMA DALIS

ROBINZONAS


Pirmas skyrius

Maksimas pravėrė dangtį, iškišo galvą ir baugščiai nužvelgė dangų. Dangus čia buvo žemas ir kažkoks kietas, be to nerūpestingo skaidrumo, paprastai primenančio apie bedugnę kosmoso gilybę ir aibes gyvenamų pasaulių, — tikrų tikriausias biblinis skliautas, lygus ir slaptingas. Šis skliautas, žinoma, rėmėsi į galingus vietinio Atlanto pečius ir tolygiai švytėjo. Maksimas zenite paieškojo laivo pramuštos skylės, bet jokios skylės ten nebuvo — tik skydo du dideli juoduliai tarsi tušo lašai vandenyje. Maksimas atvožė dangtį ir nušoko į aukštą sausą žolę.

Oras buvo karštas ir tirštas, kvepėjo dulkėmis, sena geležim, sumaigyta augmenija, gyvybe. Mirtimi irgi kvepėjo, neperprantama nuo seno. Žolė siekė juosmenį, netoliese tamsavo krūmynai, šmėkšojo niūrūs išsiklaipę medžiai. Buvo mažne šviesu, kaip skaisčios mėnesienos naktį Žemėje, trūko tik ūkanoto mėnulio žydrio, visa kas atrodė pilka, dulkėta, plokščia. Laivas stovėjo milžiniškos daubos lėkštais šlaitais dugne; vietovė pastebimai kilo išblukusio horizonto linkui, ir tatai buvo keista, nes kažkur čia pat tekėjo upė, didelė ir rami, tekėjo į vakarus, daubos šlaitu aukštyn.

Maksimas apėjo laivą, delnu braukdamas jo šaltą, kiek drėgną šoną. Smūgių žymes jis aptiko ten, kur ir tikėjosi. Gilus nemalonus įlinkis po indikatoriaus žiedu, likęs po to, kai laivą netikėtai mestelėjo ir parvertė ant šono taip, kad net įsižeidė kiberpilotas ir Maksimui teko skubiai griebtis valdjmio, bei ištrupa ties dešiniuoju vyzdžiu — atsiradusi dešimčia sekundžių vėliau, kai laivas buvo pastatytas ant nosies ir apako viena akimi. Maksimas vėl pažvelgė į zenitą. Juoduliai jau vos matyti. Meteorų atakos stratosferoje tikimybė — nulis sveikų nulis nulis… Bet juk kiekvienas galimas įvykis kada nors ima ir tampa faktu…

Maksimas prasibruko į kabiną, perjungė valdymą automatiniu remonto režimu, aktyvavo ekspres-laboratoriją ir pėsčias patraukė prie upės. Aišku, tai nuotykis, bet vis tiek — kasdienybė. Mūsiškėse LPG net nuotykiai — kasdieniai. Meteorų ataka, spindulinė ataka, avarija nusileidžiant. Avarija nusileidžiant, meteorų ataka, spindulinė ataka… Kūno nuotykiai.

Aukšta trapi žolė po kojomis šiugždėjo ir treškėjo, dygios sėklos smigo į trumpkelnes. Gaudžiai zirzdamas siūbtelėjo debesis kažkokių mašalų, pasiblaškė priešais veidą ir nulėkė sau. Solidūs suaugę žmonės į Laisvosios Paieškos Grupes nestoja. Jie turi savų solidžių suaugusių žmonių reikalų, jie žino, kad tos svetimos planetos iš esmės yra gana vienodos ir alinančios. Vienodai alinančios. Alinančiai vienodos… Žinoma, jei tau dvidešimt metų, jei nieko dorai nemoki, jeigu dorai nenutuoki, ką norėtum mokėti, jei dar nesi išmokęs branginti didžiausio savo turto — laiko, jei neturi ir neatrodo, kad turėsi kokių ypatingų talentų, jeigu sulaukus dvidešimties metų tavo esybės dominante, kaip ir prieš dešimtmetį lieka ne galva, o rankos bei kojos, jei esi toks primityvus, jog vaizduojiesi, esą nežinomose planetose galima surasti kokią nors brangenybę, neįmanomą Žemėje, jeigu, jeigu… tuomet — žinoma. Tuomet čiupk katalogą, atsiversk bet kurį puslapį, durk pirštu bet kurion eilutėn ir skrisk sau. Atrask planetą, pavadink ją savo vardu, nustatyk fizines ypatybes, kaukis su pabaisomis, jei tik tokių būtų, užmegzk kontaktus, jei tik būtų su kuo, robinzonauk sau pamažėle, jei nieko neaptiktum… Ir nepasakysi, kad viskas tuščiai. Tau padėkos, pareikš, kad prisidėjai kiek galėdamas, tave išsamiam pokalbiui pasikvies koks nors žymus specialistas… Mokinukai, ypač nepažangieji ir būtinai — žemesniųjų klasiii, žiopsos į tave pagarbiai, bet Mokytojas susitikęs tik tiek ir tepaklaus: „Tu vis dar LPG?” — ir pakreips pokalbį kita tema, o jo veidas bus paliestas kaltės bei liūdesio, nes atsakomybę už tai, kad tu vis dar LPG, Mokytojas užsikrauna sau, o tėvas burbtelės: „Hm…” — ir neužtikrintai pasiūlys tau laboranto etatą; o mama pasakys: „Maksiuk, bet juk vaikystėje tu neblogai piešei…”; ofeženė ištars: „Susipažink, štai mano vyras”. Ir visi bus teisūs, visi, išskyrus tave. Ir tu sugrįši į LPG Valdybą, ir, stengdamasis nežiūrėti į porą tokių pat stuobrių, besirausiančių kataloguose prie gretimo stelažo, imsi bet kurį tomą, aklai atsiversi puslapį ir dursi pirštu…

