Arkadij Strugackij: Gyvenama Sala

Čia jis pajuto, kad šiai dienai paks, ir sustojo.

Maksimas išvydo tris švytinčius auksaspalvius rutulius, mirksintį mėlyną užrašą, supintą iš stiklinių dujinių vamzdelių, ir duris į pusrūsį. Jis jau žinojo, kad trys auksaspalviai rutuliai paprastai reiškia maitinimosi įstaigas. Maksimas nulipo švarplėtomis pakopomis ir pamatė salytę žemomis lubomis, dešimt staliukų, grindis, storai pakreiktas švariomis pjuvenomis, stiklinę indaują, pristatytą iš apačios apšviestų butelių su vaivorykštiniais skysčiais. Kavinėje beveik nieko nebuvo. Už nikeliuotos pertvaros palei indaują nerangiai judėjo senyva išglebusi moteris balta striuke atraitotomis rankovėmis; tolėliau už apskrito staliuko atsainia poza sėdėjo žemaūgis, bet tvirto sudėjimo vyras blyškiu kvadratiniu veidu ir vešliais juodais ūsais. Čia niekas nerėkavo, nekirbėjo, neleido narkotinių dūmų.

Maksimas įėjo, pasirinko staliuką nišoje toliau nuo indaujos ir įsitaisė. Išglebusioji moteris už pertvaros žvilgtelėjo jo pusėn ir kimiu balsu kažką garsiai pasakė. Ūsuotis tuščiomis akimis taip pat pažvelgė į Maksimą, nusigręžė, paėmė priešais stovėjusį aukštą stiklą su skaidriu skysčiu, prisikišo prie lūpų ir vėl pastatė. Kažkur trinktelėjo durys, ir salėje pasirodė jaunutė miela mergina balta nėriniuota prikyšte, žvilgsniu susirado Maksimą, priėjo, pirštais atsirėmė į staliuką ir ėmė žiūrėti klientui virš galvos. Jos oda buvo lygi ir švelni, akys — pilkos ir gražios, o viršutinė lūpa — su vos įžiūrimu pūkeliu. Maksimas galantiškai palietė pirštu savo nosies galiuką ir ištarė:

— Maksimas.

Mergina pažvelgė į jį apstulbusi, tarsi tik dabar pastebėjusi. Ji buvo tokia miela, kad Mesimas nejučia lusišypsojo iki pat ausii, ir tuomet ji irgi šyptelėjo, parodė sau į nosį ir pasakė:

— Rada.

— Gerai, — pratarė Maksimas. — Vakarienė.

Ji linktelėjo ir kažko paklausė. Maksimas dėl visa ko taip pat linktelėjo. Šypsodamasis jis nužvelgė ją pavymui — lieknutę, lengvą; malonu buvo suvokti, kad šitame pasaulyje taip pat yra gražių žmonių.

Išglebusioji tetulė išbėrė ilgą niurzgią frazę ir dingo už savosios pertvaros. Jie čia tiesiog dievina pertvaras, pamanė Maksimas. Visur pertvaros. Tarsi visa kas čia būtų aukštos įtampos… Staiga pajuto, kad įjįžiūri ūsuotis. Nemaloniai žiūri, nepalankiai. O atidžiau pažvelgus matyti, kad ir pats jis kažkoks nemalonus. Galaižin kodėl jis kelia mintis tarytum apie vilką, tarytum apie beždžionę. Na ir tegul. Neverta apie jį…

Rada sugrįžo ir padėjo prieš Maksimą lėkštę su garuojančia koše iš mėsos bei daržovių ir platų stiklinį bokalą su putotu skysčiu.,

— Gerai, — pasakė Maksimas ir kviesdamas paplekšnojo per gretimą kėdę. Vaikinukas smarkiai panoro, kad Rada pasėdėtų šalia, kol jis valgys, kad ką nors papasakotų, idant jis galėtų pasiklausyti jos balso, o ji — kad pajustų, kaip jam patinka ir kaip jam gera šalia jos.

Bet Rada tik nusišypsojo ir papurtė galvą. Ji kažką pasakė — Maksimas išskjrrė žodį „sėdėti” — ir nuėjo prie pertvaros. Gaila, pamanė. Paėmė dvidantę šakutę ir kibo valgyti, bandydamas iš trijų dešimčių jam žinomų žodžių suregzti frazę, kuri išreikštų draugiškumą, simpatiją ir poreikį bendrauti.

Nugara atsirėmusi į pertvarą, Rada stovėjo, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, ir žvilgčiojo į jį. Kaskart susidūrus žvilgsniams, jie nusišypsodavo vienas kitam, ir Maksimą šiek tiek stebino tai, kad Rados Šypsena vis labiau blanksta, tampa vis nervingesnė. Jo paties jausmai susivėlė. Maksiinui buvo malonu žiūrėti į Radą, iiors tą jausmą lydėjo augantis nerimas. Jis yalgė su malonumu, nes patiekalais netikėtai buvo skanus ir gana maistingas. Tuo pat metu jis jautė šnairą, slegiantį ūsočiaus žvilgsnį ir neklysdamas čiuopė iš už pertvaros sklindantį glebiosios tetulės nepasitenkinimą… Maksimas atsargiai gurkštelėjo iš bokalo — tai buvo alus, šaltas, šviežias, bet, ko gero, pernelyg stiprus. Skirtas žinovui.

