Arkadij Strugackij - Gyvenama Sala

Kilo trumpas daugialypis sujudimas. Sekcija pasiskirstė. Niekas nesupainiojo savo vietos, niekas nesusikabino automatais, niekas nepaslydo ir nepametė beretės, kaip tai nutikdavo ankstesnėse pratybose. Dešiniajame rezervo krašte virš visų kyšojo Maksimas ir plačiai šypsojosi visa burna. Gajui staiga šmėstelėjo absurdiška mintis, kad, Maksimo požiūriu, visa tai yra smagus žaidimas. Žinoma, buvo ne taip, šitaip tiesiog negalėjo būti. Be abejonės, viskas per tą paiką šypsenėlę…

— Nepeiktinai, — sumurmėjo Gajus, pamėgdžiodamas kapralą Serembešą, ir palankiai žvilgtelėjo į Pandį. Šaunuolis senis, išmuštravo vaikinus. — Dėmesio! — šūktelėjo. — Sekcija, rikiuok!

Vėl trumpas daugialypis sujudimas, nuostabiai tikslus ir nepriekaištingas, ir vėl sekcija stojo prieš jį viena greta. Gerai! Tiesiog puikiai! Net vėsa pasklido po kūną. Gajus vėl susidėjo rankas už nugaros ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal.

— Gvardiečiai! — kreipėsi jis. — Šiuo sunkiu metu mes esame valstybės ramstis ir vienintelė viltis. Tik mumis savo didinguose darbuose gali be atodairos pasikliauti Nežinomi Tėvai. — Jis sakė tiesą, tikrą tiesą, ir buvo jo žodžiuose žavesio bei užsimiršimo. — Chaosas, pagimdytas nusikalstamo karo, šiaip ne taip išsivadėjo, bet sunkias jo pasekmes jaučiame po šiai dienai. Gvardiečiai, broliai! Turime tik vieną užduotį: su šaknimis išrauti viską, kas tempia mus atgal, į chaosą. Priešas palei mūsų sienas nesnaudžia, ne kartą, tiesa, nesėkmingai jis bandė įvelti mus į dar vieną karą sausumoje ir jūroje, ir tik dėl mūsų brolių karių drąsos ir tvirtybės šalis gali mėgautis taika bei ramybe. Bet jokių armijos pastangų neužteks pasiekti tikslą, jei nebus palaužtas vidinis priešas. Palaužti vidinį priešą — tik mūsų užduotis, gvardiečiai. Vardan jos mes daug ką aukojame, mes trikdome savo motinų, brolių ir vaikų ramybę, mes neleidžiame pelnytai ilsėtis doram darbininkui, doram valdininkui, doram prekybininkui ir pramonininkui. Jie žino, kodėl esame priversti brautis į jų namus, ir sutinka mus kaip savo geriausius draugus, kaip gynėjus. Atminkite tai ir neleiskite sau užsimiršti, apimti tauraus įkarščio žūtbūt atlikti užduotį. Draugas yra draugas, o priešas yra priešas… Klausimų bus?

— Ne! — sumaurojo sekcija dvylika gerklių.

— Lais-svai! Trisdešimt minučių pailsėti ir pasitikrinti ekipuotei. Iš-šsiskirstyk!

Sekcija iškriko, o paskui gvardiečiai grupelėmis po du ir po tris pasuko kareivinių link. Gajus neskubriai nuėjo iš paskos, jausdamas malonią vidinę tuštumą. Maksimas, iš anksto šypsodamasis, laukėjo atokiau.

— Imkim ir pažaiskim žodžius, — pasiūlė jis.

Gajus mintyse sudejavo. Subarti jį reikėtų, subarti! Kas gali būti nenormaliau už kandidatą, vaikėzą, likus pusvalandžiui iki operacijos pradžios, kuo familiariausiai kimbantį prie kapralo!

— Dabar ne metas, — kiek galėdamas sausiau atsakė Gajus.

— Jaudiniesi? — užjausdamas paklausė Maksimas.

Gajus sustojo ir užvertė akis į dangų. Ir ką daryti, ką daryti? Pasirodo, tokio štai geraširdžio naivaus milžino, o dar tavo paties sesers išgelbėtojo, o dar — ką čia slėpti — žmogaus, kuris visa kuo, išskyrus statutą, už tave gerokai aukštesnis, visiškai neįmanoma vainoti… Gajus apsidairė ir prašyte paprašė:

— Paklausyk, Makai, per tave atsiduriu keblioje padėtyje. Kai esame kareivinėse, aš — tavo kapralas, viršininkas, aš įsakau — tu paklūsti. Jau šimtą sykiiį kartojau…

— Bet juk aš ir esu pasiruošęs paklusti, įsakyk! — patikino Maksimas. — Aš žinau, kas yra disciplina. Įsakyk.

— Jau įsakiau. Imkis tvarkyti ekipuotę.

— Ne, atsiprašau. Gajau, tu įsakei ne taip. Tu įsakei ilsėtis ir tvarkytis ekipuotę, pamiršai? Ekipuotę aš susitvarkiau, dabar ilsiuosi. Pažaiskim, aš sugalvojau gerą žodį…

— Makai, suprask: pavaldinys turi teisę kreiptis į viršesnįjį, pirma, tik nustatyta forma, antra, vien tik tarnybos reikalais.

