Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

— Iki pasimatymo, — atsakė Žuvis. — Maksimas geras. Sveikas. Reikia.

Atrodo, ji susijaudino iki širdies gelmių. O gal sielojosi, kad drabužis nelabai tinkamas. Maksimas pamojo išblyškusiam Toršerui ir išskubėjo paskui nepažįstamąjį.

Jie perėjo keletą kambarių, užstatytų gremėzdiška archajiška aparatūra, tarškančiu ir čerškiančiu liftu nusileido į pirmą aukštą ir atsidūrė plačiame žemame vestibiulyje, į kurį prieš kelias dienas Gajus Maksimą ir atvedė. Ir vėl, kaip prieš kelias dienas, teko laukti, kol sutvarkys kažkokius dokumentus, kol juokingas žmogelis su paika kepure kažką pakeverzos rausvuose blankuose, o raudonaitis nepažįstamasis kažką pakeverzos žaliuose blankuose, o panelytė su optiniais akių stiprintuvais tuose blankuose įtrėkš violetinius antspaudus; o paskui visi keičiasi blankais ir antspaudais ir, beje, susipainioja, ir rėkia vieni ant kitų, ir griebiasi telefono, ir pagaliau žmogelis su paika kepure pasiima du žalius ir vieną rausvą blanką, be to, rausvąjį jis plėšia perpus ir pusę atiduoda panelytei, dėliojančiai antspaudus, o šerpetotasis nepažįstamasis gauna du rausvus blankus, mėlyną storą kartono lakštą ir dar apskritą metalinį ženklelį su įspaustu tižrašu, ir po minutės jis visa tai atiduoda augalotam žmogui su šviesiomis sagomis, stovinčiam prie išėjimo per dvidešimt žingsnių nuo žmogelio su paika kepure, ir kai jie jau atsiduria gatvėje, augalotasis staiga ima gargždžiai šaukti, ta raudonakis nepažįstamasis grįžta atgal, paaiškėja, kad jis užmiršo pasiimti mėlynąjį kartoninį kvadratėlį; jis pasiima mėlynąjį kartoninį kvadratėlį ir giliai atsidusęs susibruka jį kažkur sau į užantį. Tik tada Maksimas, jau spėjęs peršlapti, gali sėsti į neracionaliai ilgą automobilį raudonakiui iš dešinės, o šis suirzęs pūkščia ir vis kartoja Begemoto mėgstamą užkeikimą — „massarakš”.

Mašina suurzgė, lengvai pajudėjo, atitrūko nuo sustingusios kitų, tuščių ir šlapių, mašinų bandos, nuriedėjo plačia asfaltuota aikštele priešais pastatą, aplenkė didžiulę klombą su nugeibusiomis gėlėmis, palei aukštą geltoną sieną, viršuje nubertą stiklo šukėmis, jau buvo besukanti į plentą, bet staiga sustojo.

— Massarakš, — vėl sušnypštė raudonakis ir išjungė variklį.

Plentu driekėsi ilga kolona vienodų dėmėtų simkvežimių kreivai sukniedytais, aplamdytais geležiniais kėbulais. Virš bortų šmėkšojo eilės nejudančių apvalainų objektų, blizgančių metaline drėgme. Sunkvežimiai judėjo lėtai, išlaikydami vienodus tarpus, tolygiai gargdami varikliais ir skleisdami klaikią organinių degėsių smarvę.

Maksimas apžiūrėjo savosios pusės dureles, sumojo, kas ir kaip, ir pakėlė stiklą. Raudonakis, nežiūrėdamas į jį, išbėrė ilgą ir visiškai nesuprantamą frazę.

— Nesuprantu, — pasakė Maksimas.

Raudonakis pasisuko į jį nustebusia veido išraiška ir, sprendžiant iš intonacijos, kažko paklausė. Maksimas papurtė galvą.

— Nesuprantu, — pakartojo.

Raudonakis lyg ir dar labiau nustebo, įbruko ranką į kišenę, išsitraukė plokščiąją dėžutę, kimšte prikimštą ilgų baltų lazdelių, vieną jų įsidėjo į bumą, o kitas pasiūlė Maksimui. Šis iš mandagumo dėžutę paėmė ir apžiūrėjo. Dėžutė buvo kartoninė, nuo jos stipriai trenkė kažkokiais džiovintais augalais. Maksimas paėmė vieną lazdelę, atsikandol gabaliuką ir išspjovė. Tai buvo ne maistas.

— Nereikia, — pasakė jis, grąžindamas dėžutę raudonakiui. — Neskanu.

Raudonakis žiūrėjo į jį prasižiojęs. Baltoji lazdelė kabojo prilipusi jam ant lūpos. Maksimas vietiniu papročiu palietė savo nosies galii pirštu ir prisistatė: „Maksimas”. Raudonakis kažką sumarmėjo, jo rankoje staiga įsižiebė ugnelė, jis panardino į ją baltosios lazdelės galą, ir automobilį tučtuojau užtvindė vimdantys dūmai.

— Massarakš! — pasipiktinęs šūktelėjo Maksimas ir atlapojo dureles. — Nereikia!

Jis suprato, kas yra tos lazdelės. Vagone, kuriuo jie važiavo su Gajumi, mažne visi vyrai nuodijo orą tokiais pat dūmais, bet tam jie naudojo ne baltas lazdeles, o trumpus arba ilgus medinius daikčiukus, panašius į senovines vaikų švilpynes. Jie traukė į save kažkokį narkotiką — paprotys, be abejo, kuo žalingiausias, ir tada, traukinyje, Maksimas guodėsi bent tuo, kad simpatingasis Gajus, atrodo, irgi kategoriškai nusiteikęs prieš jį.