Ūsuotis kažką pasakė, ir Rada priėjo priėjo staliuko. Pusbalsiu jie persimetė keliais žodžiais, nesmagiais ir nedraugiškais, bet čia Maksimą užpuolė musė, ir jam teko stoti į kovą su ja. Musė buvo stipri, mėlyna, įžūli, ji puldinėjo, atrodė, iš visų pusių vienu metu, bimbė ir stūgavo, tarsi prisipažindama Maksimui meilę, ji nenorėjo lėkti šalin, ji norėjo būti čia, su juo ir jo lėkšte, vaikščioti jais, laižyti juos, ji buvo atkakli ir šneki. Baigėsi tuo, kad dėl netikusio Maksimo judesio ji tėškėsi į alų. Maksimas pasibjaurėjęs perkėlė bokalą ant kito staliuko ir nutarė užbaigti ragu. Priėjo Rada ir jau nebesišypsodama, žvelgdama į šalį, kažko paklausė.

— Taip,' — dėl visa ko ištarė Maksimas. — Rada gera.

Ji dirstelėjo į jį su neslepiamu išgąsčiu, nuėjo prie pertvaros ir tuoj pat grįžo, ant lėkštutės atnešdama mažą taurelę su rudu skysčiu.

— Skanu, — pasakė Maksimas, žiūrėdamas į merginą švelniai ir rūpestingai. — Kas blogai? Rada sėskite čia kalbėti. Reikia kalbėti. Nereikia išeiti.

Į šią kruopščiai apgalvotą kalbą Rada sureagavo netikėtai prastai. Maksimui net pasirodė, kad ji tuojau pravirks. Šiaip ar taip, jos lūpos sudrebėjo, ji kažką šnipštelėjo ir išbėgo iš salės. Tižioji moteris už pertvaros pasipiktinusi tarė keletą žodžių. Kažką aš darau nederamai, susirūpinęs pagalvojo Maksimas. Jis visiškai nenutuokė — ką. Tik suprato: nei ūsuotis, nei išglebėlė nenori, kad Rada su juo „sėdėti” ir „kalbėti”. Bet kadangi jie akivaizdžiai nebuvo administracijos atstovai ar įstatymo sargai, o jis, Maksimas, jokių įstatymų tikriausiai nepažeidė, tuomet į šių supykusių žmonių nuomonę kreipti dėmesio turbūt ir nevertėjo.

Ūsuotis kažką sušvogždė pro sukąstus dantis, negarsiai, bet jau visai bjauria intonacija, vienu ypu ištuštino savo stiklą, iš po staliuko pasičiupo storą juodą nusvidintą lazdelę, atsistojo ir neskubriai prisiartino prie Maksimo. Atsisėdo priešais, lazdelę pasidėjo skersai staliuką ir nežiūrėdamas į Maksimą, bet kreipdamasis akivaizdžiai į jį, ėmė lėtai košti sunkius žodžius, nuolat kartodamas „massarakš”; jo šneka Maksimui atrodė nuo dažno vartojimo tokia pat juoda, nusvidinta, kaip ir jo šlykšti lazdelė, toje šnekoje skambėjo juoda grėsmė ir iššūkis, ir antipatija, o visa tai kažkaip keistai gožė abejinga intonacija, abejingas veidas bei blausių sustiklėjusių akių tuštuma.

— Nesuprantu, — piktai atkirto Maksimas.

Tada ūsuotis lėtai atsuko baltą veidą, kiaurai pervėrė Maksimą žvilgsniu, lėtai, skiemenuodamas kažko paklausė ir staiga iš lazdelės vikriai ištraukė ilgą blizgantį peilį siaurais ašmenimis. Maksimas net sutriko. Nesumodamas, ką sakyti ir kaip reaguoti, jis griebė nuo stalo šakutę ir pasukiojo ją tarp pirštų. Tai paveikė ūsuotį netikėtai. Jis lengvai, neatsistodamas, bet parversdamas kėdę, atšlijo, negrabiai pritūpė ir atkišo savąjį peilį; ūsai kilstelėjo, pasirodė ilgi geltoni dantys. Suglebėlė už pertvaros kurtinamai suspiegė, Maksimas net pašoko iš netikėtumo. Staiga ūsuotasis atsidūrė visai šalia, bet tą pat akimirką iš kažkur išdygo Rada, atsistojo tarp jo ir Maksimo ir ėmė garsiai, skambiai rėkti — pirmiau ant ūsočiaus, paskui pasisukusi — ant Maksimo. Šis jau visai nieko nesuprato, o ūsuotasis staiga ėmė nemaloniai šypsotis, čiupo savo lazdelę, paslėpė joje peilį ir ramiai pasuko išėjimo link. Tarpduryje atsigręžė, tyliai išbėrė kelis žodžius ir dingo.

Rada, išblyškusi, virpančiomis lūpomis, pakėlė nuverstą kėdę, servetėle nušluostė išlietą rudąjį skystį, nunešė nešvarius indus, grįžo ir kažką pasakė Maksimui. Maksimas atsakė '*taip”, bet tai nepadėjo. Rada pakartojo tą patį, ir balsas buvo irzlus, nors Maksimas jautė, kad ji ne tiek supykusi, kiek išsigandusi. '„Ne'„, — pasakė Maksimas, ir tetiilė už pertvaros tučtuojau klaikiai užbliovė purtydama skruostus, ir tuomet Maksimas pagaliau prisipažino: „Nesuprantu”.