Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

— Tikrai taip, rekomenduoju, pone rotmistre, — skubiai atsakė Gajus. — Bet…

— Jokių „bet”, kaprale! Rekomenduoji arba nerekomenduoji?

— Tikrai taip, rekomenduoju.

— Tuomet kaip man derėtų suprasti šiuos du popiergalius? — Iš krūtinės kišenės ponas rotmistras nekantriu judesiu išsitraukė sulankstytus popierius ir išskleidė juos ant stalo, prilaikydamas sudarkytąja ranka. — Skaitau: „Rekomenduoju aukščiau minėtam Makui Simui, kaip ištikimam ir gabiam…” — N-na, čia visokie plepalai… — „patvirtinti aukštą kandidato į Kovingosios Gvardijos eilinius laipsnį”. O štai antrasis tavo raštelis, kaprale: „…atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, laikau savo pareiga atkreipti vadovybės dėmesį į būtinybę kruopščiai patikrinti minėto kandidato į Kovingosios Gvardijos eilinius M. Simo praeitį”. Massarakš! Tai ko tau galų gale reikia, kaprale?

— Pone rotmistre! — susijaudinęs atsakė Gajus. — Bet aš tikrai atsidūriau keblioje padėtyje! Pažįstu kandidatą Simą, kaip gabų ir Gvardijos tikslams ištikimą pilietį. Esu įsitikinęs, kad jis bus labai naudingas. Tačiau iš tikrųjų nežinau jo praeities! Maža to, jis ir pats jos neprisimena. Manydamas, kad Gvardijai tinka tik krištolo tyrumo…

— Taip, taip! — nekantriai nutraukė ponas rotmistras. — Krištolo tyrumo, be atodairos ištikimi, iki paskutinio lašo, visa siela… Trumpiau, kaprale, štai kas. Vieną iš tų popierėlių tu tuojau pat atsiimsi ir suplėšysi. Galvoti reikia. Negaliu aš prisistatyti brigados vadui su dviem popjiergaliais. Arba taip, arba ne. Mes Gvardijoje, o ne filosofijos fakultete, kaprale! Dvi minutės apsvarstji.

Ponas rotmistras paėmė iš stalčiaus storą aplanką su bylomis ir pasibjaurėjęs nimietė jį priešais save. Gajus paniuręs žvilgtelėjo į laikrodį. Pasirinkti buvo pašėlusiai sunku. Slėpti nuo vadovybės, kad nepakankamai žinai apie tą, kurį pats ir rekomenduoji, net jeigu jis — Maksimas, būtų nesąžininga ir negvardietiška. Bet, kita vertus, nesąžininga ir negvardietiška vengti atsakomybės, sprendimą užkraunant ponui rotmistrui, kuris Maksimą matė tik du kartus, ir tik kuopos rikiuotėje. Na, gerai. Dar kartą. Už: karštai ir visa širdimi pritarė Gvardijos tikslams likviduojant karo pasekmes ir potencialaus agresoriaus agentus; kaip iš pypkės praėjo apžiūrą Visuomenės sveikatos departamente; pono rotmistro Tooto ir pono vadavietės gydytojo Zogu pasiųstas į kažkokią slaptą įstaigą, matyt, patikrinimui, tą patikrinimą išlaikė. (Tiesa, taip sako pats Maksimas, dokumentus jis pametė, bet kaip kitaip jis būtų likęs be priežiūros?) Pagaliau narsus, apsigimęs kovotojas — vienas pats susidorojo su Žiurkėgaudžio gauja, — simpatingas, lengvai bendraujantis, geraširdis, visiškai nesavanaudis. Ir iš viso jis — nepaprastų gabumų žmogus. Prieš: visiškai nežinoma, kas jis ir iš kur; apie savo praeitį arba nieko neprisimena, arba nenori skelbtis… ir neturi jokių dokumentų. Bet ar visa tai tikrai įtartina? Vyriausybė kontroliuoja tik sienas ir centrinį regioną. Du trečdaliai šalies teritorijos iki šiol nugrimzdę į anarchiją, ten siaučia badas, epidemijos, liaudis bėga iš ten, ir visi be dokumentų, o jaunimas išvis nežino, kas yra tie dokumentai. Ir kiek tarp tų žmonių ligoniii, praradusiųjų atmintį, net išsigimėlių… Galų gale svarbiausia — Maksimas ne išsigimėlis…

— Na, kaprale? — pratarė ponas rotmistras, vartydamas dokumentus.

— Tikrai taip, pone rotmistre, — nevilties kupinu balsu išbėrė Gajus. — Leiskite…

Jis paėmė savo raportą apie būtinybę patikrinti Maksimą ir lėtai suplėšė.

— Te-eisingas sprendimas! — riktelėjo ponas rotmistras. — Štai tai jau gvardietiška! Popieriai, rašalas, patikrinimai… Viską patikrins mūšis. Kai sėsime į mašinas ir patrauksime atominių gaudyklių zonon, tada iškart ir pamatysime, kas mūsiškis, o kas — ne.

— Tikrai taip, — ne itin tvirtai atsiliepė Gajus. Jis gerai suprato senąjį kareivą, bet taip pat aiškiai matė, kad karo veteranas ir pajūrio incidentų didvyris truputį klysta, kaip ir visi veteranai bei visi didvyriai. Mūšis yra mūšis, o reputacija yra reputacija. Na, Maksimas čia niekuo dėtas. Maksimas juk nesusitepęs.