Nepažįstamasis paskubomis išmetė narkotinę lazdelę per langą ir kažkodėl delnu sumosavo sau prieš veidą. Maksimas dėl visa ko taip pat pamosavo delnu, o paskui dar kartą prisistatė. Paaiškėjo, kad raudonakis vardu Fankas, tuo pokalbis ir baigėsi. Kokias penkias minutes jie sėdėjo palankiai susižvalgydami ir vienas po kito rodydami į begalinę sunkvežimių koloną bei kartodami: ‘‘Massarakš”. Paskui begalinė virtinė baigėsi, ir Fankas išsuko į plentą.

Tikriausiai jis skubėjo. Bent jau nedelsdamas užkaukino variklį, paskui įjungė kažkokį šlykščiai žviegiantį įtaisą ir, Maksimo nuomone, nesilaikydamas jokių saugumo taisyklių nušvilpė plentu; jis lenkė koloną, vos spėdamas išvengti priešais atlekiančių mašinų.

Sunkvežimių koloną jie aplenkė; vos neišlėkdami į šalikelę išsisuko nuo plataus raudono klerkalo su vienišu, visai peršlapusiu vairuotoju; prašvilpė pro šlapio iškastinio gyvūno traukiamas medines vežėčias su klibančiais stipinuotais ratais; kaukdami suginė į griovį grupę praeivių su brezentiniais lietpalčiais; įlėkė milžiniškų kuplių medžių, lygiomis eilėmis susodintų abipus kelio, paunksnėn — Fankas važiavo vis greičiau, priešpriešinis oro srautas staugė spoileriuose, priekyje kaukimo išgąsdintos mašinos traukėsi į šalikeles, užleisdamos kelią. Fanko automobilis Maksimui atrodė pernelyg nestabilus, nepritaikytas tokiems greičiams; jam buvo nejauku.

Netrukus kelią apstojo namai — automobilis įsiveržė į miestą, ir Fankui teko gerokai sumažinti greitį. Anąsyk, su Gajumi, Maksimas iš stoties važiavo visuomeninio transporto gremėzdu, keleivių prisigrūdusiu be jokio saiko. Jo galva rėmėsi į žemas lubas, aplink bendrakeleiviai keikėsi ir dūmijo, negailestingai mindė kojas, maigė šonus kažkokiais kietais atsikišimais, be to, buvo vėlyvas vakaras, seniai neplauti stiklai užakę purvu ir dulkėmis, ir dar juose atsispindėjo blausios vidaus apšvietimo lemputės, tad miesto Maksimas taip ir nematė. Užtat pamatė dabar.

Gatvės buvo neproporcingai siauros ir sausakimšos mašinų. Fanko automobilis vos vilkosi, iš visų pusių suspaustas pačių įvairiausių ratuotų mechanizmų. Priešakyje, užgoždamas pusę dangaus, stūksojo furgono galas, visas nulebedytas įvairiaspalviais užrašais ir prastais žmonių bei gyvūnų atvaizdais. Iš kairės, nelenkdami, bet ir neatsilikdami, šliaužė du vienodi automobiliai, prisikimšę mostaguojančių vyrų ir moterų. Gražių moterų, įspūdingi ne tokių kaip Žuvis. Dar kairiau, dundėdama geležimi, vilkosi tam tikra elektrinio traukinio atmaina, nuolat žarstanti mėlynas ir žalias kibirkštis, aklinai prisimurdžiusi keleivių, kurie kekėmis sviro pro visas duris. Dešinėje buvo šaligatvis — transportui uždrausta asfalto juosta. Ja tirštu srautu plūdo žmonės šlapiais pilkų ir juodų spalvų rūbais, kliuvinėjo vieni už kitų, lenkė vieni Idtus, išsilenkinėjo, spraudėsi pečiais į priekį, sukdavo į atviras, skaisčiai apšviestas duris ir maišėsi su miniomis, knibždančiomis už didžiulių rasojančių vitrinii, o kartais staiga susiburdavo didelėmis grupėmis, sudarydami kamščius ir verpetus, tempdavo kaklus, kažk užsižiūrėdami. Čia buvo daugybė sulysusių ir blyškių veidų, labai panašių į Žuvies, beveik visi jie buvo negražūs, pernelyg, nesveikai, išdžiūvę, pernelyg išbalę, nemalonūs, kampuoti. Bet vis tiek atrodė, kad tie žmonės patenki?iti: jie dažnai ir noriai juokėsi, elgėsi laisvai, jų akys spindėjo, visur skambėjo garsūs gyvi balsai. Ko gero, šis pasaulis vis dėlto laimingas, pamanė Maksimas. Bent jau gatvės, nors ir purvinos, vis dėlto atliekomis neužverstos, o ir namai atrodo gana smagiai: beveik visuose ląng;uose — šviesa, nes diena ūkanota, vadinasi, elektros energijos jie, matyt, nestokoja. Labai linksmai spindi reklama, o tie sukritę veidai — ką gi, esant tokiam triukšmo lygiui gatvėse ir tokiai oro taršai, nieko kita tikėtis ir neverta. Skurdus, apleistas, ne itin sveikas pasaulis,, o pažiūrėti vis dėlto beveik laimingas.