Prieš leisdamasis nuo skardžio į paupį, Maksimas apsidairė. Už nugaros išsitiesdama šiaušėsi jo suminta žolė, dangaus fone juodavo kumpi medžiai ir švietė mažiukas atvožto dangčio apskritimas. Viskas taip įprasta. Na, ir gerai, tarė jis pats sau. Na, ir tegul… Kad taip atradus civilizaciją — galingą, seną, išmintingą. Ir žmogišką… Jis nusiropštė prie vandens.

Upė iš tiesų didelė, lėta; plika akimi buvo matji, kaip ji leidžiasi iš rytų ir kyla į vakarus. (Betgi refrakcija čia baisinga…) Dar matyti, kad kitas krantas nuožulnus ir apaugęs tankiu krūmju, o už kilometro srove aukštyn iš vandens styro kažkokie stulpai ir kreivos sijos, persikreipusios tinklinės santvaros, gauruotos dėl jas apsivijusios augmenijos. Civilizacija, pamanė Maksimas be ypatingo azarto. Aplink juste juto daug geležies ir dar kažką nemalonaus, šutnaus; pasisėmęs rieškučias vandens Maksimas suprato, kad tai radiacija, gana stipri ir kenksminga. Upė iš rytų nešė radioaktyvias medžiagas, ir Maksimui tapo aišku, kad nieko doro iš tos civilizacijos nebus, kad vėl pasitaikė ne tai, kad su kontaktu geriau neprasidėti, reikia tik atlikti standartines analizes, kokius porą kartų nepastebimai apskristi planetą palei pusiaują ir nešdintis namolio, o Žemėje duomenis perduoti rūškaniems, daugel mačiusiems dėdėms iš Galaktinės Saugumo tarybos ir kuo skubiau viską pamiršti.

Jis bjaurėdamasis papurtė pirštus ir nusivalė juos į smėlį, paskui pritūpė, susimąstė. Pabandė įsivaizduoti šios planetos — vargu ar laimingos — gyventojus. Kažkur už miškų buvo miestas, vargu ar laimingas miestas: purvinos gamyklos, sukiužę reaktoriai, liejantys į upę radioaktjias pamazgas, negražūs, nykūs namai geležiniais stogais, daug sienų ir maža langių, prišnerkšti tarpnamiai, užversti atliekomis ir naminių gyvulių maitomis, platus griovys aplink miestą ir pakeliamieji tiltai… Nors ne, šitaip buvo dar prieš reaktorius. Ir žmonės. Jis pabandė įsivaizduoti tuos žmones, bet nesugebėjo. Tik žinojo, kad jie vilki labai daug rūbų, tiesiog supakuoti į storą šiurkščią medžiagą, ir su aukštomis baltomis apykaklėmis, trinančiomis smakrą… Ir tada jis smėlyje išvydo pėdsakus.

Tai buvo basų kojų pėdsakai. Kažkas nusiropštė nuo skardžio ir įbrido į upę. Kažkas — didelėmis plačiomis pėdomis, sunkus, šleivakojis, nerangus; jokių abejonių — humanoidas, tik kojos — šešiapirštės. Padejuodamas ir krenkšdamas nuslydo nuo skardžio, nušlubikščiavo smėliu, tėkštelėjęs paniro į radioaktyvius vandenis ir niurzgaudamas bei prunkšdamas nuplaukė į kitą krantą, į nendrynus. Nenusitraukęs aukštos baltos apykaklės…

Читать дальше

Похожие книги на «Gyvenama Sala»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gyvenama Sala» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё не прочитанные произведения.


Отзывы о книге «Gyvenama Sala»

Обсуждение, отзывы о книге «Gyvenama Sala» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.