— Massarakš! — iškošė ponas rotmistras. — Sveikatos departamentas jį praleido, o visa kita — jau mūsų reikalas. — Tardamas šią mįslingą frazę, jis piktai pažvelgė į Gajų ir pridūrė: — Gvardietis draugu pasitiki visiškai, o jeigu nepasitiki, vadinasi, anas nėra draugas, tokį — už pakarpos ir lauk. Nustebinai tu mane, kaprale. Gerai jau, žengte marš į savo sekciją. Laiko liko nedaug… Operacijos metu aš pats paglobosiu tą kandidatą.

Gajus trinktelėjo kulnais ir išėjo. Už durų jis leido sau šyptelėti. Vis dėlto neištvėrė senas kareiva ir pats užsikrovė atsakomybę. Kas gerai, tai gerai. Dabar ramia sąžine galima laikyti Maksimą savo draugu. Maką Simą. Tikroji jo pavardė nė neištariama. Gal jis ją susigalvojo, kol kliedėjo, o gal vis dėlto tikrai kilęs iš tų kalniečių… Koks ten buvo jų senovės valdovo vardas… Zaremčičakbešmusaraijis… Gajus išėjo į pratybų aikštę ir žvilgsniu susirado savąją sekciją. Nenuilstantis Pandis vaikė vyrukus per triaukščio pastato maketo viršutinį langą. Vaikinai supluko, ir tai buvo negerai, nes iki operacijos liko vos valanda.

— Pa-ali-ikt! — jau iš tolo riktelėjo Gajus.

— Pa-likt! — sumaurojo Pandis. — Rikiuok!

Sekcija skubiai išsirikiavo. Pandis sukomandavo „ramiai”, rikiuotės žingsniu priėjo prie Gajaus ir pranešė:

— Pone kaprale, sekcija įveikia šturmuojamo miestelio kliūtis.

— Stokite į rikiuotę, — įsakė Gajus, stengdamasis intonacija išreikšti nepasitenkinimą, ką puikiai sugebėdavo kapralas Serembešas. Gajus, susidėjęs rankas už nugaros, perėjo rikiuotę, įsižiūrėdamas į pažįstamus veidus.

Kiekvieną jo judesį sekė pilkos, žydros ir mėlynos akys, kupinos ryžto įvykdyti bet kokį įsakymą ir todėl šiek tiek išplėstos. Gajus pajuto, kokie artimi ir brangūs jam tie dvylika tvirtų vyrukų — šešetas tikrųjų Gvardijos eilinių dešiniajame sparne ir šešetas kandidatų į eilinius — kairiajame, visi su dailiais juodais kombinezonais nušveistomis sagomis, visi su žvilgančiais batais trumpais aulais, visi su beretėmis, šauniai užsmauktomis ant dešiniojo antakio… Ne, ne visi. Rikiuotės viduryje, dešiniajame kandidatų gretos krašte, it bokštas stūkso kandidatas Makas Simas, labai vykęs vyrukas, numylėtinis, kad ir kaip apmaudu, kai vadas turi numylėtinių, bet… hm… Tai, kad jo keistos rudos akys neišplėstos — dar nieko tokio. Bėgant laikui išmoks. Bet štai… hm…

Gajus priėjo prie Maksimo ir užsegė šiam viršutinę sagą. Paskui pasistiebė ant pirštų galų ir pataisė beretę. Atrodo, viskas… Vėl jis rikiuotėjeišsišiepęs iki ausų… Tiek to. Atpras. Visgi kandidatas, sekcijoje pats jauniausias…

Dėl kompanijos Gajus Maksimo kaimynui pataisė sagtį, nors to visai nereikėjo. Paskui atsitraukė per tris žingsnius ir sukomandavo „laisvai”. Sekcija sustojo „laisvai” — visi šiek tiek atkišo dešiniąją koją ir susidėjo rankas už nugaros.

— Gvardiečiai, — kreipėsi Gajus. — Šiandien mes kartu su visa kuopa dalyvaujame eilinėje operacijoje, tikslas nukenksminti potencialaus priešo agentus. Operacijos schema — trisdešimt trys. Ponai tikrieji eiliniai, neabejoju, prisimena savo pareigas šioje schemoje, tuo tarpu ponams kandidatams, pamirštantiems užsisegti sagas, laikau naudinga priminti. Sekcijai priskiriamas vienas įėjimas. Sekcija dalijama į keturias grupes: po tris vyrus ir išorės rezervas. Trejetai, kurių sudėtyje po du tikruosius eilinius ir vieną kandidatą, be triukšmo nuosekliai apeina butus. Įžengęs į butą, trejetas veikia šitaip: kandidatas budi prie pagrindinių durų, antrasis eilinis niekur kitur neblaškydamas dėmesio saugo užpakalines duris, vyresnysis apžiūri patalpas. Rezervas iš trijų kandidatų, kuriems vadovauja sekcijos vadas — šiuo atveju aš, — lieka apačioje, įėjime; rezervo paskirtis: pirma, kol vyksta operacija, nieko neišleisti, antra, nedelsiant suteikti pagalbą tam trejetui, kuriam jos prireiks. Trejetų ir rezervo sudėtis jums žinoma… Dėmesio! — pridūrė jis, atsitraukdamas dar per žingsnį. — Į trejetus ir rezervą — pasiskirstyk!