— Taip, aš prisimenu. Devintas paragrafas… Bet jxik šitaip dera tarnybos metu. O dabar mes su tavimi ilsimės…

— Iš kur ištraukei, kad aš ilsiuosi? — paklausė Gajus. Jie stovėjo už tvoros, apraizgytos spygliuota viela, maketo, ir čia jų, ačiū Dievui, niekas nematė: niekas nemato, kaip tas bokštas pečiu atsišliejo į tvorą ir vis gviešiasi griebti savo kapralui už sagos. — Aš ilsiuosi tik namie, tačiau netgi namie jokiam pavaldiniui neleisčiau… Klausyk, paleisk mano sagą ir užsisek savąją…

Maksimas užsisegė ir pasakė:

— Tarnyboje vienaip, namie kitaip. Kodėl?

— Apie tai geriau nekalbėkime. Man įgriso nuolat kartoti tau tą patį… Beje, kada liausies šypsojęsis rikiuotėje?

— Statute apie tai nieko nepasakyta, — tuoj pat atrėžė Maksimas. — O dėl to kartojimo pasakysiu štai ką. Neįsižeisk, Gajau, aš žinau: tu ne šnekalius… ne kalbūnas…

— Kas?

— Tu — ne tas žmogus, kuris moka gražiai kalbėti.

— Oratorius?

— Oratorius… Taip, ne oratorius. Bet. Šiandien kreipeisi į mus su prakalba. Žodžiai teisingi, geri. Bet kai namie kalbėjai man apie Gvardijos tikslus ir šalies padėtį, buvo labai įdomu. Labai artima tau. O čia tu septintą kartą kartoji tą patį, ir tai tau visąi nėra artima. Labai teisinga. Labai vienoda. Labai nuobodu. A? Neįsižeidei?

Gajus neįsižeidė. Tiksliau, kažkokia šalta adatėlė savimeilę jam vis dėlto bakstelėjo — iki šiol jam atrodė, kad kalba jis taip pat įtaigiai ir sklandžiai kaip kapralas Serembešas ar net ponas rotmistras Tootas. Bet, kai susimąstai, kapralas Serembešas ir ponas rotmistras trejus metus irgi kartojo vis tą patį. Ir nieko čia keista, juo labiau gėdinga — juk per tuos trejus metus nei vidinė, nei išorinė padėtis labai nepasikeitė…

— O kurioje statuto dalyje pasakyta, — nusišaipė Gajus, — kad pavaldinys gali reikšti pastabas savo viršininkui?

— Ten pasakyta atvirkščiai, — atsidusęs pripažino Maksimas. — Man atrodo, tai neteisinga. Juk tu išklausai mano patarimiĮ, kai sprendi balistikos uždavinius, ir išklausai mano pastabų, kai suklysti apskaičiuodamas.

— Tai namie! — nuoširdžiai tarė Gajus. — Namie viskas galima.

— O jeigu šaudymo pratybose tu mums neteisingai nustatai taikymosi trajektoriją? Suklydai atsižvelgdamas į paklaidą dėl vėjo. A?

— Jokiu atveju, — tvirtai pareiškė Gajus.

— Reikės šaudyti neteisingai? — apstulbo Maksimas.

– Šaudyti, kaip įsakyta, — griežtai atsakė Gajus. — Per tas dešimt minučių, Makai, tu prisikalbėjai sau karcerio kokioms penkiasdešimčiai parų. Supranti?

— Ne, nesuprantu… O jei mūšyje?

— Ką — mūšyje?

— Tu neteisingai nustatai taikymosi trajektoriją. A?

— Hm… — numykė Gajus, kuris mūšyje dar niekada nevadovavo. Staiga jis prisiminė, kaip kartą žvalgyboje mūšiu kapralas Bahtu susipainiojo žemėlapyje, pakišo sekciją artimai gretimos kuopos ugniai, pats liko ten ir pusę sekcijos išguldė, o juk mes žinojome, kad jis susipainiojo, bet niekas nė nemanė taisyti jo klaidos.

Viešpatie, staiga suvokė Gajus, o juk mums nė mintis nebūtų šovusi — kad galima jį taisyti. Vado įsakymas — įstatymas, ir net daugiau nei įstatymas — vis dėlto įstatymai kartais apsvarstomi, o įsakymo svarstyti negalima, svarstyti įsakymą — absurdiška, žalinga, pagaliau tiesiog pavojinga… O Makas šito nesupranta, ką ten nesupranta — čia ir suprasti nėra ką, — paprasčiausiai nepripažįsta. Kiek kartų jau taip buvo: ima akivaizdžiausią dalyką ir atmeta jį, ir niekaip neįtikinsi, netgi atvirkščiai — pats pradedi abejoti, galva susisuka, visai suglumsti… Ne, vis dėlto jis nepaprastas žmogus… retas, neregėtas žmogus… Kalbą išmoko per mėnesį. Raštą įveikė per dvi dienas. Dar per dvi perskaitė viską, ką tik pas mane rado. Matematiką ir mechaniką išmano geriau už ponus dėstytojus, o juk mūsų kursuose dėsto tikri specialistai. Arba štai dėdulė Kaanas…